infa.lt

Amerikiečio analizė apie tai, kodėl žlunga tradicinė pasaulio santvarka, užleidžianti vietą marksistų naratyvui, kuriame nėra nieko pastovesnio už šeimos santykių, darbo vietų, ekonomikos žlugdymą, nes pagrindiniu marksistų įrankiu tapo ne ekonominė, o kultūrinė revoliucija, paskui kurią griūna viskas, rašo amerikiečių senatorius Josh Hawley „The American Conservative” portale.

Esu įsitikinęs: Mes stovime vienoje iš didžiųjų Amerikos istorijos kryžkelių. Sprendimai, kuriuos priimsime per ateinančius penkerius ar dešimt metų, nulems ateinančių penkiasdešimties ar šimto metų ateitį. Ir klausimas yra toks: už ką konservatoriai pasisakys šią valandą?

Ar mes turime tai, ko reikia, kad įveiktume mums iškilusius iššūkius? Susiduriame su augančiu Kinijos priešininku. Mes susiduriame su pramonės praradimu savo šalyje. Mūsų socialinis audinys byra. Mažėjantis gimstamumas. Mažėjantis šeimų kūrimas.

Tačiau, mano vertinimu, labiausiai iš visų kitų iššūkių mums gresia radikalus naujojo marksizmo iššūkis. Naujosios kairės, siekiančios pakeisti Amerikos gyvenimą – pakeisti beveik visas mums brangias institucijas, panaikinti tradicinę šeimą, perrašyti Amerikos istoriją, išvalyti mūsų visuomenę nuo krikščionių įtakos ir Biblijos.

Tai Didysis prabudimas. Ir aš jums tvirtinu, kad Respublikonų partija, kokią ją pažįstame, nėra pasirengusi priimti šį iššūkį. Partija, kokią ją pažįstame, turi būti reformuota.

Klausimas, ar galime tai padaryti? Ar mes, konservatoriai, galime tai padaryti? Ar galime pakeisti šią partiją, kad ji atitiktų šios valandos poreikius?

Jūs klausiate: ką reikia keisti? Leiskite papasakoti istoriją. Dviejų dalių istoriją. Štai pirmoji dalis.

Dešimtajame dešimtmetyje, kai dar buvau paauglys, pasaulis pasikeitė iš esmės – pasikeitė ir Respublikonų partija. Respublikonų lyderiai ėmėsi Naujosios pasaulio tvarkos politikos. Ir šis pokytis nebuvo į gera.

1990-aisiais žlugo Sovietų Sąjunga. Jungtinės Valstijos nugalėjo. Visur atrodė, kad laisvė žygiuoja, o autoritarizmas traukiasi. Nemaža dalis amerikiečių inteligentijos nusprendė, kad tai yra natūrali dalykų tvarka, kad gamta eina savo keliu, kad istorija su didžiąja H pasiekė savo logišką pabaigą.

Tai buvo istorijos pabaiga. Ir istorijos pabaiga nebuvo nacionalinės valstybės pergalė. o pasaulinės rinkos pergalė.

Perskaitykite istorijos pabaigos teoretikus ir rasite įsitikinimą, kad globalizuota ekonomika yra ateities kelias. Pasauliui buvo lemta tapti viena didele, vieninga ekonomine imperija.

Tai buvo labai patrauklu dešiniesiems. Respublikonai daugelį metų gynė laisvąją rinką, o ne sovietinį centrinį planavimą. Tačiau vieninga pasaulinė rinka, kurią numatė „Istorijos pabaigos žmonės”, labai skyrėsi nuo nacionalinių valstybių laisvosios rinkos.

Jie norėjo sugriauti sienas tarp tautų. Jie norėjo laisvo prekių ir kapitalo judėjimo. Jie norėjo „Naujosios pasaulio tvarkos”, kaip ją vadino Džordžas Bušas vyresnysis. „Atviros sienos”, – sakė jis. „Atvira prekyba. Atviros mintys.”

Ir šiai naujai pasaulio tvarkai reikėjo revoliucijos Amerikos politikoje. Tai reiškė esminius mūsų prekybos politikos pokyčius. Didelių pokyčių mūsų pinigų politikoje. Būtent tai jie mums ir suteikė NAFTA. Paskui GATT. Paskui PPO ir didžiausio palankumo statusą Kinijai.

Daugiau jokios Amerikos gamybos apsaugos. Jokio Amerikos pramonės skatinimo. Ne, dabar prioritetas buvo laisvas kapitalo judėjimas. Globalizmas.

Naujoji pasaulio tvarka taip pat reiškė didelius mūsų užsienio politikos pokyčius. Ekonominei imperijai apginti reikėjo karinės jėgos. Amerika turėjo suteikti karinę jėgą. Naujosios pasaulio tvarkos respublikonai norėjo, kad Amerika taptų pasauliniu hegemonu.

Todėl jie įtraukė mus į didžiulį nuolatinį buvimą Artimuosiuose Rytuose, o vėliau ir du dvidešimt metų trukusius karus Artimuosiuose Rytuose. Jie įpareigojo Ameriką visam laikui įsitvirtinti Europoje.

Jie suteikė mums dešimtmečius trunkančius nuolatinius konfliktus visur, beveik visuose žemynuose – nuolatinę intervenciją visame pasaulyje.

Praėjus trisdešimčiai metų, nuosprendis paskelbtas. Naujoji pasaulio tvarka žlugo. Ekonominio globalizmo siekis žlugo. Imperijos siekis žlugo.

Tai mums kainavo šokiruojančias pinigų sumas, bet tai – mažiausiai svarbu. Tai paskatino rimčiausio mūsų priešininko – Kinijos – iškilimą.

Didžiausio palankumo valstybės statusas Kinijai buvo milžiniška klaida. Kinija sukūrė savo kariuomenę ant mūsų viduriniosios klasės pečių. Mes jiems padėjome tai padaryti.

Tačiau dar blogiau yra tai, kad Naujosios pasaulio tvarkos politika mums kainavo gyvenimo būdą, darbininkų klasės gyvenimo būdą. Pastarųjų trisdešimties metų ekonominė politika sužlugdė Amerikos pramonę.

Milijonai darbo vietų išsiųsta į užsienį. Mėlynosios apykaklės, kurios kadaise užtikrino gerą pragyvenimą šeimai tapo nepasiturinčios. Dėl gerai apmokamo darbo praradimo pas darbininkus sumažėjo santuokų. Mažėja gimstamumas. Tai išardė ištisus miestus ir bendruomenes.

Tai mane veda prie antrosios mano pasakojimo dalies. Auganti grėsmė viduje. Didysis prabudimas.

Sovietų Sąjunga gal ir pralaimėjo Šaltąjį karą, bet Marksas gyvena toliau – Amerikos universitetų anglų kalbos fakultetuose ir teisės mokyklose.

Tokiose vietose per pastaruosius penkiasdešimt ar šešiasdešimt metų įsitvirtino nauja ideologija, kuri amerikiečių visuomenę nušlavė kaip iš esmės korumpuotą ir paremtą priespauda.

Ši naujoji ideologija pasklido po Amerikos akademinę bendruomenę ir ją iškreipė, bet tuo nesibaigė. Ji plito kaip liga. Tai jau nebebuvo tik studentai radikalai. Ji užkrėtė mūsų elito klasę, žiniasklaidą, didžiausias mūsų įmones.

Šis virusas šiose naujose vietose rado laukiamą auditoriją iš dalies todėl, kad naujieji marksistai pakeitė Marksą taip, kad jis atitiktų jų pačių tikslus. Tai jau nebuvo kova su ekonomine priespauda.

Tai nebuvo proletariato kova. Buvo kalbama apie kultūrinę revoliuciją. Naujieji marksistai nusprendė, kad ekonomika vis dėlto nėra lemtingas veiksnys. Kultūra yra. Ir jie siekė pakeisti Amerikos kultūrą.

Naujieji marksistai ypač bjaurėjosi krikščionybe ir tautos moraliniu charakteriu. Jie ją vadino priespauda, retrogradiškumu ir rasizmu. Į ją jie nukreipė pačią žiauriausią ugnį.

Kultūriniai marksistai siekia išplėšti Biblijos įtaką, panaikinti lytį, perkurti Amerikos istoriją kaip sistemiškai blogą, susilpninti tėvus, suteikti daugiau galių ekspertams ir t. t., ir t. t.

Ir dabar kultūriniai marksistai atėjo į valdžią. Demokratų partijoje. Bideno administracijoje. Mūsų mokyklose, universitetuose ir vyriausybinėse institucijose. Naujasis marksizmas yra didžiausia grėsmė Amerikos visuomenei per visą mūsų gyvenimą.

Tačiau, Respublikonų partija yra prastai pasiruošusi ją įveikti. Ji neturi tinkamos pozicijos. Ir aš norėčiau jums pasakyti, kad pagrindiniais aspektais ji yra problemos dalis.

Dešimtmečius respublikonų politika kenkė žmonėms, kurie šiandien yra svarbiausia kultūrinio marksizmo atrama. Turiu omenyje darbininkų klasę ir darbininkų klasės gyvenimo būdą.

Mūsų tauta buvo darbininkų klasės tauta. Šios šalies kultūrą apibrėžė darbo žmonės.

Dabar daug kalbama apie konsensuso žlugimą – esą konsensusą ir tautos moralinius įsitikinimus suformavo darbo žmonės. Tai buvo viduriniosios klasės konsensusas.

Darbininkų klasės, viduriniosios klasės institucijos apibrėžė Amerikos gyvenimą: šeima, bendruomenė, bažnyčia, tauta. Darbininkų klasės vertybės buvo sutelktos į šias institucijas.

Būtent šias institucijas ir puola kairieji: būtent šias institucijas, būtent šias vertybes, kurias šiandieniniai naujieji marksistai įvardija kaip pažangos kliūtis ir nori nušluoti.

Problema ta, kad ne tik naujieji marksistai puola darbo žmones. Tą darė ir respublikonai. Respublikonų partija, priėmusi Naujosios pasaulio tvarkos politiką, naikino darbo vietas ir šeimas, priklausančias dirbančiųjų klasei.

Ji nuniokojo darbininkų klasės kultūrą. Įsileidus Kiniją į PPO, išaugo mūsų prekybos deficitas. Išnyko daugiau kaip trys milijonai darbo vietų. Bet ne Volstryte. O tose darbininkų klasės bendruomenėse.

Darbas reiškia nepriklausomybę. Nepriklausomybė reiškia stiprybę. Tačiau respublikonai padėjo pavogti šią stiprybę iš dirbančiųjų. Pagalvokite apie tai: Didžiąją mūsų istorijos dalį korporacijų bosai turėjo skaitytis su Amerikos darbininkų galia. Kodėl?

Nes jiems reikėjo darbininkų. Gamyklose. Prie surinkimo linijų. Ūkiuose. Kadangi jų reikėjo, reikėjo paisyti darbininkų nuomonės.

Tačiau viską pakeitė pražūtingi prekybos susitarimai, atvira imigracijos politika ir įmonių konsolidacija. Amerikiečius pakeitė pigi užsienio darbo jėga, daugeliu atvejų – vergų darbo jėga.

Šiandien kultūriniai marksistai, nebijodami ekonominių sutrikimų, kuriuos jie turėjo anksčiau, gali laisvai tyčiotis iš darbininkų ir priversti juos paklusti.

Tuo pat metu respublikonai ėmė manyti, kad „kultūriniai klausimai” yra kažkaip atsieti nuo mėlynųjų apykaklių darbininkų ir darbininkų klasės gyvenimo. Taip nėra.

Vienintelis būdas sustabdyti kairiųjų „kulturkampf” – jų kultūrinį karą – yra stiprinti darbo žmones.

Vienintelis būdas atkurti viduriniosios klasės konsensusą – atkurti viduriniosios klasės gyvenimo institucijas. Jei respublikonai nori išgelbėti šią tautą, jie turi nedelsdami pereiti į aukštesnį lygį.

Turime atsisakyti pražūtingos Naujosios pasaulio tvarkos politikos. Ji buvo nesėkminga visose srityse, tačiau mėlynosioms apykaklėms (darbininkams) ji tapo visiška katastrofa.

Privalome ginti šios šalies dirbančiuosius – ir greitai. Jų šeimas. Jų bendruomenes. Jų mokyklas. Jų bažnyčias. Jie yra svarbiausia mūsų apsauga nuo kultūrinio marksizmo grėsmės.

Jei prarasime juos ir jų sukurtą kultūrą – amerikietiškąją kultūrą, kokią mes ją pažįstame, – prarasime tautą.

Visa mūsų politika namuose ir užsienyje turi būti nukreipta į šeimos, bendruomenės, bažnyčios ir tautos apsaugą. Užsienyje tai reiškia, kad reikia nutraukti liberalųjį imperializmą.

Tai reiškia, kad reikia veikti Amerikos interesų labui. Tai reiškia tvirtą nacionalistinę užsienio politiką, kuri kovotų su didžiausia grėsme – Kinija – ir mažiau dalyvautų kitur pasaulyje.

Namuose tai reiškia, kad reikia griežtai susitelkti į pramonės atgaivinimą, sugrąžinti šeimą galinčias išlaikyti darbininkų darbo vietas ir apriboti korporacijų monopolijų galią.

Atimkime iš Kinijos normalius prekybos santykius. Reikalaukime, kad svarbiausios mūsų prekės būtų gaminamos šioje šalyje. Subalansuokime prekybą. Stiprinkime „Pirkime Ameriką”.

Sutrukdykime „Big Tech”, „Big Pharma” ir didžiausioms bei labiausiai piktnaudžiaujančioms monopolijoms. Turime atkurti dirbančiųjų ekonominę ir kultūrinę galią. Taip išgelbėsime savo kultūrą. Taip atnaujinsime savo pilietinę visuomenę. Taip išgelbėsime šią tautą.

Šiandien esame apsupti, pergudrauti, kartais atrodo, kad mūsų yra daugiau nei skaičiuoji. Tačiau didvyriai vis dar yra. Širdyje. Mūsų gamyklose. Mūsų bažnyčiose. Palaikantys Amerikos gyvybę.

Geri šios tautos žmonės pasirengę kovoti už savo gyvenimo būdą. Jiems reikia mūsų pagalbos. Paveldas yra šios misijos dalis. Pagrindinė jos dalis. Penkiasdešimt metų buvo mūsų sargybinis prie vartų. Ir tikiu, kad bus mūsų sargybinis ateinančius penkiasdešimt metų.

Ačiū. Ir telaimina Dievas.

Autorius, Joshas Hawley yra vyresnysis Jungtinių Valstijų senatorius nuo Misūrio valstijos.

šaltinis: sarmatas.lt