infa.lt

Gedimino Savickio (ELTA) nuotr. Vilnius, 2016 m. spalio 24 d.

Skaitydamas žiniasklaidoje pasirodžiusią informaciją – jau dviejų dalių tyrimą apie Sauliaus Skvernelio artimiausią aplinką, galimus ryšius su nusikalstamu pasauliu, galimą korupciją ir kitus dalykus, kraupstu.

Dabar imu suvokti, kad nuo buvusios kadencijos Seimo Lietuvos valstiečių ir žaliųjų (LVŽS) frakcijos nuslėptas AB „Ignitis“ privatizavimo faktas, tėra nedidelis epizodas visko, kas buvo daroma man ir komandai už nugaros ir kaip niekšiškai tam tikros grupės žmonių interesų tenkinimui buvo pasinaudota LVŽS gautu Tautos pasitikėjimo mandatu.

Visai neseniai dėkojau G. Landsbergiui už jo paatviravimą, jog tuometinis Premjeras Saulius Skvernelis su juo derindavo veiksmus. Dabar aiškiau, apie kokius veiksmus eina kalba.

Matomai, tai, kas buvo slepiama nuo Seimo valdančios daugumos, sprendžiama korupciniais metodais, net galimai pažeidžiant įstatymus ir yra tai, ką S. Skvernelis vadina jo Vyriausybe, be valstiečių.

Dabar galvoju, kad gerai, jog S.Skvernelis, atsiribodamas nuo valstiečių, tokiu būdu pripažino, kad niekada jam nerūpėjo vertybės ir duoti pažadai. Jo ir jo aplinkos tikslas Vyriausybėje buvo kitas ir tai dabar ryškėja iš žurnalistinių tyrimų, aiškėja iš valstybei žalingų buvusios Vyriausybės sprendimų, kurie buvo nuslėpti nuo tuometinės valdančios daugumos.

Manau, kad po šių tyrimų žmonėms darosi kiek aiškiau, kodėl S. Skvernelio demokratai visada balsuodavo taip, kaip palanku konservatoriams.

Užtenka prisiminti, kaip jie užtikrino balsus partnerystės įstatymui, suteikiant valstybės vadovo statusą V. Landsbergiui ir kt. klausimais.

Manyčiau, jog tai atsitiko ne tik todėl, jog S. Skvernelio partija yra liberalių pažiūrų, kas juos idėjiškai suartina su dabartine valdžia, bet ir todėl, kad yra labai pragmatiškas interesas – slėpti vieni kitų nuodėmes, o gal ir jomis vieni kitus šantažuoti.

Esu tikras, kad plačiai nuskambėjusi istorija apie buvusio Vyriausybės kanclerio A.Stončaičio galimai neteisėtai gautą leidimą dirbti su slapta informacija ir S.Skvernelio vaidmenį tą leidimą išduodant, buvo puikiai žinoma dabartinei valdančiai daugumai, o tai reikškia S.Skvernelio pažeidžiamumą.

Kokio mąsto tas pažeidžiamumas, netrukus paaiškės, nes žiniasklaida nutarė netylėti apie galimas aferas ir jų vykdytojus.

Dabar aiškiau, kodėl S.Skvernelis sakydavo, kad jo Vyriausybėje neturi būti „politrukų“ – LVŽS narių, kuriuos vienija vertybinis požiūris į politiką.

Kaip pastebi politologai, paskui S. Skvernelį iš LVŽS pasitraukė beveik visi buvusios Vyriausybės nariai, išskyrus Aurelijų Verygą, kuris buvo per stiprus jį paversti marionete ar įtraukti į keistus buvusio Premjero ir jo pavaldinių santykius.

Nedaugelis žino, kad S.Skvernelis tuometinėje Vyriausybėje labiausiai vertino buvusią švietimo ministrę J. Petrauskienę, kuri dirbo kaip konservatorių politinės valios vykdytoja ir buvo labiausiai kritikuojama LVŽS frakcijos Seime.

Šioks toks optimizmas apima, matant žurnalistų darbą ir drąsą. Nes jie puikiai žino, ką padarė ir kas jų laukia. Linkiu, kad šiuos tyrimus pradėję žurnalistai, nepasiduotų spaudimui, kuris gali būti daromas tiek iš S.Skvernelio aplinkos, tiek iš valdančiųjų pusės.

Įtariu, kad tiek viena, tiek kita pusė suinteresuota jau gesinti skandalą, nes jei žiniasklaida nesustos – ims lįsti ir daugiau galų, į kuriuos įpainiota ir daugiau suinteresuotų pusių dėl milijonų eurų, įtakos bei postų.

LVŽS nariai per daugelį metų puoselėjo vertybinį požiūrį į visus valstybėje vykstančius procesus, tarpusavio bendravime rodydami pagarbą ir pasitikėjimą vienas kitu.

Man pačiam ir mano bičiuliams sąjungoje tikrai sunkiai suvokiama, kad kažkas taip savanaudiškai ir ciniškai galėjo pasinaudoti mūsų pasitikėjimu.

Išmokome pamoką, kad pasitikėti politikoje galima tik tais, kurių vertybinis stuburas yra pakankamai tvirtas ir valdžia politikui yra tik priemonė, skirta ginti ir stiprinti turimas vertybes. Ir nieko daugiau.

Priėmiau sprendimą siūlyti buvusiam viešojo intereso gynimo prokurorui K. Vagneriui tapti LVŽS Šešėlinės Vyriausybės teisingumo ministru ir pavesti jam imtis tų galimos korupcijos temų, kurias kelia žiniasklaida ir bandyti prisidėti prie Lietuvos visuomenės teisės ir intereso žinoti tiesą apie korumpuotus politikus.