infa.lt

Dr. Jonas Jasaitis. Valstybės strategija: prioritetų painiava ir svarbiausios veiklos kryptys (2)

09 kovo
01:03 2018

prof. Jonas Jasaitis

Vos tik užsiminus apie laimingos aktyvios visuomenės siekį, sprendimų priėmėjai susierzina. Atseit, tai labai nekonkretu, nes nenurodomi parametrai, kuriais tai galima išmatuoti. Vadinamoji „gerovės valstybė“ esanti tik abstraktus vaizdinys, nes kiekvienas tą laimę kitaip suvokia. Vienam laimė – greitai sukaupti didelį kiekį pinigų, kitam – prisigerti iki „žemės graibymo“. Labiau susivokiantieji socialiniuose moksluose primena A. Maslow‘o piramidę (1943), kurioje surikiuoti asmenybės poreikiai: fiziologiniai, saugumo, socialiniai, pagarbos ir savęs realizavimo. Tačiau visuomenės erozijos procesai rodo, kad efektyvių kompleksinių sprendimų paieškos ir jų įgyvendinimo atidėlioti nebegalima. Sprendimai turi būti priimami dabar.

Šiuo metu parengtų valstybės raidos ir šakinių strategijų, regioninės politikos ir savivaldybių strateginės plėtros dokumentų analizė rodo, kad susipainiota tarp gausybės prioritetų ir iniciatyvų. Kiekvienoje savivaldybėje rasime strateginės plėtros planus, kurių apimtis nuo 85 iki 200 puslapių. Juose surašyta daugybė uždavinių, pradedant miesto gatvių dangos, vandens ir šilumos tinklų atnaujinimu, baigiant turizmo objektų sutvarkymu ir dviračių takų įrengimu. Milžiniškų dokumentų puslapiuose jie visi atrodo kone vienodai svarbūs, tačiau iškyla finansavimo klausimai (viskam trūksta lėšų). Dar pridėkite savivaldybėse veikiančių Vietos veiklos grupių (VVG) strategijas, neretai viršijančias visą šimtą puslapių, strateginės veiklos planus, atskirų institucijų ir kai kurių kitų NVO strategijas.

Nežiūrint, kokią fenomenalią atmintį ir analitinius gebėjimus turėtų savivaldybės vadovai ir jiems talkinančios struktūros, niekas nepajėgtų nei jų išsaugoti atmintyje, nei vadovautis, priimant strateginius sprendimus. Toje „prioritetų ir uždavinių“ gausoje būtina išryškinti svarbiausias veiklos kryptys ir laukiamus rezultatus. Tokios strateginio planavimo metodikos, kurias yra parengę atitinkami Vidaus reikalų ministerijos skyriai ir kuriomis savivaldybės privalo vadovautis, jau seniai yra atgyvenusios, nepraktiškos, neturinčios aiškių orientyrų, susijusių tiek su besikeičiančia geopolitine, tiek su nacionaline situacija. Šių dokumentų apimtį būtina sumažinti bent trigubai.

Strategijos kūrimas turi prasidėti nuo svarbiausių valstybės problemų identifikavimo ir šias problemas lemiančių priežasčių išryškinimo. Nei emigracija, nei alkoholizmas ir smurtas, nei iki valstybei ir tautai pražūtingos ribos išplitusi korupcija valdymo institucijose, nei savižudybės ir net pilietinio sąmoningumo praradimas nėra priežastys. Visa tai yra tik labai prasto, nestrategiško valdymo pasekmės. Kai valdymo institucijos yra susipainiojusios „prioritetų gausoje“, tai ir visuomenė blaškosi vertybių ir siekinių sistemose. Tai labai pavojinga situacija, nes moralinius ir kultūrinius orientyrus prarandanti visuomenė sparčiai degraduoja, virsdama į jokių ribų nepripažįstančią minią. Tokia visuomenės būsena tampa didžiausia grėsme valstybės ir tautos saugumui.

Nuo to laiko, kai A. H. Maslow‘as paskelbė pirmąsias publikacijas apie žmogaus poreikių piramidę, visuomenė labai pasikeitė. Tai dar suspėjo pastebėti ir pats šios teorijos kūrėjas. Dabar mes turime ne tik labai pasikeitusį pasaulio supratimą, bet ir radikalius pokyčius poreikių ir vertybių skalėse. Visuomenė patiria prieštaringą (daugiakryptį) spaudimą, kai atitinkamos ideologijos vis labiau kėsinasi į pačią žmogaus prigimtį, į šeimos, tautos ir valstybės, įstatymo ir laisvės, asmeninės atsakomybes ir net gyvenimo prasmės sampratą. Agresyvusis globalizmas (kurio nereikia painioti su globalizacija) bando primesti žmonijai unifikacijos ir standartizacijos, moralinių vertybių išstūmimo ir elgsenos suprimityvinimo tendencijas.

Žmonės gąsdinami net naujųjų technologijų (robotizacijos, dirbtinio intelekto) poveikiu, kai grasinama „įsilaužti“ į mąstymo ir emocijų procesus ir juos kontroliuoti. Visuomenę ypač bandoma įtikinti, kad nebėra nieko pastovaus, kad gyvename visuotinio nesaugumo aplinkoje, kai visa žmonija per kelias akimirkas gali žūti. Kaip vienintelė alternatyva mums brukama vienadienės gyvensenos – „čia ir dabar“ ideologija. Visuomenę bandoma įtikinti, kad jokia strategija – nebereikalinga. Išsilavinusių ir dorovinės orientacijos nepraradusių visuomenės grupių pasipriešinimui šioms apokaliptinėms tendencijoms tuoj pat bandoma prilipdyti „senamadiškumo“ ar kėsinimosi į individo laisvę bei saviraišką etiketes.

Atsvara šioms purvinoms nužmoginimo kampanijoms yra antropologinė strateginio valdymo metodologija, traktuojanti žmogų, kaip unikalią (o ne standartizuotą) būtybę, kurios prasmingą būtį lemia ne poreikių piramidė, kurioje vieni poreikiai yra žemesni, o kitų tenkinimas įmanomas tik patenkinus pirmuosius, o nedalomas socialinių orientacijų ir lūkesčių kompleksas. Visi mes, gyvenantys šioje žemėje, esame skirtingi ir turintys žymiai daugiau gebėjimų, nei iki šiol esame jų pastebėję. Kad galėtume pilnavertiškai save įprasminti, būtinas visapusiškas gyvybinių socialinių orientacijų supratimas ir sąmoningas apsisprendimas jomis vadovautis. Čia valstybės strateginis vaidmuo yra lemiamas. Nė viena šio lūkesčių komplekso dalis negali būti ignoruojama, ar laikoma mažiau reikšminga už kitą. Šio komplekso grafinė forma yra ne piramidė, o žiedas, kurio neįmanoma suskirstyti į dalis ir po to vėl bandyti jas sulipdyti.

Šių lūkesčių komplekso realizavimas ir sudaro valstybės strategijos esmę. Šį kompleksą sudaro: 1) būstas, 2) darbinės veiklos diversifikacija, 3) sveika gyvensena, 4) nuolatinė edukacija, 5) vertybių sistemos formavimas ir 6) asmens, jo turto bei verslo saugumas, kraštovaizdžio ir kultūros paveldo apsauga.

Būsto lūkesčių tenkinimas apima ne tik buto (pavyzdžiui, daugiabutyje) ar sodybos įsigijimą. Tai ir gyvenvietės bei regiono pasirinkimas, atsižvelgiant į aplinkos jaukumą, susisiekimo galimybes, būsto išlaikymo kaštus ir kt. Tai lemia ir asmenybės apsisprendimą: pasitenkinti laikino „dėžinio žmogaus“ ar savarankiško savininko statusu. Keičiasi ir pačios sodybos struktūra: joje atsiranda 3 ar net 4 savarankiškoms funkcijoms skirtos dalys: 1) gyvenamųjų pastatų (šeimos nariams keičiantis gali atsirasti ir keli gyvenamieji namai; 2) ūkinės paskirties (sodyba neretai tampa ir verslo vieta); 3) relaksacine ir rekreacinė zonos. Jokia naujiena – sodybą juosiančios vejos, gėlynai ar šeimos parkas, giminės istorijos zona ir kt. Sodyba kuriama šimtmečiams ir perduodama iš kartos į kartą. Šio teksto autoriui teko matyti tokias kompleksinės paskirties sodybas, kurias sukūrė kelios tos pačios šeimos kartos per du šimtmečius. Šiandien tai – giminės susibūrimo vietos.

Pasaulyje yra susiformavę labai skirtingi šeimos sodybų tipai, besiremiantys ne tik ekonominiais, bet ir etnokulrūriniais pagrindais, ilgametėmis tradicijomis, atspindintys tautos gyvensenos bruožus. Dabartinėje Lietuvoje formuojasi taip vadinamų „antrųjų namų“ koncepcija, kuria daugiausiai vadovaujasi pastoviai miestuose gyvenančios ir dirbančios šeimos. Tuo tarpu daugiabučių būstų (butų) kategorija Lietuvoje nuo seno neturėjo gero vardo: miestų daugiabučiai dažnai buvo vadinami „barakais“, o kaimo – „kumetynais“.

Būstas yra pirmoji ir bene svarbiausia asmenybės egzistencijos sąlyga, suteikianti pastovumo ir savarankiškumo pojūtį. Šeimos namai neatsiejami nuo tokių sąvokų, kaip tėviškė, gimtinė, gimtasis kraštas. Judriame šiuolaikiniame pasaulyje niekas negali puoselėti vilčių, kad pavyks visai sustabdyti emigraciją, o juo labiau – vidinę migraciją. Gyventojai palieka gimtinę ne tik todėl, kad nemato galimybių įgyvendinti savo lūkesčių. Ne mažiau svarbios aplinkybės yra noras pažinti kitus kraštus, įgyti kitokį išsimokslinimą ar imtis judraus tarptautinio verslo. Tačiau turėdami savo sodybą, jie niekada nepasijus benamio klajūno (dabar madingai pavadinamo „pasaulio piliečiu“) kailyje. Šeimos sodyba visada teiks galimybę sugrįžti, aplinkybėms pasikeitus.

Būsto problema – ypatingai aktuali jaunoms šeimoms. Tačiau ar daug savivaldybių turi parengusios programas šiai strateginei problemai spręsti?

(Laukite tęsinio)

prof. dr. Jonas Jasaitis

PAREMKITE mus savo 1,2 proc. GPM, kas jums nieko papildomai nekainuos. Ačiū labai.

        → Naujienlaiškis

Visa naujienų juosta >>

žiūrėjo 102

Žymos:

0 Atsiliepimų

Rašyti Atsiliepimą


Taip pat skaitykite:

Naujienlaiškio Prenumerata


Paremti infa.lt 1,2 proc GPM

Apklausa

Už ką balsuotumėte prezidento rinkimuose, jei vyktų šiandien?


Rodyti rezultatus

Leidžiama ... Leidžiama ...

Nesvarbu, kas balsuoja ir kaip iruz ka, svarbu, kas balsus skaiciuoja......

A5

Jau senai visiemas aisku, kad ne su situo narkomanu klaunu....

Tai su kuo dabar Putinas derėsis....

Cha

tai šitą scenarijų jau seniai rusai žino, bus liepta liandzbergui blokuoti jūra ir Kaliningradą neva...

Na,

perejo i vergovine santvarka. Tik,ar tai laimejimas!?...

imi pinigus "uz paslauga" - tu negali nepriklausyti nuo jos pirkejo!...

bus,kai baigsis ukrainieciai? Uz ko tada slepsis Londonas?...