infa.lt

Šeima,
tai tokia sielų jungtis, kuriai tiesiog neišvengiamai būtina buvo įgyti žmogiškąjį apvalkalą, kad galėtų perduoti savo išmintį, sukauptą per gyvenimą, naujoms gyvybėms, savo gyvenimišką patirtį apie tai, kas gerai ir kas blogai, kas teisinga, padoru, sąžininga – visa tai, ko dėka žmonės, išpažįstantys šias universalias-bendras vertybes gali virsti visuomene. Visa tai, kas padeda darnai ir kitų žmonių priėmimui.

Tik dėka šeimos gali egzistuoti šis didesnis žmonių junginys – visuomenė, nes tik bendrų vertybių dėka ji gali planuoti bendrą ateitį, bendrus siekius, panašiai auklėti savo vaikus ir leisti įstatymus, kurie atitinka bendrus interesus, kylančius būtent iš mano minėtų vertybių.

Vertybės – tai nebūtinai tas, ką lengva taikyti mūsų gyvenime – kartais lengviau pameluoti, nei pasakyti sau nemalonią tiesą, pasinaudoti tarnybine padėtimi, siekiant sau naudos, nei sąžiningai gyventi iš atlyginimo ir atlikti savo darbą kaip reikia. Vertybės – tai mūsų gyvenimo kelrodis, kurių stengiamės siekti, jei norime būti sąžiningi patys pieš save. Vertybės – tai dalykai, kuriuos dauguma mūsų nori įskiepyti savo vaikams, nors, galbūt, patys ne visada sugebame išsilaikyti jų apibrėžiamuose rėmuose.

Ir tik šios vertybės, kurias paminėjau (ir nepaminėjau) šiai dienai sugeba pakelti žmones priešintis šioms globalioms tendencijoms, kurios dabar keičia visą mums anksčiau įprasto pasaulio paveikslą.

Ir todėl, jėgos, kurios keičia pasaulio veidą, siekia šias vertybes eliminuoti iš visuomenių kasdienio gyvenimo, taip išmušant toms visuomenėms iš po kojų tvirtą pagrindą, kuris formavosi tūkstantmečius, ir į kurį jos rėmėsi viso savo gyvavimo metu. Kaip skaldomos visuomenės?

Šiai dienai akivaizdu, kad įvedus „Galimybių” pasą, pasinaudojus vienų žmonių tikėjimu mokslu, kuris skelbia vienus dalykus, o kitų tikėjimu irgi mokslu, kuris skelbia priešingus dalykus – visuomenė buvo dirbtinai supriešinta, nors anksčiau skirtingos pažiūros į vienus ar kitus dalykus nekliudė žmonėms siekti bendrų tikslų.

Tačiau šiandien, kai skirtingos pažiūros sustatomos tokiu būdu, kai vienos laikomos ir stumiamos vyriausybės kaip pažangios, o kitos tiesiog kenkėjiškos – atsirado priešprieša ir tiesiog bedugnė tarp dviejų visuomenės grupių, kuri, panašu, nuolat gilėja.

Ji gilėja, skatinama ir kitais pažiūrų skirtumais, pvz, požiūriu į šeimą, kurią, pagal oficialią, tačiau dar neįteisintą versiją gali sudaryti bet kas, kas tik to pageidauja – aš nevardinsiu detalių, visi suprantate apie ką aš čia.

Visi šie dalykai. lašas po lašo griauna šeimos vertybių sistemą, kuri mums buvo skiepijama per amžius – naikinama valstybė, kurios pagrindą sudaro būtent šeima, jos vietoje paliekamas politinis protektoratas, paklūstantis iš užsienio gaunamoms komandoms, prarandamas savas finansinis-ūkinis savarankiškumas ir griaunant nusistovėjusius santykius su kaimyninėmis valstybėmis naikinama saugumo pusiausvyra, ūkiniai santykiai ir savarankiškumas sprendžiant tarpvalstybinius santykius su kaimynais.

Dingstant šiam apsisprendimo savarankiškumui – šalis darosi nepajėgi prasimaitinti, išsilaikyti ir apsiginti pati – todėl tiesiog tampa neįgali gyventi sau įprastą gyvenimą, tampa priklausoma nuo didesnių šalių sprendimų ir kas blogiau – valios.

Ir visa tai tik todėl, kad žmonės, praradę (ar nusispjovę) į šeimos skiepijamas vertybes, nebeturėdami tvirto pagrindo po kojomis – linksta ten, kur pučia vėjas. Jų jau niekas nebestabdo – jiems gerai-blogai yra tik tai, kas gerai tik jiems patiems. Visuomenė jiems – tai tik siauras savo klano ratas, iš kurio jie bijo būti išmesti, todėl elgiasi tik taip, kaip liepia klano vadeivos. Tradicijos ir vertybės – klano vertybės.

Šeima plačiąja prasme – tik kliūtis įgyvendinti savo planus visuotiniu mastu.

Būtent šiandien – pirmasis taikinys yra Šeima ir Bažnyčia, kurios kartu palaiko mūsų išpažįstamų vertybių perdavimą jau augančioms ir būsimoms kartoms, galėsiančioms stabdyti pilną interesų klanų įsiviešpatavimą pasaulyje.

Būtent todėl šiandien privalome artimai bendrauti su savo vaikais, diegti juose tiesos, sąžiningumo, padorumo, meilės, jautrumo, ir kitas sampratas.

Ir būtent todėl vis jaunėja amžius vaikų, kuriuos privalomai reikia atiduoti į valstybines ugdymo įstaigas, kad šiuo svarbiu jiems vystymosi etapu jiems būtų įskiepyti dalykai, kurių mes nenorėtume, kad jie juose būtų.

Aš dabar nepateiksiu visų išeičių – tam tiesiog nepakaktų nei laiko nei vietos.

Galiu pasakyti tik tiek, kad žmonėms laikas telktis į bendruomenes (realias) savo gyvenamosiose vietose, steigti savo lauko darželius, lauko mokyklas, kuriose vaikai augs ir sveiki, ir tradiciškai išauklėti su vertybiniu požiūriu į gyvenimą, kurių vienas iš pagrindinių principų turėtų būti:

ŠEIMOS Pasirinkimo laisvė gyventi jai įprastą gyvenimą, pagal savo iš protėvių įgytas vertybes.