infa.lt

vk.com

Gyveno kartą absoliučiai nepriklausoma moteris. Tokia ji tapo maždaug prieš metus – absoliučiai nepriklausoma. Kuo neapsakomai didžiavosi. Ji atsibusdavo nuo žadintuvo skambučio ir niekada nesivoliodavo lovoje. Jai buvo tas pats ką gerti – arbatą ar kavą: ji ilgai kovojo su priklausomybe kofeinui, ir ta kova pasibaigė jos pergale. Taip pat iš jos raciono išnyko viskas kas saldu, kaloringa ir nenaudinga. Todėl rytais ji gerdavo vandenį ir valgydavo nesaldžią ir nesūdytą avižų dribsnių košę.

Ji išsiskyrė su draugėmis, todėl, kad jai nesinorėjo nuo jų priklausyti. Ji visiškai abejingai žiūrėjo į apsipirkimus parduotuvėse – ir niekas nebūtų drįsęs papriekaištauti jai dėl to, jog dėl blizgių skudurų ji gali pamesti galvą. Na, ką jau ten apsipirkimai. Ji nepamesdavo galvos ir dėl vyrų. Nuo to meto, kai ji atsikratė savo mylimojo (o juk vos nepapuolė į priklausomybę nuo jo!) praėjo jau daug mėnesių. Trumpiau tariant, Absoliučiai Nepriklausoma Moteris jautė, jog dar trupučiukas – ir ji taps Idealia Moterimi.

Šeštadienio rytą už jos durų pasigirdo krebždesys. Ji atvėrė duris. Siūbuodama iš nuovargio už jų stovėjo Katė. Moteris įsižiūrėjo ir aiktelėjo:
– Tu? Bet… Kaip gi? Juk trys šimtai keturiasdešimt kilometrų?!
– Aš ėjau metus laiko, – ir Katė įėjusi į namus bejėgiškai atsirėmė į fotelio koją.
– Kodėl?
– Pasiilgau, – pakėlė akis Katė. – Aš negaliu gyventi nei be tavęs, nei be mūsų namų, nei be mūsų vyro. Beje, kurgi jis?
– Bet juk aš nuvežiau tave į kaimą pas tetą… Tu neįsižeidei?
– Iš pradžių taip, – atsiduso Katė. Tačiau vėliau atleidau. Aš juk suprantu: tu taip norėjai tapti nepriklausoma…
– Ir tapau! – Moters balsas išdavikiškai suvirpėjo.
– Ką gi, sveikinu, – atsiduso Katė, – Nieko nepadarysi. Aš pailsėsiu dieną-kitą, ir keliausiu atgalios.

Naktį Moteris krūptelėjo ir atvėrė akis – ji visada atsibusdavo nuo nesuprantamos ilgesingos tuštumos krūtinėje. Prie širdies jautėsi vėsa – lyg kažkas viduje būtų įjungęs ventiliatorių. Iš įpročio ji ištiesė ranką prie raminančiųjų – ir palietė ranka šiltą kailį. Katė minkštais žingsniais praėjo per užklotą, atsigulė šalia, sumurkė. Ir tuojau šaltas ventiliatorius krūtinėje pranyko.

…Praėjo trys dienos. Moteris atsibudo. Pusę valandos prasivartė lovoje, po to nuskuodė į virtuvę, mintyse iš anksto gardžiuodamasi stipria kava su juodu šokoladu. Tada ištiesė ranką į savo mobilų ir uždavė savo mylimam vyrui patį svarbiausią klausimą: „Tu kur?“ – viso tokių skambučių per vakar dieną ji padarė apie šimtą. Po to susitarė su drauge dėl susitikimo kavinėje. Ir staiga ji pamatė Katę tupinčią šalia durų.

– Išleisk mane prašom, – paprašė ta.
– Tu išeini?! – Moters akyse sublizgo ašaros. – bet juk dabar aš nebegaliu be tavęs!
– Nusiramink, – ištarė Katė. – Aš paprasčiausiai einu pasivaikščioti, greitai grįšiu. Ir neužtrenk prašom durų. Juk nepriklausomybė – tai visai ne priklausomybių nebuvimas, kaip tau atrodė. Tai žinojimas to, kad durys atviros. O dar nepriklausomybė – tai laimė nuo to, kad pas tave yra kažkas, pas ką tu pasiruošusi eiti pėstute tris šimtus keturiasdešimt kilometrų…

Ir Katė peržengė slenkstį padrąsinančiai nusišypsojusi Absoliučiai Normaliai Moteriai…