infa.lt

nuotr. EPA-EFE/STEPHANIE LECOCQ

„Žinau, kad rusai manęs nenori. Tačiau ar mes galime daryti įtaką tam, kas atstovauja Rusijai? Ne. Tai kodėl ji turėtų daryti įtaką mums (ES) ?“

Penktadienio rytą, atvykusi į neoficialų Europos Vadovų Tarybos susitikimą Dubline, Kaja Kallas – Sąjungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams – tikėjosi tapti Europos balsu derybų prie stalo, kuriame sprendžiama Ukrainos ateitis ir žemyno saugumas.

Po kelių valandų dvidešimt septynios valstybės narės priėmė sprendimą, o jos vardas net nebuvo paminėtas.

Tai skaudus pažeminimas estei, kuri siūlė šį klausimą perduoti užsienio reikalų ministrams, tačiau valstybių vadovai nusprendė pasilikti jį sau.

Kokia klaida! Ar ji tikrai manė, kad Friedrichas Merzas, Emmanuelis Macronas, Andy Burnhamas, Giorgia Meloni ir Donaldas Tuskas patikės dialogą su Vladimiru Putinu, Volodymyru Zelenskiu ir Donaldu Trumpu kam nors kitam, o ne sau patiems?

Sprendimai – lyderių rankose

Net jei šių lyderių ego neturėtų jokios reikšmės (o tai – drąsi prielaida), Kaja Kallas susiduria su rimta kliūtimi.

Ji ragino teisti Vladimirą Putiną už agresijos nusikaltimą, o 2024 m. Rusija įtraukė ją į ieškomų asmenų sąrašą. Tai – išties didelė kliūtis.

Gal net neperžengiama, ir tą puikiai suprato ES politikai, kad rusai jos kandidatūrą paprasčiausiai atmes, o įvykus stebuklui – tai, kad ji gali viską sugadinti – irgi nėra atmestinas atvejis.

Jos atmetimo nesėkmės prasidėjo nuo JAV valstybės sekretoriaus Marco Rubio, kuris tiesiog paskutinę minutę atšaukė suplanuotą susitikimą su ja, atradęs svarbesnių reikalų, nei derybos su ES vyriausia įgaliotine užsienio reikalams.