infa.lt

Kuo pavojinga krikščionybė ir kam naudingi 10 įsakymų?

Kuo pavojinga krikščionybė ir kam naudingi 10 įsakymų?

kovo 11
01:01 2017

Biblija

Rašyti apie krikščionybę yra sudėtinga – tai plati tema, nevienareikšmė, o daugeliui ir skausminga. Todėl tenka atsargiai parinkti žodžius ir švelninti kai kuriuos momentus, apie kuriuos vertėtų kalbėti kiek griežčiau.

Prašau straipsnio nelaikyti kritika dėl kritikos. Straipsnio užduotis – sudėlioti gaires, pagal kurias būtų galima orientuotis ieškant asmeninės laimės ir sielos ramybės. Krikščionybė padarė didelį poveikį mūsų kultūrai ir daugelis dvasinių problemų, su kuriomis visi susiduriame, kilo būtent iš jos – apie tai ir pakalbėkime.

Pradėkime nuo to, jog krikščionybė, kaip ir bet kokia kita religija, neturi nieko bendro su Dievu. Krikščionybė kalba apie Dievą, tačiau neturi su juo jokio tiesioginio ryšio. Tai būtent tas atvejis, kai verti priminti, jog apie austrių skonį kalbėti gali tik tas, kuris jų ragavo. Taigi, krikščionybės kūrėjai austrių nevalgė.

Krikščionybė, kaip susistemintas mokymas atsirado ne staiga, ne spontaniškai, ją būtent sukūrė, ir ne šiaip, o konkretiems praktiniams tikslams. Kaip sako Nyčė, tikras krikščionis buvo tik vienas – Jėzus. Jėzus įkūnijo krikščionybę – jis buvo krikščionis. O visi tie, kurie vėliau stojo po naujosios religijos vėliava, krikščionybe tik tikėjo.

Pamenate pagrindinį Dao De Jingo motyvą – Dao, kuris turi vardą, nėra tikrasis Dao. Taip ir krikščionybė – išreikšta žodžiais ji netenka jokios prasmės. Jokie žodžiai ir ženklai negali perduoti vidinės Jėzaus būsenos – jis tik gyvenimu ir savo pavyzdžiu rodė, kaip išgelbėti sielą. O krikščionybė – tai „tikėjimas Jėzumi“, ne jo sugalvota, tik į jo lūpas įdėta.

Psichologijoje ši problema nuolat tampa „užkliuvimo akmeniu“ – žmonės dažnai nemato skirtumo tarp tikėjimo ir žinojimo. Svetimus žodžius ir principus priimdami kaip neabejotiną tiesą, žmonės atsisako būtinybės gauti savo pačių patirtį ir nuklysta į tokias lankas, iš kurių patys išsikapstyti jau nebegali. Kuo daugiau žmogus remiasi svetima nuomone ir idealais, tuo greičiau jis netenka pagrindo po kojomis ir pasijunta bekabąs – gyvenimas tampa visiškai abstrakcija, neturinčia nei kvapo, nei skonio.

Krikščionybė, tokia, kokia susiformavo – tai tik legendų ir padavimų apie šventų žmonių gyvenimą rinkinys. Joje nėra jokios jėgos, tik vienos pasakos apie ją. Įvairiausi dokumentai, liudijantys didžius senovės įvykius – tai užrašyti pasakojimai, daugelį kratų kaitalioti, priklausomai nuo poreikio. Už kiekvieno teksto stovi gyvi žmonės, kurie vadovavosi savo tikslais bei esama padėtimi.

Ir vis dėl to, remiantis šiais pasakojimais ir perpasakojimais sukurta milžiniška filosofinė ir ontologinė koncepcija, su pretenzija į tai, kad ji gauta tiesiai iš Dievo rankų. Tačiau niekas negali pakeisti to fakto, jog pagrindinė religija yra tikėjimas, o ne žinojimas. Religiją kuria ir platina žmonės, geriausiu atveju tikintys Dievu, tačiau nieko nežinantys apie tai, kas yra Dievas ir kur jo reikėtų ieškoti.

Šioje vietoje turėčiau pasakyti, krikščioniškoje bažnyčioje sutinkami ir iš tikro šventi žmonės. Šventi ne todėl, kad tiksliai ir pasiaukojančiai sekė religijos postulatais, o todėl, kad perėjo iš Dievo tikėjimo į pažinimą. Jie daugiau nebetiki – dabar jie Žino. O tai, kad pasakodami savo išgyvenimus naudoja krikščionišką terminologiją – tik įpročio bei būtinybės parinkti kažkokius žodžius neapsakomiems atvirumams reikalas.

Tokios būklės pasiekimas – ne krikščioniško mokymo nuopelnas ir ne teisuoliško gyvenimo rezultatas. Tokią pat padėtį žmonės pasiekdavo ir be jokių religinių mokymų. Nušvitimas, ryšio su Dievu atstatymas – sąžiningumo su savimi bei vidinės atramos paieškos, asmeninės psichologinės patirties rezultatas, ne kažkokie mokymai ir taisyklės. Krikščionybė nepretenduoja į tai, jog tik paklusnieji bus išgelbėti, o likusieji bus nubausti.

Taigi, dvasios išgelbėjimą ir faktinių religinių vertybių institutą, kokiu šiandien yra krikščionybė, skiria milžiniška bedugnė. Ir jei iš geriausių ketinimų religija iš tikro siekia įveikti šią bedugnę, tai praktikoje išeina atvirkščiai – ji tik trukdo gelbėti dvasią.

Ankstyvoji krikščionybė

Krikščionybė ne visada buvo religija – pradiniame savo egzistavimo etape ji buvo tik sekta. Ne ta negatyvia prasme, kokia įprasta šiandien naudoti šį žodį, o jo pradine reikšme, kaip brolija, priėmusi savitą, atskirą tikėjimo mokymą. Atsiskyrusi nuo induizmo, ankstyvoji krikščionybė buvo Misterija – mokymu apie dvasinių jėgų prisikėlimą ir aukščiausio dvasinio lygio pasiekimą.

Kaip ir visos Misterijos, ankstyvoji krikščionybė buvo praktinis mokymas. Ne tikėjimas dėl tikėjimo, o praktinių žinių sistema su savo kalba ir savomis dvasios pabudinimo iš miego technikomis. Ir prie šių mistinių žinių buvo prileidžiami tik pasiruošę ir verti. Buvo manoma, jog pavojinga atskleisti dvasines tiesas profanams, ką puikiai iliustruoja paties Jėzaus istorija.

Vėliau, kai krikščionybė ėmė vis labiau plisti, iš jos ėmė prievarta guiti pagrindinį jos elementą. Kaip Misterijos, krikščioniško mokymo tikslas buvo siekti tokios pat dvasinės būklės, kokios buvo Jėzus. Tačiau jau praėjus keletui šimtmečių po Jėzaus mirties iš pradinės krikščionybės liko tik išdarinėtas tikėjimas teisuolių žadamu atleidimu ir išgelbėjimu.

„Kristus – kaip ir Buda – nuo kitų žmonių skyrėsi poelgiais, o krikščionys nuo pat pradžių iš kitų skyrėsi tik tikėjimu“. Karlas Jaspersas (Karl Jaspers).

Vietoje to, kad mokytų, kaip šiame gyvenime pasiekti Viešpaties karalystę, naujoji krikščionybė pasiūlė atsipalaiduoti ir atsiduoti bažnyčiai – dvasiai išsaugoti dabar užteko tik paprasčiausiai tikėti Dievu. Krikščionybė pasiūlė nemokamą sūrį tiems, kurių Misterijose net arti neprileistų prie sakralinių žinių. Todėl nenuostabu, jog tokia patogi religija taip greitai išpopuliarėjo.

Kelsas: …Rėksniai, peršantys žmonėms kitas Misterijas, sako taip: „Lai prisiartina tas, kurio rankos švarios ir žodžiai išmintingi“. Kiti gi sako; „Lai prisiartina tas, kuris švarus, ir jo siela laisva nuo bjaurumo, ir kuris gyvena teisuoliškai“.

Šiuos dalykus kalba tie, kurie žada apsivalymą nuo klaidų. O dabar paklausykime tų, kurie kviečia į krikščionišką Misteriją; ką gi jie ten kviečia? – ir nuodėminguosius, ir kvailius, ir elgetas, visus kviečia į Viešpaties karalystę, visi vargetos bus ten priimti. Argi jų nereikia vadinti nuodėmingais, vagimis, plėšikais, šventvagiais, duobkasiais?

Kelsas puolė ne ankstyvuosius krikščionių mistikus, o melagingas krikščionybės formas, kurios jau tada egzistavo.

Ankstyvosios krikščionybės idealai rėmėsi aukštais pagoniškų Misterijų standartais, ir pirmieji krikščionys Romoje susirinkimus rengė požeminėse Mitros šventyklose, iš kurios kulto šiuolaikinė bažnyčia pasiskolino valstybės valdymo sistemą, kur ypatinga reikšmė buvo suteikiama dvasininkijai. Menlis P. Holas (Manley Palmer Hall).

Pradinė mistinė krikščionybės pusė išliko gnostiniuose mokymuose, kurie jungė ankstyvąją krikščionybę ir vėlyvąsias Misterijas. Tačiau gnosticizmas greitai buvo paskelbtas erezija ir bažnyčia dėjo daug pastangų jam sunaikinti. Buvo sunaikinti beveiki visi dokumentiniai liudijimai, ir tik 1945 metais Egipte buvo atrasti gnostiniai tekstai, atveriantys ezoterinį požiūrį į krikščionišką mokymą.

Kitose pasaulio religijose irgi pastebima tokia pat situacija. Budizmas ir induizmas – taip pat socialiniai valstybiniai institutai, kaip ir krikščionybė. Tačiau, skirtingai nuo jos, rytų religijose praktinė prašvitimo būsenos pusė nebuvo atmesta, o atsiskyrė į savarankiškus ezoterinius mokymus – Dzeną ir Advaitą. Krikščionybė gi galutinai virto ezoterine profanų tikėjimų sistema.

Krikščionybė valstybės rankose

Nuo ketvirtojo mūsų eros amžiaus prasideda krikščionybės, kaip pilnavertės religijos, istorija. Romos imperatorius Konstantinas krikščionybę pripažino lygią su kitomis tuo metu paplitusiomis religijomis. Pats jis, visgi, iki pat mirties išliko pagonimi ir, kaip teigia kai kurie šaltiniai, gyveno taip, kad nebuvo vertas ne tik imperatoriaus, tačiau netgi krikščionio vardo.

To paties amžiaus pabaigoje imperatorius Teodosijus I galutinai įtvirtino krikščionybės, kaip valstybinės Romos religijos, statusą. O dar kiek vėliau pagonybė oficialiai buvo uždrausta, ir prasidėjo masinio ir prievartinio pagonių pervertimo į naująją religiją istorija.

Akivaizdu tai, jog valstybinį palaikymą krikščionybė gavo ne dėl savo teisuoliškumo ir ne dėl to, kad Romos imperatoriai rado joje savo dvasinių ieškojimų atgarsius. Nuo pat pradžių tai buvo socialinės politikos klausimas.

Reikėjo valdyti mases, o krikščionybė tam tiko labiausiai. Be to, ji jau ir taip buvo plačiai paplitusi. Valstybei liko tik paimti vadžias į rankas ir paleisti vežimą reikiama linkme. Krikščionybės nauda buvo ir ta, jog ji numatė tikslią hierarchiją, leidžiančią kontroliuoti visą religinį institutą.

Dar vertėtų pakalbėti apie Biblijos – pagrindinio krikščionybės dokumento – atsiradimą. Konstantino laikais Biblija jau buvo mums žinomos formos iš dviejų testamentų, ir Konstantinas padėjo įsitvirtinti bei paplisti krikščioniško mokymo kanonams įsakęs paruošti 50 Biblijos egzempliorių.

Kaip ir krikščionybė, Biblija atsirado ne iš karto. Mokymo tekstas formavosi per daugelį šimtmečių, bet galutinę formą įgavo taipogi kažkur trečiajame-ketvirtajame mūsų eros amžiuje.

Biblijos niekas nerašė. Mums pažįstama stora knyga – tai pavienių pasakojimų, išdėliotų istorijos ir prasmių eiga, rinkinys. Šių padavimų autoriai niekam nėra žinomi – vienas papasakojo, kitas perdavė, trečias užrašė. Bet didžiausią įtaką padarė paskutinysis – tas, kuris įtraukė pasakojimą į Testamento tekstą.

Kanoninio Biblijos teksto formavimas vyko ne pagal Dievo prisakymus, o pagal konkrečių gyvų žmonių valią, jie sprendė, ką pripažinti Dievo tiesa, o ką laikyti pavojinga erezija. Biblija – sąmoningos ir tikslingos tekstų atrankos rezultatas – tokių, kurie pritiko užgimstančiai bažnyčiai, į ją nebuvo įtraukti tokie, kurie kėlė abejones pačios bažnyčios reikalingumu.

Biblija, jai suteikus Dievo tiesos statusą, galutinai pribaigė ankstyvosios krikščionybės vertybes ir idealus, bei užbaigė perėjimą nuo tiesioginio Dievo pažinimo prie tikėjimo juo.

Vergų psichologija

Pamenate pasakėčią apie lapę ir žalias vynuoges? Ji labai gerai iliustruoja krikščioniškų vertybių formavimąsi ir kilmę. Tai žinomas psichologinis efektas, sutinkamas kiekviename žingsnyje – kai žmogus negali gauti to, ką pageidauja, jam tenka rinktis – arba pripažinti savo bejėgiškumą, arba atlikti intelektinį manevrą ir pageidaujamą padaryti beverčiu. O kadangi žiūrėti tiesai į akis yra nemalonu, visuomet paprasčiau vynuoges vadinti žaliomis.

Krikščioniškas pamokslas – ištisa metodika, tikra atvertimo į tikėjimą mokykla: principinis niekinimas ir žeminimas tų sferų, iš kurių galėtų ateiti pasipriešinimas (proto, filosofijos ir išminties, abejonių ir atsargumo); nepadoriai aukštinamas mokymas, nuolat primenama, jog jis paties Dievo duotas… jog jame nieko negalima kritikuoti, viskuo privalu tikėti… ir priimti viską ne šiaip sau, o su giliu susitaikymu ir dėkingumu… Nyčė.

Krikščionybė paplito kaip silpnųjų religija. Ji žadėjo pasauliui dvasines vertybes, nereikalaudama tam jokių pastangų ar išankstinio pasiruošimo. Į krikščionybę „priėmė“ visus norinčius, ir dar sukeldami jiems išskirtinumo jausmą.

Kitaip tariant, krikščionybė masėms tapo psichologine gynyba nuo savo paties niekingumo. Kuomet žmogus negali remtis savimi ir savo nuomone, jis turi išgalvoti dirbtinių taisyklių ir jomis vadovautis. Štai juodai-baltos krikščioniškos moralės pagrindas – jos užduotis suvaryti į gardą tuos, kurie nesugeba patys apsispręsti.

Jei matėte antrąją Larso fon Triero (Lars von Trier) „Dogvilio“ dalį (Dogville, 2003 – vert. pastaba), tai ten buvo puiki viso to iliustracija. Ten vergai patys sukūrė kodeksą, pagal kurį šeimininkai juos pačius ir valdė. Pradžioje žiūrovui parodomas tų taisyklių žiaurumas, o viskas baigiasi tuo, jog laisvėje, be taisyklių, buvę vergai pameta galvas ir atsiduria gyvenimo akligatvyje.

Tai štai – krikščionybė ir yra vergų kodeksas. Jis gali įvesti tvarką bendruomenėje, nedarydama didelės psichologinės žalos, bet su viena sąlyga – jei bendruomenė susideda iš silpnų infantilių sielų, kurios be Įstatymo negali sugyventi.

Jie (žydai) iškraipė vertybes, išrasdami moralinius idealus, kurie – pakol jais tikima – jų negalią paverčia galia, o jų niekingumą – vertybe. Karlas Jaspersas.

Silpnai sielai krikščionybė patraukli iš dviejų pusių. Pirmiausia, nežiūrint į nuosavas nuostatas, ji glosto savimeilę, sukurdama priartėjimo prie dieviško pasaulio jausmą – toks turgaus dvasingumas. Antra, vergui nepasiekiamų materialinių vertybių pasaulį krikščionybė paskelbia ydingu ir nuodėmingu – taip jį padaro beverčiu.

Tuomet ir atsiranda saldus neurotikui išskirtinumo jausmas – „Aš silpnas ir neturtingas tik todėl, jog esu aukščiau materialinių vertybių. Aš – dvasingas!“. Išeina, jog laisvė, jėga ir pasitikėjimas savimi visiškai nuvertinamas, o į pirmą eilę stoja infantilios psichikos bruožai – paklusnumas, abejonės, neatsakingumas, gailestis sau, užmaskuoti po dvasingumo šydu.

Jei visus aplinkui nuleistume iki savo lygio, tai galima tapti stipriu tarp silpnų – štai krikščioniškos socialinės moralės tikslas ir logika.

Dešimt įsakymų ir krikščioniška moralė

Laikoma, jog Mozė šiuos įsakymus gavo tiesiai iš Dievo. Net jei to nepriimsime paraidžiui ir numanysime, jog kalbama apie „įprastą“ mistinį praregėjimą, vis tiek lieka vienas principinis klausimas – ką bendra turi žodžiai, užrašyti šiuolaikinėje Biblijoje su tuo, ką Mozė iš tikro gavo iš Dievo?

Iki mūsų atėję įsakymai praėjo ištisą faktų iškraipymo mėsmalę. Pirma, pati žodžių prigimtis tokia, kad jokio gilaus praregėjimo jie sukelti negali. Antra, perpasakojimai, vertimai ir pervertimai – sugedusio telefono mechanizmas, kuomet pasakotojas sudėlioja akcentus ten, kur jam patinka ir mažai tepalieka iš pradinės informacijos. Trečia, politinis faktorius – galutiniame Biblijos tekste įsakymai suformuluoti taip, kad išlaikytų bendrą naujosios religijos socialinės politikos liniją.

Ar galima po to pasitikėti krikščioniškais įsakymais? Ar tikrai juose girdimas Dievo balsas, ir ar tikrai juose slypi tik „geri“ krikščioniško dvasingumo ketinimai? Pateikiu nuorodą į įsakymų tekstą, kad čia jo nedubliuočiau: 10 Dievo įsakymų

Pažvelkite, mažiausiai pusė įsakymų yra tik socialinės nuostatos. Komfortiško sugyvenimo bendruomenėje taisyklės. O kita pusė – pačios religijos interesų gynimas ir žaidimas esamoms tradicijoms palaikyti.

Jei kastume giliai, tai galime įspėti ezoterinius atskirų įsakymų pagrindus, bet juk nedaugelis tai daro. Įprastai įsakymai suprantami tiesiogiai, paraidžiui. Labiau pažengę tikintieji eina toliau ir supranta įsakymus plačiau, tačiau ir tai nieko nekeičia. Esmė lieka nepakitusi: įsakymai – tai tepalas socialinei mašinai tepti, o ne sielos gelbėjimo instrumentas.

Beje, įdomus dalykas. Įsakymai – tai draudimų sistema. Jie nesako, ką daryti, o tik tai, ko nedaryti. Tai tėvų nurodymai, palikti vaikams, kurie be jų gali apversti namus aukštyn kojom. Tokie draudimai reikalingi tuomet, kai nepasitikima žmonėmis – ir tai vėl grąžina mus prie ankstesnės logikos – vergas, paliktas be priežiūros, ima siautėti. Tam ir reikalinga lazda, sudaryta iš įsakymų ir Dievo rūstumo, kuri visuomet turi kaboti matomoje vietoje.

Taip formuojamas ir stiprinamas pagrindinis socialinio spaudimo instrumentas – sąžinė. Tačiau krikščionybė siekia toliau, nei įprasta psichologija. Sąžinė, sako ji, reikalauja atsiskaityti ne prieš save, ne prieš tėvus, o prieš Dievą. Krikščionybė reikalauja laikytis tų įsakymų, kuriuos pati nusprendė esant svarbiais.

Kaltės jausmas ir sąžinės konfliktas – štai krikščionybės dovana žmonijai

Čia taipogi suveikia gerai žinomi spąstai. Jei ilgai stebėtume prašvitusį žmogų, tai galėtume atsekti kai kuriuos būdingus reagavimo modelius. Pavyzdžiui, galima pastebėti, jog jis nenori nieko žudyti, stengiasi nesvetimoteriauti, nevagia, nepavydi, nemeluoja… – vienu žodžiu, gyvena teisuoliškai.

Tuomet galim teigti, jog esmė būtent šiose paprastose taisyklėse. Nežudyk, nemeluok, nevok – ir viskas bus gerai, tu tapsi tokiu pat dvasingu ir laimingu. Tačiau tai bus didelė klaida, kadangi priežastys ir pasekmės čia sukeistos vietomis.

Pirmoje vietoje visuomet yra dvasinio tobulumo lygis – būtent jis formuoja elgesį. Pasukti šį mechanizmą priešinga kryptimi neįmanoma. Kiek bevaidintum teisuolį, dvasingumo dėl to nedaugės, o greičiau sumažės.

Šviesuolis teisuoliu atrodo ne todėl, jog jam užtenka stiprumo ir valios pastangų laikytis visų įsakymų. O nuodėmingasis netampa mažiau nuodėmingu nuo to, kad sukandęs dantis stengiasi nepažeisti nustatytų taisyklių.

Tikras teisuolis apskritai gyvena be taisyklių – jis daugiau neturi tos motyvacijos, kuri verčia elgtis nuodėmingai, todėl jis ir atrodo teisuoliškai. Bet tuo pačiu jis gali atlikti ir tokius veiksmus, kurie visiškai nesutampa su krikščioniškais įsakymais, ir tai vis tiek nebus jam nuodėmė, kadangi už kiekvieno jo poelgio stovi pats Dievas.

Na, o nuodėmingasis todėl ir nuodėmingas, kad gyvena tik pagal taisykles, o savarankiškai negali nuspręsti, kas gerai, o kas blogai. Kaip jis besistengtų, ką bevaidintų – pakol jis laikysis svetimų įsakymų, jis taip ir liks nuodėmingu. Kaip teigė apaštalas Paulius: „Kur nėra įstatymo, nėra ir nusikaltimo (Rom 4:15)… Nes ir iki įstatymų pasaulyje buvo nuodėmė; tačiau nuodėmė nepakaltinama, kai nėra įstatymo (Rom 5:13)“.

Verdiktas

Kritikuoti krikščionybę yra lengva, tačiau negalima jos neįvertinti. Problemos, aprašytos čia, kyla daugiausia dėl to, jog pagrindinę tikinčiųjų masę sudaro profanai – žmonės, viską suprantantys pažodžiui ir religijoje ieškantys atsakymų į klausimus, kuriuos vertėtų užduoti pačiam sau.

Krikščionybė dažnai tampa silpnų infantilių sielų priebėga, būtent todėl ji kiekviename žingsnyje save kompromituoja. Ji žada apdovanoti dvasinėmis vertybėmis visus, kurie papildys tikinčiųjų eiles. O sielų išgelbėjimu be jokių pastangų, ir apskritai, jog viską ir taip gaus, tiki tie, kuriems iki nušvitimo dar labai toli.

Dvasinis tobulėjimas visais laikais reikalavo ypatingos drąsos ir didelių pastangų – o tai ne daugelio nosiai. Norint iš tikro žengti žingsnį dvasingumo link, reikia tam tikra prasme išeiti iš proto – ar daugelis tam pasiruošę? Tačiau daugelis nori prisiplakti prie dvasingumo…

Nežiūrint į tai, jog krikščionybę mes pažįstame tik labai iškreiptą, joje vis dėl to dar galima įžvelgti tos amžinos išminties pėdsakų, kurią atskleisdavo išrinktiesiems senovės Misterijose.

Klasikinis mitas apie didvyrio gimimą, pateikiamas krikščioniškoje tradicijoje tais pačiais simboliais ir vaizdiniais, kaip ir daugelyje kitų kultūrų ir religijų, moko žadinti sielą iš miego. Jėzaus gyvenimo kelias, taip spalvingai aprašytas Biblijoje – tai simbolinis kovos tarp šviesos ir tamsos, vykstančios kiekviename mūsų, atspindys.

Krikščionybė gi, labiausiai pavojinga savo kategoriškumu ir sociumo interesų paisymu. Kaip bepaverstum, prašvitimas ir visuotinės vertybės visada buvo ir liks skirtingose barikadų pusėse. Šiuolaikinė krikščionybė šiame interesų konflikte išduoda savo paskirtį ir pereina į visuomenės pusę – ji išduoda save ir tuos žmones, kurie ja pasitikėjo.

Krikščionybė daugiau nebeveda žmonių į išsigelbėjimą, nes tam neturi laiko – ji gelbėjasi pati.

išvertė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jei manote, kad informacija, pateikta infa.lt svetainėje buvo jums kažkuo naudinga, jūs galite prisidėti paremdami ją Jums patogiu būdu

komentarai 6

  1. Viktorija    -  2017-03-11, 12:34

    Idomus straipsnis…gal ir yra dalis tiesis o gal ir dvi dalis, bet idomu suzinoti ar straipsnio autorius studijaves religija, biblija, sventuosius rastus… kaip jis priejo link tokios tiesos ir kaip jis tai suprato!!!!???? Noriu tesinio!!!!

    Atsakyti į šį komentarą
  2. Pagarba autoriui    -  2017-03-11, 20:44

    Labai geras straipsnis. Žodžiais įvardinta tai, ką nemažai žmonių, neturinčių vergo sąmonės, suvokė patys.

    Atsakyti į šį komentarą
  3. Jolanta    -  2017-03-12, 17:17

    Labai neblogai. Maniau, kad tai bus tik dar vienas nemokšiškas krikščioniškos pasaulėžiūros puolimas. Bet maloniai nustebino gera argumentacija.

    Atsakyti į šį komentarą
  4. Hm    -  2017-03-12, 21:39

    Na taip, šį atradimą sau padariau kai nusprendžiau tapti tikru krikščioniu ir pradėjau gilintis… Čia tai niekis, bet krikščionybė turi dar ir jaunesnį, ir dar kvailesnį brolį – islamą. Kokie ten menkystos ir išsigimėliai turi būti, kad islamas jiems pataptų priimtinas. Kitą kartą kyla klausimas – ar jie apskritai žmonės???

    Atsakyti į šį komentarą
  5. Vardas    -  2017-03-16, 15:33

    Vaistai gydantys nuo tikėjimo religija, deja rusų kalba: audioknyga OSHO: Осознанность
    https://www.youtube.com/watch?v=VkWQhk9bry0&list=PLnkKz8RmcN5gBAzqVKFCulps4SHgl0RH1

    Atsakyti į šį komentarą
  6. Keistuolis    -  2018-08-06, 22:23

    Tendencingas straipsnis, nors pretenduojantis į objektyvumą.

    Nudienos pažinimo sąlygomis abejoti Jėzaus istoriškumu yra kiek nerimta arba tiesiog tendencinga. Didžiausias klaidintojas šiuo klausimu yra pati krikščionybė, nes ji (krikščionybė) neturi nieko bendro su Jėzumi iš Nazareto, kurį aprašo evangelijos. Ir kai Suetonius kalba apie maištininką Kristų, jis ne fantazuoja. O kalbėdamas apie gaisrą sukėlusius krikščionis (christiani), Suetonius kalba apie Pauliaus pasekėjus, kurie niekada kaip ir tuo metu neturėjo nieko bendro su Jėzaus (iš Nazareto) pasekėjais. Nes tuo metu Jėzaus (Nazariečio) „bažnyčia“ pilnu pajėgumu klestėjo Aleksandrijoje, o ne Romoje. Nors Tacitas aprašydamas Pauliaus pasekėjus vis dar vadino maištininko Kristaus pasekėjus „chrestiani“. O Jėzus iš Nazareto niekada nesivadino Kristumi, niekada nebuvo krikščionis ir „visuotinio“ nuodėmių atleidimo (kaip teigia Paulius), niekada neskelbė!

    Išsamiai apie tai galite paskaityti knygoje „Krikščionybės kilmės paslaptys“ Lietuvoje ta knyga platinama interneto knygyne „Patogu pirkti“ (patogupirkti.lt/knyga/Krikscionybes-kilmes-paslaptys.html). Gyvenantys užsienyje gali tą knygą įsigyti internetu

    Atsakyti į šį komentarą

Rašyti Atsiliepimą

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.


Taip pat skaitykite:

Naujienų Prenumerata

-

Gauti naujienlaiškį el-paštu

Įrašykite savo pašto adresą:

Paslauga nuo Google FeedBurner

Apklausa

Ar tikite, jog po Alytaus gaisro aptarimo vyriausybėje, kas nors šioje srityje pasikeis į gerą?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...
Domenai ir hostingas

Pasidalinkite su savo draugais

Sveiki, verta dėmesio: *Kuo pavojinga krikščionybė ir kam naudingi 10 įsakymų?* - nuoroda: https://infa.lt/13591/kuo-pavojinga-krikscionybe-ir-kam-naudingi-10-isakymu/