infa.lt

pabaiga, – pirma dalis, antra dalis, trečia dalis, ketvirta dalis

Žmogus yra tai, kas jį supa, į ką jis žiūri… Į ką jam norėtųsi žiūrėti, nesiskaito – daug kuo norėtume būti, bet nesame. Bent jau kol nepadedame pastangų tapti, pasikeisti. Gera vietą būčiai reikia pasidaryti pačiam? – suvokti to neužtenka, gyvenimas turi priversti? Ar bus lengviau išlikti, ar išnykti, kai jau rimtai ims versti?

Ne veltui senam gražiam tv interviu Romualdas Ozolas – ištverti – sakė kaip pagrindinį, svarbiausią prasminį žodį. Bet, tai buvo truputį kas kita, negu Tomo Venclovos „Aš dūstu“.

Paprastai sakant, žmones esame sudaryti iš instinktų, kuriuos neša seni, primityvūs mūsų smegenų regionai ir su kuriais gimstama, ir socialinių įgūdžių, sugebėjimo gyventi visuomenėje – tai jau jauniausia smegenų dalis ir ją programomis užkrauname, begyvendami, bendraudami, su laiku ir iš patirties. Todėl kiekviename mūsų šių dvejų komponentų santykis skirtingas. Kas gyvena instinktais, primityvūs, karingi, kūnu besirūpinantys ir viską pinigais vertinantys, tai nuo gyvūnų nelabai skiriasi. Seniau auklėti vaiką reiškė išmokyti jį, pirmiausia savu pavyzdžiu, žinoma, valdyti savo instinktus, naudotis jais, bet gyvenant visuomenėje, o ne kaip iš miško atbėgusiam. Bet, čia kada jau taip buvo… Paskutinį šimtmetį auklėti vaiką reiškė užspausti jo instinktus, užgniaužti: instinktais naudotis buvo blogai. – Tokiu būdu susiformuoja per daug į socialinę sferą susikoncentravę piliečiai, visu pasauliu besirūpinantys, jį gerinantys, kitiems laimę nešantys… O patys savyje  viskuo abejojantys iki tiek, kad nebežino, ar jie vyras, ar moteris – instinktas neveikia – tolerantiški visokiems parazitams. Tikslas – transhumanizmas – gyvenimas be instinktų ir jų poveikio, gyvenimas be kūno.

Ir šitoje priešpriešoje žmogui jau vietos net nebeskirta: gyvūnai prieš biorobotus. Žmogus jau pernelyg sudėtinga sistema supaprastėjusioje visuomenėje, apie tai rašyta. Kai kurios šalys yra prapuolę jau seniau, jų kitokių net nežinome: Tomas Venclova puikiausiai gyveno ir funkcionavo Amerikoje, Jeilio universitetas buvo jo dvasios namai ir ten jis buvo su sava dvasios tauta… O štai Joan Didion, dar tada jauna žurnalistė, Kenedžio inauguracijos proga National Review rašė, jog“jauno ir gražaus demokrato karūnavimas prezidentu signalizuoja Amerikos smukimą – šalis kaip pelenų spalvos veido moteris, neturinti kur eiti po Alamo pasidavimo, apsupta tamsiaodžių banditų… O tuo tarpu baisūs liberalai iš Esquire juokėsi, kai „tvirtovė krito” – filmo recenzija pasitarnavo ir kaip momento šalies istorijoje apibūdinimas. Ir nuo to laiko viskas ėjo tik blogyn…

Tomas Venclova neturėjo daug laisvės suvaržymų tarybinėje Lietuvoje, todėl tuos, kuriuos turėjo, taip stipriai jautė: socialistinės aristokratijos vaikai pritiko kapitalistiniuose Vakaruose labai gerai – instinktai užslopinti arba jų naudoti už būvį kaunantis nereikėję, jie iš karto įsijungė į tolerantiškas, demokratiškas sterilaus minties gyvenimo gretas. Tie, kurie sunkiai dirbo ar sunkiai gyveno, tie ir dabar anglų tualetus valo, vištas ant konvejerio peša – išvystyti instinktai padeda išgyventi bet kurioje situacijoje ir mintys bei abejonės, idėjos ar dvasia jų gyvenimo neapsunkina – kad savi ant sprando sėdėtų, tai dominavimo instinktas žmonėse to nepakelia, o užsienyje tai kitas reikalas – ten jie kaip ir geresnės už mus rūšies, tai mes jau prisitaikysim…

O štai vidutinės inteligentijos sluoksniui, materialine prasme nei blogai, nei gerai gyvenusiam prie socializmo – instinktus dažnai teko mokytis valdyti, kai mėsos norėjosi arba gražesnio rūbo, o jų nebuvo, bet dvasiniai ir kultūriniai dalykai kompensavo, guodė, turėjo vertę, nors ir būdami nevalgomi… Šitas sluoksnis nuskurdo iš karto kapitalizmui sugrįžus ir, arba vegetuoja pensijoje, arba išvažiavo į užsienį ir ten egzistuoja, kaip dūšios be vietos – ta pati Dubravka Ugresič pavyzdys…

Dingo sistema, kurioje jie optimaliai tiko ir buvo, gyveno, subalansuodami mažai materijos ir daug dvasios į vieningą visumą, vadinamą žmogaus gyvenimu. Dabar jau jų tiek nebesupranta, kad duodami prizai už tai, kaip jų kūryba iš išorės atrodo, o ne kas joje parašyta iš tiesų… Žmogus dar talpina save savyje, o visi kiti  – kitokie – pameta paskutinius turinio likučius, kai iš įprastinės aplinkos išjuda – protas pasklinda tokiu plonu sluoksniu į begalybę be ribų, kad tampa nebematomu ir neberandamu, jei dar egzistuojančiu.

Jei pradžioj žmones bandė uždaromis, struktūruotomis, institucionalizuotomis sistemomis – fašizmu, komunizmu, federaliniu administravimu (JAV Roosevelt laikais), tai po karo – sukrėtimo, ištrinančio įpročius ir atmintį, jei ne jos nešiotojus – tos pačios struktūros pasislėpė po „laisve be ribų“…

Į Lietuvą, grynai dominavimo ir konkurencijos instinktų varomą, grįžus, jai priekaištaujama, kad ant jos iš viršaus dar nepakankamai absoliučiai uždėtas socialinių iliuzijų iš Europos Sąjungos ir Amerikos universitetų užneštas sluoksnis, kad čia nėra beribės minties tolerancijos, kad čia dauguma gyventojų dar neabejoja, ar jie vyrai, ar moterys… Normalūs žmonės dūsta nuo to, kiek jau to socialinio tolerantizmo yra, o Tomui  Venclovai negana, suprantama, Jeilyje jis prie labiau įsisenėjusio laisvės lygio pripratęs. Be jokių ribų, su transgenderiniais tualetais.

Ne veltui apie laisvės ribas kalbėti yra žmogiškumo bruožas – apie laisvę be ribų šneka tik gyvūnai arba pamišėliai, jau viena smegenų puse kompiuteryje. Žmogus turi suvokti, kuo jisai nėra ir tuo nebūti – tai Romualdo Ozolo žodžiai, žmogaus, gyvenimo bandyto ir gundyto, kankinto ir tyčiotosi, ir vis tiek, vientiso, skaidraus, mąstančio, atsakingo Žmogaus iš didžiosios raidės. Ne užsienio universitetuose atsisėdėjusio, bet, gyvenimo universitetų patirtimi pasinaudojant, Lietuvą kūrusiu savom rankom

Nesakykim, kad nelikę pavyzdžių. Ir pasiteisinimo jais nesekti irgi nėra.

Gaiva Paprastoji