infa.lt

Skandalinga: 1990 m. pats reikalavęs, kad valstybė neturėtų vienasmenio vadovo, dabar V. Landsbergis reikalauja juo būti pripažintas.

„Valstybės vadovo funkcijos pereinamuoju laikotarpiu paliekamos kolegialiam parlamento organui – Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumui“, – tokią Lietuvos vadovo, ne vieno žmogaus, o kolegialaus darinio, viziją žadėjo Lietuvos persitvarkymo sąjūdis 1990 m. sausio 26 d. „Atgimime“ publikuotame Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio rinkiminės programos projekte.

Vėliau, projektą tobulinant, apsistota ties dar griežtesne formuluote. „Laikinojoje Konstitucijoje Prezidento funkcijas reikia pavesti kolegialiam organui – Aukščiausios Tarybos Prezidiumui“, – žadėjo V. Landsbergis su Kolegomis renkami į Aukščiausiąją Tarybą – Atkuriamąjį Seimą. (Šaltinis: 1990 m. vasario 24 d. rinkimų Sąjūdžio rinkiminė programa, Lietuvos Sąjūdis ir valstybės idealų įgyvendinimas, sudarė Danutė Blažytė ir Vanda Kašauskienė, Vilnius: LII leidykla, 1998, p. 333–349.)

V. Landsbergis, kaip Sąjūdžio lyderis, savo rinkimų programos negalėjo nežinoti.

Beje, ji buvo Sąjūdžio sėkmingai įgyvendinta: Laikinajame Pagrindiniame Įstatyme (taip pavadinta tuomet Laikinoji Konstitucija) – Aukščiausios Tarybos Pirmininkas vadinamas tik aukščiausiu Lietuvos Respublikos pareigūnu (pagal 86 straipsnį atliekančio ne vien parlamento spikerio, bet ir valstybės atstovavimo užsienyje funkciją), o visos Prezidentui būdingos funkcijos, kaip ir žadėta, perduotas AT Prezidiumui (85 straipsnis).

Taip AT Prezidiumui atiteko ir šiandien Prezidentui būdingos teisės teikti malonę, suteikti pilietybę, skirti diplomatus, priimti jų akreditacijas bei pan.

Tokia unikali yra Lietuvos istorija ir Laikinosios Konstitucijos Tėvų teisinė mintis: vadovas – kolegialus organas, kurio visi nariai in corpore daugeliu atvejų veikė kaip valstybės Prezidentas ir veikdami buvo lygiateisiai.

Ačiū Jiems visiems už vadovavimą valstybei tuo sunkiu metu.

Bronislovas Juozas Kuzmickas, Kazimieras Motieka, Česlovas Vytautas Stankevičius, Liudvikas Sabutis, Egidijus Bičkauskas, Romas Gudaitis, Mečys Laurinkus, Eugenijus Petrovas, Aloyzas Sakalas, Gediminas Vagnorius, Aleksandras Ambrazevičius ir, žinoma Vytautas Landsbergis, kuris kartu su paminėtais 11 kolegų buvo AT Prezidiumo nariu pagal pareigas (šaltinis: https://www.lrs.lt/sip/portal.show?p_r=35650&p_t=277866)

„Kas meluoja, tas ir vagia“ – dar neseniai tvirtino V. Landsbergis, dabar anūko rankomis siekiantis ištaisyti istoriją pagal savo kurpalį ir apsiskelbti vienasmeniu valstybės vadovu. Apie melagius ir vagis kalbėdamas esate teisus, p. Landsbergi.

Tai jūs dabar tenkinate tik savo ir savo šeimos ego ir dėl to meluodamas vagiate bei kaip koks okupantas okupuojate istorinę atmintį, istorinį teisingumą bei dėmesį jūsų bendražygiams ir laisvės kovotojams.

Vagiate ne pirmą kartą. Prisiminkime R. Ozolo ir kitų su Jumis buvusių už jus kur kas talentingesnių, tačiau nelipusių per bendražygių galvas, žmonių istorijas.

Baisiausia, kad vagiate istorinę tiesą ir mūsų valstybės unikalumo pajautimą iš jaunų žmonių, kurie apie Sąjūdį ir Jus skaitė tik vadovėliuose.

Vagiate ciniškai, galvodamas, kad aplinkiniai – idiotai, nieko neprisimenantys ir su viskuo, ką mėginate įteigti, susitaikysiantys.

Žmonių pagarba ir pripažinimas nėra laimimi melu ir sukčiavimu. Prezidentas V. Adamkus yra geriausias to pavyzdys.

O ilgametė istorija moko, kad tik į diktatūrą linkusios partijos, užėmusios valdžią, imasi perrašinėti istoriją.

Kaip kad dabar, pamindami 1990 metais duotus Sąjūdžio pažadus Lietuvos žmonėms, daro konservatoriai veidmainiškai save vadindami „Sąjūdžio partija“.

Pirmą kartą šis tekstas paskelbtas asmeninėje autorės Facebook paskyroje