infa.lt

tęsinys (4 dalis), pirma dalis, antra dalis, trečia dalis.

Gal manote, kad Vakarų Europoje visiems buvo gerai ir visi buvo patenkinti visais laikais? Arba bent jau kai karą prieš fašizmą laimėjo ir vėl galėjo gyventi sau ir pagal save? – Būtent tada ir susiformavo, ir išpopuliarėjo Egzistencionalizmas, teigiantis, jog pasaulyje nėra prasmės ir niekas jame neturi ypatingos vertės. Kad pasaulis yra teatras ir niekas jame nėra ypač svarbu. Europos inteligentai, kaip ir JAV, visi žavėjosi TSRS, – jų nuomone ten buvo gera gyventi. O kai Stalino nebeliko ir geras gyvenimas ten pasibaigė, pradėjo žavėtis Kinija ir jos komunizmo kūrėjais, partizaniniais judėjimais Lotynų Amerikoje, Che Gevara, komunizmu Kuboje… Net Didžiosios Britanijos žvalgyboje buvo pakankamai dvigubų agentų, kurie Kremliui informaciją perduodavo. Už dyką, – iš įsitikinimo ir principų…

O mes Rytų Europoje po karo atneštame socializme užaugome, apie Paryžių svajodami – filosofinės diskusijos kavinių terasose, Ž.P. Sartras, juoda kava, juoda spalva rūbuose, kaip elegancijos etalonas, cigaretės, vynas… Čia daugiau inteligentų tokia vizija buvo, paprastesni žmonės rojumi matė pokario Ameriką su visu jos gerbūviu, plūstelėjusiu į buitį, kai karo pramonė ėmėsi ieškoti naujų, taikos laiko rinkų – didelės mašinos, dideli pilni buitinės technikos namai. Tokias ateities vizijas matė svajonėse rytiniai Europiečiai, nesvarbu, kokia propaganda oficialiai jiems į ausis ūžė. Gerai pagalvojus tokią ateitį ir gavo. O dabar neturi jokios ateities vizijos, – ne tik ateitis, o ir gyvenimas persikraustė kitur, beliko pardavinėti suvenyrus, eksploatuojant šlovingą ikisocialistinę praeitį ir, netgi socializmas taip pat tinka komercijai – kai prasminio lygio nebelikę, likus tik išorinių ženklų sistema, tai su ja ir gali daryti ką nori – čia jau aš perfrazuoju Dubravką Ugresič, rašytoją iš buvusios Jugoslavijos, dabar gyvenančią Amsterdame ir pernai gavusią Neustadt literatūrinį prizą, dar vadinamą amerikietišku Nobeliu.

Kai įsigilini, išryškėja labai įdomūs dalykai, – kol reikėjo griauti Rytų Europos socializmą, tai nacionalizmas ir patriotizmas buvo geriausi ir pirmo pasirinkimo ginklai. Bet, nacionalinių valstybių sukūrimas nebuvo tikslas – tuoj pat imta tautiškumą, patriotizmą prilyginti fašizmui ir kitokiems negeriems dalykams ir, švelniai, bet atkakliai stumti išsivadavusias teritorijas į naują susivienijimą…

Ir tada visokie seni susivienijimai tampa vėl gerais pavyzdžiais, kaip LDK mūsų atveju, ar jugonostalgija užsiimanti D.Ugresišč, kuriai įteikiamas reikšmingas prizas…

Politiką į šalį, – žiūrint plačiau, šiuo metu Rytų Europa yra pats įdomiausias regionas visomis prasmėmis – žmonės per trumpą laikotarpį pergyveno keletą valstybinių santvarkų, sistemų, ideologijų pasikeitimų, todėl tiek ekonomikoje, tiek kultūroje, tiek istoriniu ar kokiu ten ekologiniu požiūriu stengiasi suvokti, įsisavinti, susisteminti tą patirtį – regionas ne tik sudėtingiausias ir daugiasluoksniškiausias, bet ir žmonės pakankamai išsilavinę, mokyti, turėję dar neseniai visas sąlygas vystytis – turi potencialą šitą darbą padaryti…  Tik, panašu, patys nelabai bepakelia visas tas permainų įdomybes ir geriau pasirenka apmąstymus įgyvendinti, išsikraustę į kokią ramesnę teritoriją, per atstumą…

Reikia taip pat pasakyti, jog, jei į Vakarų Europą reikėjo eksportuoti narkotikus, kad ten imtų skleistis netradicinėmis iki tol buvusios laisvės ir vertybės, tai Rytų Europa jau buvo taip traumuota karo ir komunizmo, tiek pasiryžusi bet kuria kaina iš tų suvaržymų išsiveržti – pasiryžusi viskam, kad jai narkotikų nereikėjo. Jos žmonės ir taip norėjo būti laisvesni už laisvus – dar ir dabar nori. Marina Abramovič, irgi iš buvusios Jugoslavijos, pasaulinio garso performanso menininkė yra geras pavyzdys to, kaip išvykimas į Vakarus gali tapti tolygiu leidimui būti kaip išprotėjusiai. Nusimesti tada jau viską, – ir ką reikia nusimesti, ir ko ne. Nors, užaugo ji be jokių materialinių trūkumų, abu tėvai buvo komunistai partijos funkcionieriai, gyveno aštuonių kambarių bute keturiese, su tarnaite ir aukle; mama valstybei pirko meną, kuravo kultūrą, dukra turėjo savo studiją, skaitė, studijavo, tapė – jokių intelektualinių ribų nepažino.

Kad karo ir gyvenimo traumuota mama toliau žiauriai traumavo dukrą, tai čia kitas dalykas; čia kaip tik dėl to Rytų Europoje buvo verta revoliucijas ir karus daryti: kažkaip vis apie ekonominę ar politinę naudą galvojam, kai XX amžiaus neramumus minim, o kad jie performatavo žmones, masiškai ir ne į gera, tuos kurie ne žuvo ir neišvežti, plius dar prie visos kitos naudos, tai šito kažkaip neįžvelgiam.

O, kad laisvės neturėję nuslysta į laisvę be ribų automatiškai, tai čia tiktai logiški procesai… jais naudokis ir visi žemėje be namų, be šaknų, be šeimų, be lyties ir be bet kokios ateities liksime. Ir tai ne taip gąsdina tik todėl, jog manome, kad kitur yra kitaip. Kad kitur yra geriau, tik reikia tą vietą rasti…

(laukite tęsinio)

Gaiva Paprastoji