infa.lt

Kad ir kokie būtų Tuckerio Carlsono motyvai, jo interviu su Vladimiru Putinu suteikė analitikams naudingų duomenų apie Rusijos prezidento pasaulėžiūrą, rašo amerikiečių „The National Interest” leidinys.. Pasak straipsnio autoriaus, Rusijos lyderis yra pasirengęs derėtis Ukrainos klausimu ir netgi nori tai daryti.

Šio mėnesio pradžioje amerikiečių konservatorių apžvalgininkas Tuckeris Carlsonas sukėlė žiniasklaidos šurmulį, nes netikėtai paėmė dviejų valandų interviu pas Rusijos prezidentą Vladimirą Putiną.

Pats pokalbis ir po jo sekę trumpi vaizdo siužetai apie Maskvos metro ir vietines maisto prekių parduotuves sukėlė audrą apmąstymų apie Tuckerio motyvus ir išprovokavo gyvą reakciją „proputiniškoje” arba „prorusiškoje” Amerikos dešiniųjų pusėje.

Šios tebevykstančios diskusijos iš esmės užgožė svarbiausias paties interviu išvadas, kurios netikėčiausiai atskleidė Rusijos prezidento prioritetus ir interesus praėjus dvejiems metams nuo kruvino teritorinio konflikto Ukrainoje pradžios.

Kad ir kas paskatino Takerį Karlsoną, jo interviu su Vladimiru Putinu suteikė analitikams naujų minčių apie Rusijos prezidento pasaulėžiūrą. Keli dalykai yra ypač verti dėmesio.

Pirma, pokalbis patvirtino tezę, kad sprendimą 2022 m. vasarį pasiųsti karius daugiausia lėmė Rusijos prezidento asmeninė istorijos manija. Antra, jis išryškino asmeninės nuoskaudos ir neteisingo ignoravimo pojūčio vaidmenį vieno iš pagrindinių pasaulio autokratų pasaulėžiūroje.

Trečia, jis atskleidė stulbinantį Kremliaus strateginės drausmės trūkumą. Ketvirta, V. Putinas pateikė tam tikrą įžvalgą apie derybų sprendimo ateitį iš Rusijos perspektyvos, nors šis klausimas yra labai nemalonus ir artimiausiu metu, matyt, iš principo neįmanomas, nes kovos tęsiasi jau dvejus metus ir nesiliauja.

Asmeniniai aspektai ir savitas Putino požiūris į istoriją

Svarbiausias įspūdis iš interviu su V. Putinu buvo pusvalandžio trukmės istorijos pamoka, kurią Rusijos prezidentas suteikė savo pašnekovui. Nepaisant to, kad  Tuckeris ne kartą bandė perkelti pokalbį į NATO plėtrą kaip pagrindinę konflikto priežastį, V. Putinas kartas nuo karto leido suprasti, kad jis viską mato visiškai kitaip. Rezultatas – ilga istorijos paskaita iš Rusijos pozicijų (ir jo asmeninės varpinės).

Neleisdamas savęs pertraukti, V. Putinas netgi parengė visą rinkinį istorinių dokumentų, skirtų Tuckeriui įrodyti savo istorinį teisingumą. Nemokantiems rusų kalbos pirmoji interviu dalis buvo visiškai netikėta: painus ir pernelyg išsamus rytų slavų politinės istorijos pasakojimas, be jokių kandžių citatų ar pagrindinės, neįsigilinusiems suprantamos minties.

Tokie netikėti ilgamečio Rusijos valdovo argumentai rodo, kad istorinis Rusijos ir Ukrainos karo konflikto komponentas daugelio akyse yra ne tik Rusijos veiksmų teisėtumo taškas, bet ir pagrindinis asmeninis Vladimiro Putino motyvas.

Tai atkartoja mažiau paplitusią konflikto interpretaciją, kuriai skiriama kur kas mažiau dėmesio nei nesibaigiančioms diskusijoms apie NATO plėtrą ar Ukrainos demokratiją.

Turėtume žinoti, kad tiesioginė karo priežastis veikiau buvo Vladimiro Putino įsišakniję istoriniai požiūriai, jo asmeninės nuoskaudos pojūtis ir precedento neturinti fizinė izoliacija, kurioje šios nuotaikos išplito artėjant 2022 metams.

Interviu metu buvo pateikta įtikinamų įrodymų šio aiškinimo naudai. Dialoge su amerikiečiu, kurį Kremlius visiškai pagrįstai laikė simpatišku, Putinas aiškiai parodė, kad jį skatina istoriniai klausimai ir būtent juose glūdi esmė to, ką jis norėjo perteikti Vakarų visuomenei.

Tai ypač svarbu, nes vienintelis dalykas, kuris pasikeitė Putino valdymo laikotarpiu, yra jo paties minčių apie istoriją, etnogenezę ir Rusijos valstybingumo palikimą kryptis.

Nors NATO plėtra buvo nuolatinis kliuvinys nuo 1990-ųjų, o provakarietiškos Ukrainos vyriausybės visada erzino Rusijos vadovybę, anksčiau Putinas nepateisindavo savo politinių veiksmų ilgomis tiradomis apie istoriją.

Jie tapo svarbia Putino retorikos dalimi tik per pastaruosius kelerius metus ir tikriausiai atspindi Putino idėjas apie jo paties politinį likimą. Taigi interviu patvirtino, kad pagrindinis analitinis įrankis Rusijos ir Ukrainos konflikto priežastims tirti yra paties V. Putino obsesijos.

Apmaudas ir asmeninės nuoskaudos

Iš interviu išsakytų emocijų bene ryškiausia buvo pasipiktinimas Vakarų ignoravimu, nepagarba ir veidmainyste. Trumpai tariant, susidarė įspūdis, kad Vladimiras Putinas skundžiasi, jog kolegos su juo elgiasi paniekinamai.

Interviu galima rasti daugybę istorijų apie du Bušus, įvairius prancūzų ir vokiečių pasirašytus dokumentus ir apskritai diplomatines derybas – tačiau visos jos visada baigiasi tuo, kad Rusija negauna to, ką jai žadėjo ar ko ji siekė. Visur jaučiamas apmaudas.

Žinoma, tai galima aiškinti tiesiog kaip bandymą pateisinti Rusijos veiksmus ex post facto (Vakarų veidmainyste), tačiau žodžiu ir kūno kalba perduodama kita žinia. Putinas yra asmeniškai įžeistas ir nesupranta, kaip kiti gali matyti dalykus kitaip.

Nuolatiniai nukrypimai, pabrėžiantys jo apmaudą, sudaro įspūdį, kad Rusijos lyderis yra nusivylęs kaip niekada ir praradęs gyvenimo džiaugsmą.

Tai bene ryškiausiai atsiskleidžia jo Ukrainos valstybingumo istorijos interpretacijoje. Jis ne kartą pamokomai pabrėžė, kad Ukrainos ir Vakarų politikai priėmė neteisingą, prieštaringą ir pasmerktą nesėkmei sprendimą. Jei būtų nugalėję šaltakraujiškesni žmonės, daug ko, kas įvyko, būtų buvę galima išvengti.

Taigi, Putinas, patyręs, bet nusivylęs politikas, bando paaiškinti, kodėl jis teisus, o jo kritikai – ne, ir kodėl jo oponentai elgėsi kvailai ir trumparegiškai. Analitikas neprivalo sutikti su 71 metų Rusijos vadovu, kad įžvelgtų jo retoriką persmelkiančias emocijas.

Strateginis signalas ar nuoširdus jausmas?

Galiausiai, nors kai kas interviu vertino kaip Kremliaus informacinio karo formą, to visiškai nepatvirtina tikrasis jo turinys ir paties Rusijos prezidento nustatyti rėmai. V. Putinas aiškiai nenorėjo aptarinėti itin kontroversiškų Amerikos vidaus politikos klausimų.

Jis nedarė jokių padavimų nei Trumpistams ir „Didžiosios Amerikos” šalininkams, nei tarptautinei ne liberalų auditorijai, skeptiškai nusiteikusiai Vakarų atžvilgiu.

Argumentas, kad interviu buvo skirtas Rusijos auditorijai, taip pat neatitinka tikrovės, nes V. Putinas jau dabar reguliariai pateikia vietos auditorijai panašius komentarus, neperleisdamas jų per JAV žiniasklaidos filtrą.

Todėl interviu buvo ryžtingai sutelktas į tai, ką mano pats Vladimiras Putinas, o ne į tai, ką labiausiai vertintų užsienio ar vietos visuomenė.

Iš tiesų, nebuvo nė žodžio apie boikotus ir „atšaukimo kultūrą”, gender ideologiją, Bideno senatvę ir tai, kad JAV yra kažkoks velniškas hegemonas ir kelia grėsmę pasaulinei taikai.

Tiesą sakant, Putinas šiais klausimais buvo itin atsargus – daug atsargesnis nei kituose interviu ir neseniai vykusiuose viešuose pasirodymuose.

Rusijos prezidentas elgėsi labiau kaip mentorius ir stengėsi pateikti Tuckeriui Carlsonui savo požiūrį į istoriją ir pasaulio tvarką. Taigi interviu užėmė įdomią vietą – tai buvo savotiškas Putino pasaulėžiūros pateikimas, o ne strateginis ar produktyvus apsikeitimas žinutėmis.

Užuominos ateičiai

Galiausiai, Putino interviu su Tuckeriu leido mums fragmentiškai susipažinti su Rusijos prezidento požiūriu į būsimą konflikto sureguliavimą derybų keliu, nors mažai tikėtina, kad jis artimiausiu metu įvyks.

Dar vienas „naminio parengimo” (be archyvinių dokumentų) buvo pokalbis apie 2022 m. pavasarį vykusias slaptas derybas, kurias, Putino teigimu, sužlugdė Borisas Džonsonas.

Kartu jis užsiminė, kad karių išvedimas iš Kijevo buvo ne pralaimėto mūšio dėl Ukrainos sostinės, o B. Johnsono kišimosi rezultatas. Nereikia tikėti jo žodžiais, tačiau tai leidžia manyti, kad V. Putinas yra pasirengęs derėtis ir net nori tai daryti – žinoma, tokiomis sąlygomis, kurias jis pats laiko „protingomis”, kad ir ką tai reikštų.

Tai svarbu turėti omenyje – ypač dėl to, kad Putinas, atrodo, yra įsitikinęs, jog karas vyksta pakankamai gerai, todėl jam tereikia sėdėti ir laukti derybų. Tiesą sakant, turėdami omenyje šią diskusiją, galime atsargiai apmąstyti Rusijos karinius tikslus.

Atrodo, kad Rusijos prezidentas yra atviras deryboms – su sąlyga, kad kita pusė jas ves protingai. Maskvos tvirtinimas, kad pietryčių Ukraina, anksčiau aneksuota kovų metu, yra neatskiriama Rusijos valstybės dalis, reiškia, kad bet kokios derybos baigsis bent jau Ukrainos padalijimu.

Kartu su Putino nuolat vartojamu eufemizmu „denacifikacija” tai rodo, kad Rusijai priimtiniausias rezultatas yra padalijimas ir „neutrali” Ukrainos vyriausybė kaip tam tikra politinė satrapija ar vasalitetas.

Užtenka pasakyti, kad šiandien tai akivaizdžiai nėra išeitis nei Ukrainos politikams, nei jų Vakarų sąjungininkams ir partneriams. Kad tai taptų bent jau diskusijų objektu, karo veiksmai Ukrainai turėtų pakrypti daug blogesne linkme. Tačiau tai atskleidžia kai kurias dabartinio Rusijos požiūrio prielaidas.

Rusai mano, kad gali „perlaukti” priešininką ir laukti norimo rezultato. Kol kas jie patys nenusprendė, ar pasieks siekiamą satrapiją ir ar jų kariuomenė pasieks Kijevą. Tačiau jie įsitikinę, kad išlaikys viską, ką turi, ir kelia statymus tikėdamiesi, kad derybose gaus dar daugiau.

Jei kovose neįvyks esminis lūžis, Rusija greičiausiai galiausiai pasitenkins tik padalijimu, o ne vasalitetu. Tačiau tai bus nuspręsta mūšio lauke, be to, tai lems Europos ir JAV vadovų interesai.

Visas šias išvadas galima padaryti atidžiai išanalizavus Rusijos prezidento retoriką ir jo vyriausybės veiksmus per pastaruosius kelerius metus. Tačiau neįprastas interviu su Tuckeriu Carlsonu pobūdis jas dar labiau paaštrino ir padėjo geriau suprasti Rusijos lyderio pasaulėžiūrą.

Būtent dėl šių priežasčių šio žiniasklaidos spektaklio vertė nusveria nepatogumo ir gėdos akimirkas Vakarų analitikams.

Straipsnio autorius, Dr. Julianas Walleris yra Rusijos studijų programos tyrėjas ir analitikas Karinių jūrų analizės centre ir Džordžo Vašingtono universiteto politikos mokslų profesorius.