infa.lt

Dar R.M.Rilke rašė, jog praeitis niekur neišnyksta. Ji tampa mumis… Tiek, kiek ją į save įsileidome, atsimename, pergyvenę ar ne, tiek ji perdaro mus pagal save, įtakoja, pakeičia… O štai ateitis, ji gyvena dabartyje, ją gali išskaityti tik realiai tave supančioje realybėje – todėl ir įdomu, ir verta, jei ir ne visada lengva, gyventi realiai ir realiame pasaulyje, o ne kurti savo galva iš savo galvos išgalvojant. Čia Josifo Brodskio žodžiai.

Ir jis turėjo iš praeities, kurią rinkosi arba ne, kad leistųsi jos įtakojamas dabartyje, ir apie dabartį rašė ją sugebėdamas išsirankioti tokią, kuri nešė didžiausią energetinį užtaisą ir potencialą tapti ateitimi – išlikti rytdienoje ir porytdienoje… Autoriaus jau nebėra, o jo kūryba tapo ta rytdiena, tapusi ateitimi gyvuoja toliau. J.Brodskis kažkokiu savo gyvenimo momentu suprato, kad reikia išgyventi savą likimą, kad jo neišvengsi, kad ir kaip jis nepatraukliai atrodytų – praėjo suėmimą, psichinę ligoninę, teismą ir tremtį, o paskui – išsiuntimą į užsienį ir įsigyvenimą jame – tame naujame, sekančiame gyvenime… Daug blogio jam padarė maži riboti žmogeliai, jį skundę, sekę, teisę, prieš jį liudiję ir visaip kitaip jam gyvenimą gadinę… Kožkokia boba muitininkė, J.Brodskiui išvykstant visiems laikams iš Tarybų sąjungos, iš jo atėmė A.Achmatovos jan dovanotą ikonėlę, su kuria jis nesiskirdavo niekada, pareiškusi, jog „žydams nėra ko ikonas turėti“… Bet, visi jie buvo kaip ir įrankiais likimo rankose, stūmė poetą į priekį, brandino, grūdino, davė jam gyvenimo patirtį – kūrė jam jo biografiją.

Kaip jis, būdamas išsiųstas priverstiniam darbui į Šiaurę sakė, – „nieko, apie mane pasaulis dar sužinos“, o kažkokia ten vietinė bobulytė, video interviu duodama, prisiminė pagalvojusi: matai koks, veltėdis, o apie jį dar pasaulis turi sužinoti. O juk sužinojo. Netgi ir ta bobulytė, praėjus laikui sužinojo, o štai saugumietis, tada priėmęs sprendimą, kad J.Brodskio šaliai nereikia, kad jį galima išsiųsti visiems laikams ir jokio nuostolio valstybei nebus, tą patį tvirtino ir po daugelio metų. Ir jokie faktai jo neveikė, pasak jo, jei tai būtų tikrai didelis poetas buvęs, tai jis būtų įsitvirtinęs užsienyje, būtų tapęs žinomu. O, jei viso to neįvyko, vadinasi sprendimas savo laiku buvo priimtas teisingas ir nėra ko čia apie tai daugiau kalbėti.

Saugumiečiai, žinoma, visada patys geriausi vertintojai ir neklystantys kritikai buvo – primityviai sąmonei viskas visada paprasta ir aišku. Net, jei jokio ryšio su tikrove nėra.  Įdomu prisiminti pieno separatoriaus principą – sukimo proceso metu sunkesnės dalelės gravituoja į vidurį ir susidaro grietinė. Grietinė nesusidarys, jei separatoriaus sukimo ritmą pastoviai trukdysim, tai sustodami, tai vėl paleisdami, tai į ten, tai atgal… tada į vidurį, galiausiai, sugravituos vanduo, o grietinės pėdsakas jei bus, tai kaip riebalas ant sienelių… Su visuomene panašiai: sutrukdyk jos ritmą, revoliucija, karu ar kitokia intervencija ir visoks niekalas ne tik į paviršių išplauks, bet jame ir laikysis. O vertingą žmogų rasi tik gal periferijoje, bejėgį, matantį, kas vyksta ir nieko negalintį pakeisti. Komunistinė sistema taip išcentrifūgavo į Ameriką vertingiausius savo žmones.

Iš tolimesnės laiko perspektyvos žiūrint ne veltui. Jie, kaip katalizatoriai, grįžę ar savo autoritetu, kažkada turėjo vėl galėti pasitarnauti tradicinio gyvenimo judėjimo sudrumstimui gimtinėse, kad tuo metu ten buvę vertingiausi, irgi būtų išstumti iš aktyvaus gyvenimo tėkmės. Labai sunku tiek toli įžiūrėti ir neleisti savęs panaudoti. Atskirti tikrą laiko tėkmę nuo drumsčiamo vandens…

J.Brodskis yra labai įdomiai sakęs – „gyvenimu reikia stengtis imituoti laiką“… Jis labiau turėjo omenyje laiko tekėjimo ritmą ir guodė, jog nepavykus gyvenime į laiko tėkmę pavyks panašėti, kai po žeme paguldys. Bet jo paties gyvenime jo išgyventas laikas kaip ant delno – XX amžiaus antros pusės TSRS įrašyta, portretas iškyla toks realistiškas, jog nieko daugiau išgalvoti nereikia… paskaitai biografiją ir žinai, kaip tuo metu yra buvę būti – gal tai ir yra didumo, genialumo sąlyga? Geri eilėraščiai, pasak poeto, irgi turi tekėti kaip laikas… bent jau jis juos visus taip skaitydavo balsu, nedėdamas akcentų, prasminius šuolius išlygindamas. maždaug, kaip sakoma, kad viskas ateina ir praeis, ir dar net greičiau, nei reikėtų… Ir tada, jo kūrybos atžvilgiu, suveikė principas, jog nėra nieko amžinesnio už tai kas laikina?

Kaip ir nieko žmogiškesnio už tai, kas nebūtinai reikalinga, kas – neracionalu, pvz, poezija. Žmogus galėtų gyventi, skaitydamas  vien tik poeziją… Ir kažkada net ir gyveno. O tie, kas iš savęs jau nelabai žmonės, tie praranda žmogiškumo likučius dar greičiau, būdami efektyvūs, pragmatiški, taupūs, kryptingi ir susikoncentravę į tikslą – taip ir praeina per gyvenimą, paties gyvenimo, pasaulio taip iš tikro ir nepastebėję. „O kas mums iš to, kad užuosim rožių kvapą?“ mėgiamas jų klausimas. – Žinoma nieko. Tokio tavęs jau neišgelbės niekas.

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji