infa.lt

infa.lt montažas

Šiai dienai, praėjus beveik metams po paskutinių Seimo rinkimų, Lietuvos politinėje erdvėje matome sekantį vaizdą:

Dominuoja valdančioji „šaika”, kuri tiesiog totalitariniais metodais stumia sau reikalingus įstatymus ir vien vyriausybės nutarimais kontroliuoja visą įstatymų leidžiamąją, ir vykdomąją valdžią – net policijai tiesioginius nurodymus dalija VRM ministrė A.Bilotaitė, karo ministras konservatorius A. Anušauskas, o Konstitucinį teismą galima vadinti šališku. R.Šimašiaus savivaldybės sprendimai derinami su Laisvės partijos pirmininke A.Armonaite net nusižengiant įstatymams, ką įvertino ir teismas savo sprendime apie draudimą Lietuvos Šeimų Sąjūdžiui surengti mitingą prie Seimo birželio 15 dieną, aiškiai įvardinęs apie tokio sprendimo neteisėtumą.

Apie „opoziciją” Seime:

Galima konstatuoti faktą, su kuriuo vargu ar kas drįs ginčytis – opozicijos Seime nėra.

Visos „opozicinės” Seimo partijos atrodo tiesiog nykiai, o įvertinant jų praeities nuopelnus ankstesnėse kadencijose – tiesiog nekeliančios pasitikėjimo. Vien ko verta buvusio sveikatos ministro A. Verygos kritika dabartiniams valdantiesiems, ypač kalbant apie pandemijos suvaldymą, kai jo paties vadovavimo SAM laikotarpiu vien jo pavardė buvo laikoma anekdotu, kaip šiandien A. Dulkio.

Apskritai, kalbant apie valstiečius – per savo kadenciją jie yra įteisinę pakankamai nekokių sprendimų – priėmė vaikų teisių gynimo (panašiau į atėmimo) įstatymą, įvedė visus koronavirusinius apribojimus ir net kelių mėnesių karantiną tarp savivaldybių, paskelbę šūkį – „liksiu namuose – nelankysiu tėvų”, įteisino karo policijos įstatymą, kuriuo kariškis gali be jokio orderio įsibrauti į jūsų namus, naudotis jūsų turtu ir t.t. ir pan. Dabar jie sukūrė „šešėlinę vyriausybę”, kuri iš esmės nieko negali ir tik imituoja veiklą, nes į ją niekas nekreipia jokio dėmesio. Ji tiesiog niekam neįdomi, išskyrus juos pačius.

Atsiskyrusi S.Skvernelio frakcija bus įdomi tik valdantiesiems.. ir tai, tik šios kadencijos metu. Vėliau ji nueis į nebūtį, kaip ir kitos anksčiau atskilusios frakcijos, vėliau susikūrusios savo partijas. Atskilėliams kaip taisyklė skiriamas tik laikinas vaidmuo einamojoje kadencijoje. Vėliau jie tampa neaktualūs, nes kiekviena partija siekia prastumti į Seimą savus.

Darbo partijos frakcija, turimais duomenimis, nesutaria tarpusavyje savo viduje – nevardinant pavardžių – skilusi į dvi vidines frakcijas, todėl kažkokių bendrų sprendimų priimti tiesiog negali. Prisimenant rugsėjo 10 mitingą – turėjęs ten kalbėti šios frakcijos atstovas vėliau atsisakė ta daryti neįvardindamas priežasčių. Čia reikėtų prisiminti, kad tame pačiame mitinge išdrįso kalbėti Lenkų frakcijos atstovė.

Apie kitas Seimo opozicinėmis save vadinančias frakcijas nėra net ką užsiminti – jos tiesiog nedaro nieko, tikėdamosi atsigriebti po būsimų Seimo rinkimų, kuriuose jos, greičiausiai, gaus daugiausiai tik iki 2 vietų būsimame Seime.

Apie „opozicines” neparlamentines partijas:

Praėjus beveik metams po paskutinių rinkimų – apie jas negirdėti nieko, kaip, beje, ir prognozuota dar prieš rinkimus, rekomenduojant už jas nebalsuoti ir neišsklaidyti balsų. Jų tiesiog nėra. Kai kurios iš jų bandė šlietis prie „Lietuvos Šeimų Sąjūdžio”, jam rengiant tada dar būsimą protestą „Didysis Šeimos Gynimo Maršas 2021”, siūlydamos savo pagalbą, tačiau tos pagalbos realiai ir nebuvo sulaukta. Sąjūdis pilnai susidorojo su šiuo iššūkiu savo turimomis jėgomis.

Galima neabejoti, jog artėjant rinkimams į Seimą, į viešąją erdvėje vėl pasigirs tų partijų balsai, žadantys geresnį gyvenimą už juos balsavusiems piliečiams. Kiek jais galima bus tikėti – tesprendžia patys rinkėjai.

Lietuvoje neseniai susikūrė Naujoji Helsinkio grupė, kurios, bent jau kol kas, politinė jėga ar bent galinčia tokia tapti, pavadinti negalima. Taip pat sklinda žinia po filosofės Nidos Vasiliauskaitės pasisakymų, jog ji žada kurti partiją, kuriai jau numatytas pavadinimas: „Antroji Lietuva”.

Neaišku kiek tos būsimos politinės partijos branduolys turi organizacinių sugebėjimų, juk teks surinkti mažiausiai 2000 narių, ir politinės patirties, tačiau aišku viena – tai bus liberalios krypties partija (jei apskritai bus), apie ką atvirai paskelbė pati filosofė. Kaip bebūtų, tačiau jos kol kas nėra, branduolys nežinomas, atliktų darbų bagažas – kol kas tik pačios Nidos Vasiliauskaitės pasisakymai, ko gerokai per maža, kad būtų įkurta sėkminga partija, galinti konkuruoti rinkimuose.

Kalbant iš esmės – šiandien Lietuvoje tėra tik viena jėga, kuri galėtų realiai pasiūlyti kažką valstybei ir suburti rimtą politinę jėgą – tai „Lietuvos Šeimų Sąjūdis”, kuris, beje, kelis kartus viešojoje erdvėje pakartojo, kad į rinkimus neis, tačiau rems tam tikrus kandidatus vienmandatėse apygardose, kurie atitiks reikalingus kriterijus.

To Lietuvai gerokai per mažai, norint pasiekti esminį lūžio tašką. Vienintelė, bent kiek reali viltis galėtų būti LŠS kaip turinčių organizavimo patirtį ir intelektualų, tokių kaip STI, Nida Vasiliauskaitė ir Ko, sąjunga. Kurti atskiras partijas dabar galėtų tik nesuvokiantis realios politinės situacijos fantastas-savižudis.

Įdomiausi dalykai šiuo klausimu turėtų prasidėti artimiausių 2-3 mėnesių eigoje. Lauksime naujienų.

Ir, jeigu, per kažkokią gamtos klaidą įvyktų taip, kaip teigė tas „briuselio moliūgas”, jog ši valdžia geriausia, kurią kada Lietuva yra turėjusi, ir ji vėl užimtų tas pačias kėdes – galima neabejoti, jog ir Lietuvos rinkėjai ir Seimo nariai ilgainiui taps tie, kurie pavaizduoti paveikslėlyje aukščiau.

O kol kas klausimas – ką rinksime neišsipildžius šioms prognozėms ir pasirinkus savižudžių kelią?

Autorius redakcijai žinomas