infa.lt

„Le Figaro“: Jūsų knyga „Ką daryti? Gyvenimas su Europos nuosmukiu“ didžiąja dalimi yra asmeninių išgyvenimų atspindys, nei politinis esė. Kodėl jums kilo noras pasidalinti šiais samprotavimais?

David ENGELS: situacija labai rimta, nyksta ne paprastai politinis, ekonominis ir visuomeninis modelis, o viskas, kas tūkstančių metų eigoje buvo laikoma „Vakarais“.

Tai visai nėra koks nors nedidelis įvykis, kurį galima pastebėti einant pro šalį, o tada judėti toliau. Masinis Europos, kaip civilizacijos, nuosmukis yra tikra istorinė tragedija, paveikianti mus visus ne tik kaip kolektyvą, bet ir kaip atskiras asmenybes. Asmeniškai aš patiriu dideles kančias artėjančios Vakarų civilizacijos pabaigos akivaizdoje, kurią myliu iš visos širdies.

Aš žinau, kad tame esu toli gražu ne vienas, nors daugelis amžininkų vis dar nežino apie šių pokyčių rimtumą arba nesiryžta iš jų padaryti teisingų išvadų. Būtent jiems aš parašiau šią knygą, kurioje noriu pasidalinti savo mintimis apie tai, kaip mes, kurie mėgstame Vakarus, jų istoriją, paveldą ir tradicijas, galime išlikti ištikimi savo įsitikinimams ir perduoti juos palikuonims post-Europos pasaulyje.

– Jūs primenate analogiją tarp dabartinio Vakarų pasaulio ir graikų-romėnų pasaulio nuosmukio, kurį svarstėte vienoje iš ankstesnių knygų. Kuo grindžiamas šis palyginimas?

Kaip paliudijo daugelis istorikų, tokie kaip Oswald Spengler ir Arnold Toynbee, Vakarų nuosmukis jokiu būdu nėra atsitiktinumas: jis dera su į istorijos logika, kurioje matėsi daugelio civilizacijų pakilimas ir griūtis. Knygoje „Nuosmukis“ – beje, ji prieš kelias savaites buvo perspausdinta kišeniniu formatu ir su nauja įžanga, – bandžiau parodyti, kuo dabartinė Europos krizė primena I amžiaus Romos Respublikos krizę.

– Ją užklupo beprecedentė politinė, ekonominė, demografinė, etinė ir socialinė krizė, ją draskė dalimis vidiniai sukilimai, išaugę į tikrus pilietinius karus. Dėl to ji tapo autoritarine valstybe, leidusia stabilizuoti situaciją, politinių laisvių ribojimo ir kultūrinio sąstingio kaina. Esu įsitikinęs, kad per ateinančius du dešimtmečius mūsų laukia tie patys pokyčiai, ir galiu tik paraginti skaitytojus pasiruošti šiems įvykiams.

– Jūs pažymite, kad tik labai nedaugelis išdrįsta ištarti žodį „nuosmukis“. Bet ar nemanote, kad pats jo naudojimas gali paveikti situaciją?

– Visa tai primena mediciną: jums norėtųsi, kad gydytojas jūsų vėžį gydytų apsimetęs, kad gydo slogą, bijodamas psichosomatinio tiesos poveikio?

Todėl manau, kad sąžiningumas su savimi turėtų būti aukščiausia bet kurios save gerbiančios civilizacijos dorybė. Man atrodo, kad sąmoningas dabartinių kultūros procesų – ar tai būtų masinė imigracija, gyventojų senėjimas, islamizacija, dirbtinis intelektas, tautų žlugimas, švietimo sistemos savęs naikinimas, milžiniškas Europos atsilikimas nuo Kinijos, demokratijos virsmas technokratija – nutylėjimas, yra valstybės išdavystės aktas. turintis ilgalaikes pasekmes.

Kadangi tuo metu, kai tiesa, – t.y. vis labiau negrįžtamas procesų pobūdis, – taps viešai matomas, žlugs pasitikėjimo mūsų politine sistema likučiai ir solidarumas tarp įvairių sociokultūrinių grupių, kurios sudaro mūsų visuomenę. Tik nuoširdi ir šaltakraujiška esamos situacijos analizė gali padėti mums nustatyti erdvę manevravimui (ji vis siaurėja) ir atlikti reikalingas reformas, kad išsaugotume ir stabilizuotume tai, kas liko iš mūsų civilizacijos, kurią, beje, labai tiksliai pažymėjo Michel Houellebecq, kai jis rašė savo nuomonę apie mano knygą.

– Šis civilizacijos nuosmukis, regis, jus jaudina labiau nei nerimą keliantys teiginiai apie klimato atšilimą …

– Visai ne. Nors aš skeptiškai vertinu skelbiamą klimato kaitos grėsmę ir juo labiau žmogaus įtaką šios teorijos ribose, – neribotas gamtos išteklių naudojimas ir gamtos įvairovės bei grožio naikinimas visais lygmenimis, yra neatsiejama civilizacijos nuosmukio dalis, kaip, beje, buvo ir Romos Respublikos gyvavimo pabaigoje.

Būtent todėl esu įsitikinęs, kad reikia kovoti ne su simptomais, o su tikromis priežastimis: reikia ne šiaip sumažinti CO2 ir kitas problemines medžiagas, bet ir dirbti su šiuolaikinio pasaulio materialistine, vartotojiška ir egoistine ideologijomis, kad būtų pasiekta nauja pusiausvyra su gamta. Be to, tikrasis pavojus aplinkai kyla ne iš Europos, kuri šioje srityje padarė milžinišką pažangą, bet iš Azijos …

Beje, mane vis dar stebina dvigubi daugelio ekologų standartai: jie gina vis radikalesnį „konservatyvizmą“ aplinkos atžvilgiu, tačiau tuo pat metu jie skatina kraštutinį konstruktyvizmą kultūros požiūriu. Galime pasakyti, kad daugeliui jų kažkokios varlės išnykimas yra baisesnis dalykas, nei Europos civilizacijos išnykimas … Be to, aš parašiau šią knygą norėdamas atkreipti visuomenės dėmesį į mūsų kultūros turtingumą ir jos nykimo ar galutinio išnykimo riziką.

– Ar Brexit tapo konkrečiu pirmuoju Europos byrėjimo, kurio jūs baiminatės, požymiu?

– Sąžiningai kalbant, aš vis dar nesu iki galo įsitikinęs, jog Brexit iš tiesų įvyks, nors Boriso Džonsono paskyrimas gali pakeisti situaciją. Be to, nereikėtų painioti Europos su Europos Sąjunga: daugelio amžių eigoje Vakarai buvo labiau politiškai ir kultūriškai vieningi, nei dabar. Todėl Europos Sąjungos išnykimas ar performatavimas nereikš Europos, kaip civilizacijos subyrėjimo.

Skilimas vyksta, pirmiausiai, iš vidaus, o ne iš išorės. Tradicinės šeimos griovimas, kultūrinis reliatyvizmas. Istorinis mazochizmas, politkorektiškumas, tendencija drausti visas neparankias nuomones, socialinė poliarizacija, ciniškas absoliučios tiesos pakeitimas sutartiniais „kompromisais“ – štai tikrosios Europos griūties priežastys.

Šiandien matomi politiniai įvykiai – Europos Sąjungos virsmas į pagrindinį gynėją visko, kas išvardinta aukščiau, ir britų, o taip pat visų „populistų“ visoje Europoje veržimasis paaukoti europietiškąją vienybę tam, kad išgelbėtų bent jau savo tapatybę – yra liūdnos to pasekmės.

Todėl, kad tikrasis atsakymas slypi kitur: Vakarai gali sustabdyti dabartinį nuosmukį tik tuo atveju, grįš prie savo šaknų, o taip pat, jei išsaugos solidarumą bei vienybę. Deja, šis pasiūlymas bus išgirstas tik tada, kai bus jau per vėlu.

– Jūs tvirtinate, jog nenorite pasiduoti katastrofizmui. Bet ir optimistu jus sunku pavadinti…

– Pirmiausia, aš laikau save istoriku ir negaliu užmerkti akių į tą faktą, jog didžiosios žmonių civilizacijos praeina daugiau ar mažiau sudėtingus istorinius ciklus. Kodėl Vakarai turėtų tapti išimtimi iš tūkstantmetės taisyklės?

Aš esu įsitikinęs, jog pakankamai aiškiai matau mūsų visuomenėje dabar vykstančius procesus. Pakanka pereiti per Paryžiaus, Londono, Briuselio priemiesčius, pasivažinėti po ištuštėjusius kaimus, savomis akimis pamatyti išsilavinimo lygį mokyklose ir universitetuose, įvertinti palūkanų procentų pakitimus, pabendrauti su vis labiau atitrūkusiomis nuo realybės nacionalinėmis ir Europos valdžiomis, pajusti augantį europiečių pasimetimą ir nemeilę savo politinės sistemos atžvilgiu, kad galima būtų suprasti, jog Vakarai išgyvena radikalią transformaciją, be to ne į gerą pusę.

Laukiamos didelės krizės atėjimą su didelėmis sąnaudomis galima bus atidėti keletui mėnesių, o gal ir ne. Bet, kai iždas ištuštės, o aprūpinimo sistema subyrės, mes pamatysime, jog „geltonosios liemenės“ buvo tik preliudija į kur kas baisesnius konfliktus. Viso to pasekoje atsiradusioje Europoje bus mažai kas bendro su ta, kurios paskutinį blaškymąsi mes stebime pastaruoju metu.

Jeigu mes norime išsaugoti bent kažką, ką mes mylime toje išgyvenančioje nuosmukį civilizacijoje, tai laikas jau atėjo…

– Tą mažą knygutę galima vertinti kaip asmeninį išgyvenimo vadovą. Bet ar nėra kažkokių kolektyvinių priemonių prieš neišvengiamą nuosmukį?

– Žinoma yra. Tarp kitko, aš keletą kartų pabrėžiau, jog šis nedidelis vadovas jokiu būdu negali pasitarnauti pakaitalu kolektyvinei politinei veiklai. Kaip tik atvirkščiai, vita activa ir vita contemplativa turi papildyti vienas kitą formuojant iš tiesų stabilų visuomenės branduolį.

Tačiau reikia suprasti, jog Europai labai blogai, ir net geriausiu atveju ji labai stipriai pasikeis, tos Europos, prie kurios mes esame įpratę, atžvilgiu.

Jei iš tikrųjų norime išlaikyti savo tapatybę krizių, kurios mūsų laukia, metu, pats laikas nustoti bandyti perkelti atsakomybę politiniam pasauliui, kuris iš esmės yra abejingas ar netgi priešiškas tikrajai Europos kultūrai. Beje, išsiaiškinti su juo paprastai nepavyks.

Dabar mes vis labiau jaučiame „paralelinių visuomenių“, dominuojančių mūsų didžiuosiuose miestuose, vidinę jėgą: jei nesiimsime aktyvių priemonių savo tapatybei stiprinti, greitai neturėsime teisės į savo „paralelinę visuomenę“ … Laikai, kai mes galėjome pasikliauti mūsų politinės ir kultūrinės sistemos stabilumu liko praeityje. Jei norime apsaugoti savo paveldą, kova turi vykti dviem kryptimis.

Iš vienos pusės, mums būtina paversti kiekvieną žmogų, kiekvieną šeimą ir kiekvieną grupę žmonių į mažą sutelktų vertybių ir tapatybės tvirtovę.

Iš kitos pusės, mes turime vystyti naują politinę ideologiją, kuri apjungia kultūrinį konservatizmą ir kovą už vieningą Europą (ji nebūtinai turi būti kaip ES). Tarp kitko, tokia mano paskutinės knygos „Europos Atnaujinimas“, išleistos prieš keletą savaičių vokiečių kalba, kuri artimiausiu metu bus išversta į prancūzų, anglų, lenkų, italų ir ispanų kalbas, tema.

Ji yra savotiškas diptichas knygai „Ką daryti?“

David Engels, istorikas, Vakarų instituto Lenkijoje ir laisvojo universiteto Briuselyje dėstytojas.