infa.lt

Seimo narės, konservatorės, Aistės Gedvilienės pranešimas:

Seime užregistruotas žuvininkystės įstatymo pakeitimo projektas, kuriuo siekiama verslinės žvejybos pasitraukimo iš Kuršių marių, gerinant žuvų išteklių būklę Lietuvos vidaus vandenyse.

„Šio įstatymo projekto tikslas iš esmės yra toks pat, kaip ir prieš beveik porą metų registruoto įstatymo projekto dėl verslinės žvejybos uždraudimo Kuršių mariose, kurį palaikė visų Seimo frakcijų nariai.
Dvejus metus dirbome, daug kartų susitikome su socialiniais partneriais, įstatymas buvo svarstomas Seimo komitetuose, tačiau susidūrėme su pasipriešinimu, kuris daugiausia buvo nukreiptas į kompensavimo modelį.

Išgirdome susirūpinimą ir galimas grėsmes, todėl šiandien registruotas naujas projektas, kuriuo numatomas paprastesnis ir aiškesnis pasitraukimo iš verslinės žvejybos modelis“, – apie įstatymo projektą sakė jo iniciatorė, Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkė, konservatorė Aistė Gedvilienė.

Svarbiausia žvejybos intensyvumo mažinimo priemonė – žvejybos įmonių pasitraukimas

Įstatymo projekte numatyta galimybė Kuršių mariose žvejojančioms įmonėms pasitraukti iš verslo gaunant išmoką. Ūkio subjektas, perleisdamas teisę į žvejybos kvotas aplinkos ministro įgaliotai biudžetinei įstaigai, įsipareigoja nutraukti verslinę žvejybą tame vidaus vandenų telkinyje. Šia galimybe pasinaudojusios įmonės gautų išmoką, kuri būtų apskaičiuojama vadovaujantis aplinkos ministro patvirtinta metodika ir išmokama iš valstybės biudžeto lėšų.

Šiuo metu vien Kuršių mariose žvejoja 46 įmonės, nors atliktos mokslinės studijos rodo, kad, norint išvengti kai kurių žuvų rūšių pergaudymo, mariose turėtų žvejoti perpus mažiau įmonių, rašoma įstatymo projekto aiškinamajame rašte.

Taip pat, dokumente pabrėžiama, kad Lietuvoje kasmet deklaruojama 1 tūkst. tonų žuvies sugavimų, o importuojama apie 130 tūkst. tonų žuvininkystės produktų, todėl tai neturėtų didelės įtakos žuvininkystės produktų rinkai.

Svarbu ir tai, kad daugelio vidaus vandenyse žvejojančių įmonių pajamos iš žvejybos verslo siekia vos kelis tūkstančius eurų per metus, darbo užmokestis dažnu atveju minimalus.

Žvejybos mastų ribojimai praeityje jau pasiteisino

Ankstesni verslinės žvejybos ribojimai vidaus vandenyse jau pasiteisino ekonominiu ir aplinkosauginiu požiūriu. 2015 m. apribojus verslinę žvejybą bendra žuvų biomasė Lietuvos ežeruose vidutiniškai padidėjo apie 1,5 karto. 2013 m. uždraudus verslinę žvejybą Kauno mariose žuvų biomasė šiame telkinyje išaugo daugiau nei 4 kartus.

„Konstitucija numato valstybės pareigą rūpintis natūraliais gamtinės aplinkos, gyvūnijos ir augalijos, atskirų gamtos objektų ir ypač vertingų vietovių apsauga, prižiūrėti, kad su saiku būtų naudojami, taip pat atkuriami ir gausinami gamtos ištekliai. Ieškodami kelių pasitraukti verslinei žvejybai būtent tai ir darome“, – teigia Seimo narė.

infa.lt: Ką čia matome ir kas akcentuojama? – Geriname žuvų būklę, esą rinkai pavojau nėra, žuvų produktų nepritrūks. Tačiau kai kam pritrūks darbo vietų – ką daryti žmogui, visą gyvenimą dirbusiam žvejybos sferoje? Kitas klausimas – ar verslas iš šios atšakos traukiasi savanoriškai, ar kaip Nyderlanduose tiesiog „nuvaromas nuo žemės” siūlant kompensacijas?

Mes galime prisiminti kaip buvo žlugdomas Lietuvos žemės ūkis, pasiūlius ūkininkams „už nieko nedarymą” penkių metų europines kompensacijas ir kas iš to gavosi. Po penkių metų tie ūkininkai nebeturėjo nieko – nei mašinų, nei įrankių, nei pinigų visam tam nusipirkti, nes kompensacijos nebuvo tokios iš kurių įmanoma sutaupyti ateičiai.

Toliau – matant kaip vyksta visa ko centralizacija, ypač šios vyriausybės „darbo” metu, niekas negali užtikrinti, jog vietoje pašalinto iš rinkos verslo, susirinkus visas jo žvejybos kvotas – neatsiras kitas stambus žvejybos susivienijimas, turintis rankose visus leidimus, kuriam bus perleistos visos anksčiau perimtos žvejybos kvotos.

Reikia turėti omenyje dar ir tai, kad beprotiškai augant maisto kainoms Lietuvoje, kiekvienas jo gamintojas yra aukso vertės, sudarant bent kažkokią produkcijos tarpusavio konkurenciją. Eliminuojant iš rinkos kažkurį gamintoją – jo vietą iš karto užima kiti, šiuo atveju užsienio tiekėjai. Ar Lietuvai to reikia?

Kas yra verslas? – Tai darbo vietos, mokami mokesčiai ir jo tiekiama produkcija. Ir staiga, krizės laikotarpiu atsiranda projektas, kuriuo siūloma naikinti tam tikrą verslo sritį.

Tą galima įvertinti ne kitaip, kaip kenkimu valstybei, perleidžiant jos rinką užsienio produkcijai, o žvejybos kvotas, galimai, (kas tą gali paneigti?) pagal susitarimą suinteresuotam  subjektui.

Kaip buvo „privatizuojamas” „Ignitis” – jau žinome. Tyliai, paslapčiomis ir saviems.

Atėjo žvejybos verslo eilė?