infa.lt

Mokslinis pagrindimas tos nevilties bedugnės, kuri jus prarijo po merginos išėjimo.

Tikriausiai pastebėjote, jog kai kurie išsiskyrimai mums praeina nesunkiai, o kiti užspaudžia širdį, išverčia sielą, o ir su kitais organais elgiasi ne ką geriau – be užuominos į gerą valią. Kalbama, be abejo, apie išsiskyrimus, kurių iniciatorius esate ne jūs, o mergina. (Kai iniciatoriumi esate jūs, paprastai vienintelis jausmas po atsisveikinimo – tai, kaip taisyklė, palengvėjimas.)

Stanfordo psichologijos katedros mokslininkai pagaliau rado šio keisto žmogaus prigimties fenomeno paaiškinimą. Norėdami tai padaryti, jie turėjo apibėgti 891 tyrimo dalyvį, kaišiodami jiems testus išsiskyrimo ir atstūmimo tema.

Ir štai kas paaiškėjo. Pasirodo, kuo mažiau išsiskyrimas susijęs su mūsų asmenybe, tuo mažiau jis skausmingas. Pvz., jei mergina jums sako: „Aš persikeliu į kitą miesto galą, iš ten man tektų važiuoti su trimis persėdimais, na gerai, tu juk supranti …“ – jūs labai neįsižeisite, nes reikalas ne jumyse, o susiklosčiusiose aplinkybėse.

Lygiai taip pat lengvai mes išgyvename išsiskyrimą, jei mūsų atsisako mergina, kuri, kaip visada įtarėme, per mažai mus pažįsta, nesidomi mūsų interesais ir niekada nesuprato mūsų įpročio kalbėti apie save daugiskaita.

Skausmingiausią smūgį gauname iš tos, kurioje visada labiausiai vertinome sugebėjimą žavėtis mumis. Jei manėme, kad mergina mus suprato, palaikė mūsų interesus ir humoro jausmą, tokiu atveju išsiskyrimas mums būna tragiškas. Galų gale tuo, kad ji mūsų atsisakė, ji pažemino mūsų reikšmingumą savo akyse.

Mes jums perduodame tyrimo grupės vadovės, psichologijos profesorės Carol Dweck žodžius: „Gyvenime yra keletas traumuojančių dalykų, pavyzdžiui, jus palieka žmogus, kuris, gerai pažinęs ir išstudijavęs tave, nusprendžia, kad jam tavęs nereikia.“ Visiškai sutinkame su Carol! Kita vertus, smogti plaktuku į mažylį pirštą yra dar skaudžiau. Tikimės, kad ši mintis paguos jus sudėtingu išsiskyrimo metu.