infa.lt

Kai žmogus bijo arba nenori išsakyti savo požiūrio tuo ar kitu klausimu, galbūt vengdamas provokuoti ar sukelti bereikalingų įtampų konkrečioje aplinkoje, jis toje erdvėje užleidžia savo pozicijas ir perleidžia galimus pasekėjus tiems, kurie savo poziciją išsako aiškiai ir be dvejonių, nebijodami galimų pasekmių. Šiuo atveju tinka žinomas posakis: „Šampaną geria nebijantys rizikuoti“.

Galbūt todėl, dauguma iš mūsų, kukliai nutylėdami savo simpatijas ar antipatijas kažkuriai idėjai, minčiai ar požiūriui, kuriam pritariame, – blogai jaučiamės bijodami jį išsakyti, kad nebūtume apkaltinti simpatijomis „koloradams“, „prorusiškiems“, „prokremliniams“ ir visam tam, kas Lietuvoje tarp „teisingai“ mąstančių yra priimta laikyti „netinkamu elgesiu“. Kas gaunasi? – „Teisingai“ mąstantys formuoja „teisingo“ elgesio ir mąstymo stereotipus toje erdvėje, kurioje nutyli visi kiti. Ir ta erdvė vis plečiasi.

Kodėl blogai jaučiamės išvadinti aukščiau minimais epitetais? Juk nesame padarę nieko blogo? Todėl, kad tam tikroje visuomenės dalyje šie epitetai ir jų nešiotojai vertinami, kaip nedraugiški (mažiausiai) ar kenkėjiški, esą, Lietuvai (norima sudaryt tokį įspūdį). Nors iš tikro tik nedidelei visuomenės daliai, kaip atmetantys jiems primetamas tos dalies „tiesas” .

Iš to ką pasakiau, seka dar vienas dalykas – šias visas aukščiau minėtas etiketes sukūrę atskiri žmonės ar organizacijos, būtent to ir siekė. Kad kiti bijotų, jog kažkas jiems tas etiketes prilipdys. Nepriklausomai nuo to ar yra tokie, kokiais juos norima parodyti. Tiesiog bijotų šių epitetų sukeliamų pasekmių. O pasekmės: „pažangiai mąstančios“ visuomenės dalies atstūmimas tų, – kitaip mąstančių.

Kas gi tokie apibūdinami, pavyzdžiui, yra taip vadinamomis „kolorado“, prorusiško“ ar „prokremlinio“ etiketėmis, kabinamomis tiems, kas įvykius Ukrainoje mato kitoje šviesoje, nei mūsų oficiozinės MIP bei suprantama valdantieji su prezidente priešakyje?

Taip apibūdinami mūsų šalies piliečiai, visada buvę lojalūs savo valstybei ir tokie išlikę iki dabar, nors oficialioji propaganda, kol kas dar nedrįsdama jų tiesiogiai įvardinti priešais, tačiau jau per aplink bando pateikti jų reiškiamą poziciją, kaip priešišką visai Lietuvai, kai iš tiesų ji nukreipta tik prieš siauro valdančiųjų rato stumiamą piliečių kiršinimo politiką.

Ir todėl, tokios nelogiškos situacijos smaigalyje yra tokie patys nelogiški, vienos ir tos pačios šalies piliečių vertinimo kriterijai, vienus vadinant patriotais todėl, kad jie palaiko ukrainiečius (ne lietuvius !), o kitus apibūdinant„koloradais“, „prokremliniais“ ir t.t., todėl, kad jie nepalaiko tų pačių ukrainiečių nes situaciją Ukrainoje mato visiškai kitaip. Ir pastebėkime – čia nekalbama apie tų ar kitų santykį su Lietuva – kalbama tik apie jų požiūrį į Ukrainos įvykius.

Ir nors nuo to jie netampa Lietuvos priešais ar Rusijos draugais, ar Rusijos interesus pastatančiais aukščiau, nei Lietuvos interesus… Tačiau būtent tokiais jie bandomi pristatyti viešojoje erdvėje. Kaip kažkokių užsienio jėgų agentai, kas yra gryniausia nesąmonė, kurią supranta net patys tą rašantys, tačiau yra tokios rašliavos užsakymas ir už ją apmokami sidabriniai.. po jų seka sankcijos prieš savus piliečius, dabar vadinamus užsienio-rusijos-putino-kremliaus agentais.

Taip apibūdinami tie, kas turi kitokį požiūrį į privalomą šauktinių kariuomenės formavimą ar oficialiąją Lietuvos užsienio politiką, kuri iš esmės net nėra derinama su kitomis ES šalimis ir yra paprasčiausias karinės isterijos kurstymas (čia būsiu pavadintas mažiausiai „prokremliniu“), stumiant proamerikietišką politiką (šioje vietoje busiu pavadintas dar kokiu nors „pro…*“), kur ji įneša susiskaldymą tarp pačių Europos valstybių. (šioje vietoje būsiu pavadintas dar kuo nors…[…]).

Dabar norėtųsi užduoti klausimą – kuo nepatenkinti tie, kas kabina tokias etiketes kitiems? Sakydamas „tie“ turiu omenyje eilinius Lietuvos piliečius, o ne šito dalyko organizatorius.

Galiu atsakyti. Jie nepatenkinti didėjančiu nedarbu, masine emigracija, krentančiu pragyvenimo lygiu, vos ne mažiausiu atlyginimu tarp ES šalių (trečia vieta nuo galo), dėl ko ir vyksta ta emigracija, teisine padėtimi šalyje, kur teisėtumas (teisingumas) užleido vietą teisei, moraline-dorovine atmosfera šalyje bei kultūros nuopoliu, viršvalstybinio darinio (KT) šalyje veika bei tos veikos pasekmėmis, Konstitucijos virtimu tiesiog popieriumi, kuriuo valdantieji ir KT tiesiog šluostosi […] ir t.t. ir pan. Čia galima vardinti dar ilgai.

Ir valdantieji bei juos palaikantys (įskaitant ir kai kuriuos nesisteminius bei „-es“ organizacijas ir net partijas) sukūrė šiam reikalui priešo įvaizdį su minimais epitetais, tokį lyg ir žaibolaidį, nukanalizuojantį neigiamas visuomenės emocijas, kai visuomenė kovoja nesibaigiantį karą prieš pačią save, bei atėmė visuomenei galimybę susivienyti prieš valdžios klanų vykdomas antivalstybines ir antivisuomenines veikas.

Prisiminkime, kad ir tokį paprastą pavyzdį su „Independence“, mūsų energetine nepriklausomybe. Iš esmės šis dalykas galėtų būti visai teigiamas, jei ne vienas esminis „Bet“. Jis įvykdytas neskaidriais, galimai nusikalstamais būdais ir yra kenkėjiškas mūsų valstybės atžvilgiu (Skardžiaus komisijos išvada – google).

Galima ginčyti komisijos išvadą, tačiau ataskaitoje minimų faktų dar nepaneigė niekas, juolab, iš valstybinio „Independence“ projekto, kuris finansuojamas, pastebėkime, UŽ VISUOMeNĖS PINIGUS, padarytas slaptas projektas, kurio detalių visuomenė, pati jį finansavusi, neturi teisės sužinoti. Įdomu kodėl? Atsakymas gana paprastas – todėl, kad tuo nuo visuomenės norima nuslėpti būtent tas išvadas, kurių priėjo Skardžiaus komisija. Tik tada visuomenė tas išvadas pasidarytų savarankiškai be jokių komisijų. Artūrui Skardžiui mes visi galėtume paploti atsistoję – tai buvo principinis žingsnis, rizikuojant savo karjera ir gerove.

Ką norėjau tuo pasakyti? – Kad tokių aferų mūsų „nepriklausomos“ Lietuvos istorijoje per 25 metus susirinko daugybė, ir visos jos nugrimzdo istorijos ūkanose, pastebėkime, be jokių pasekmių jų vykdytojams ir sumanytojams.

Be absoliučiai jokių pasekmių, nors valstybei, pasakykime tiesiai – mums visiems, buvo padaryti milžiniški, milijardiniai nuostoliai, kurių nesant, – mūsų pensininkai žiemą galėtų valgyti ne vien duoną su pienu, o mūsų vaikai turėtų pakankamai vaikų darželių, mūsų gydymo sistema galėtų būti tikrai nemokama, kaip ir vadovėliai mokyklose, o mūsų Sodra nebalansuotų ant bankroto ribos, nes būtų pakankamai dirbančiųjų. Ir vėl galime vardinti daug […] Ir vėl kai kurių būsiu apšaukiamas ar mintyse pavadinamas kokiu nors „pro,,“ juodinančiu savo valstybę ir vyriausybę. Bet ar įmanoma ištepti purvą?

Ir tam, kad kažkaip atitraukti visuomenės dėmesį nuo visų šių, dažnai nusikalstamų procesų, iš kurių, įtariu, visuomenę pasiekia tik mažytė dalis (kiti atvejai sėkmingai nuslepiami), visuomenėje SĄMONINGAI sukuriama pastovi įtampa, kurią lygiai taip pat pastoviai kursto šią sistemą palaikančios MIP, (masinės informacijos priemonės).

Kodėl šios MIP palaiko šį visuomenės priešinimo procesą, kurį pačios ir paleido? Dažnu atveju yra kalti pinigai, mat didžiosios MIP yra verslo subjektai gaunantys labai didelius pinigus už, sakykime, partijų reklamas rinkimų metu. Tada iškart kalbama apie milijonus. Už tokias sumas galima nupirkti beveik bet kokią nuomonę ar poziciją. O dirbantys MIP žurnalistai, savo atskiros nuomonės išsakyti negali – jiems už ją nemokama. Jie yra samdomi darbuotojai ir „stumia“ darbdavio palaikomą politinę liniją bei požiūrį. Bei renka tą liniją patvirtinančią informaciją, visą kitą atmesdami.

Kitas dalykas, jog Lietuvoje beveik nebeliko lietuviškos žiniasklaidos – didžioji dauguma yra užsienio įmonių nuosavybė, kurioms mūsų lietuviškieji interesai yra, hmm, švelniai tariant, žemiau plintuso. Jos parduos ir pirks viską, kas joms apsimokės. O mūsų lietuviai „žurnalistai“ kabutėse, joms padės tą padaryti, daugumoje atvejų net nesuprasdami ką gi iš tiesų daro.

Jų negalima kaltinti – iš tiesų jie turi šeimas, savo gyvenimus, kurių nenori griauti atimdami sau patiems pragyvenimo šaltinį vardan savo principų. Konformizmas dabar ypač madingas ir tai šių dienų realybė. Tie žmonės nemato kito kelio, kaip tik atidirbti šeimininkui už atlyginimą, net jei tas atliekamas darbas yra akivaizdžiai neteisingas ar klaidinantis visuomenę. Jie nerenka bendros informacijos – juos domina konkrečiai politiškai angažuota informacija. Kitos tiesiog neskelbs. Ir niekas už ją nemokės.

Čia buvo tik lyriškas nuokrypis, nes iš tiesų paveikslas kur kas niūresnis. Visuomenės dalis, kuri dar sugeba mąstyti ir matyti bei suprasti tai, kas vyksta, pamažu traukiasi į pogrindį. Jai darosi aišku, kad šiame valstybės vystymosi etape, „nepriklausoma, demokratinė ir turinti žodžio laisvę“ Lietuva, liko jau praeityje, jei kažkada dar buvo.

Žodžio ir minties laisvė jau pradedama cenzūruoti uždraudžiant tam tikras TV laidas, kanalus ar apskritai „priešišką propagandą“, nors didžiausias priešas Lietuvai šiandien yra jos pačios vadovybė. Ir būtent todėl ji bijo visko, kas demaskuoja jos veiklą, pradėdama nuo „priešiškų TV laidų“ draudimo ir užbaigs, kaip užbaigė visi totalitariniai režimai, uždrausdama viską, kas jai netinka ir kelia pavojų.

Ir štai tada, ateis tas metas, kai visuomenė neapsikentusi visų šių prieš ją nukreiptų procesų, ir nerasdama legalių, jai įstatymo suteiktų išeičių nuo viso to išsivaduoti, imsis tų priemonių, kurias jai, kaip valstybės suverenui suteikė ji sau pati. Tai yra absoliučiai visų priemonių,kurias laikys esant reikalingomis.. ir jos nebus neteisėtos – kadangi visa teisė kyla iš tautos ir visuomenės, sukūrusios ir išlaikančios savo valstybę. Ką šiandien atrodo pamiršo laikinai tą valstybę valdantieji.

Tada ši teisė pasireikš beapeliaciniu sprendimu, kurio nebebus įmanoma atšaukti ar apskųsti – ir nepavydžiu tiems, į ką visa tai bus nukreipta.

Tačiau iki tol dar reikės prieiti, dar yra kur spausti valstybės maitintojus ir jos kūrėjus. Jie dar turi kantrybės ir tikėjimo geresne ateitimi. Tačiau dvasinis išsivadavimas gali prasidėti jau dabar. Ir kiekvienas (-iena) gali tą pradėti daryti tuojau pat, nedelsiant.

Tereikia tiesiai šviesiai kalbėti kas mums patinka, nebijoti to parodyti, kaip ir to, kas nepatinka. Tiesiog vadinti dalykus tikrais vardais, nebijant už tai seksiančių pasekmių. Kurių beje gali ir nebūti. Ir daryti tai, kas patinka ir ko norisi.

Būti drąsiems, tačiau nebūti chamais. Nebūtina nusileist iki lygmens tų, kurie kabina kitiems etiketes ar sugeba išsakyt visą mintį vien necenzūriniais žodžiais. Tokių, kaip „ramanauskai“ ar panašaus mentaliteto tipų epocha trunka neilgai – jie nieko nekuria, todėl palyginti greitai nusibosta su savo šiukšlių dėžės lygmens bagažu ir visa leksika, kurią kiekvienas kultūringas žmogus pavadins paprastais keiksmais.

Ir reikia visada prisiminti svarbų dalyką – jei mes užleidžiame savo informacinę erdvę, nutylėdami, neišsakydami savo pozicijos ar negindami puolamo už savo įsitikinimus žmogaus – mes žingsnis po žingsnio atiduodame tai, kas mums svarbu ir brangu tiems, kas sugeba ryžtingiau ginti savo, tegu ir neteisingas (mūsų požiūriu) tiesas. Dauguma dalykų šiandien sprendžiasi virtualioje erdvėje – kai tą suprasime – pamatysime jog trauktis nėra kur. Mes galime arba visi sutelktai ginti savo išpažįstamas vertybes, arba pasiduoti, ir (kas baisiausia) savo pačių akyse virsti šiukšle, nors aplinkiniai to gal ir nepastebės. Ir dar.. pastaba: nesistenkime paversti priešais tų, kurie gali tapti (net jei dabar dar ir nėra) mūsų draugais.

Prašau jūsų visų – išlikime žmonėmis.

Blogis nestabdomas dauginasi, o tas, kas mato jį vykstant ir jo nestabdo – tampa bendrininku.

Arvydas Daunys

sarmatas.lt