infa.lt

Pradedu po truputį rankioti savo senus ir visiškai senus tekstus, kurie išsimėtę po internetus, kitų net nežinau kur ieškoti. Reikės surinkus sudėliot pagal temas ir kažką daryt, kad neprapultų.

Tą pradėjus, radau daug gerų temų, kurias kartu su jumis reikėtų vystyti toliau.

Nes aktualu mums visiems. Viena iš jų – kur dingo lietuvių kūrybinė inteligentija? Ta netylinti, nebijanti, kalbanti tiesą mums ir už mus?

Tą temą pratęsiu, turiu visokių minčių ir pagalvojimų, ką per kelis kartus pabandysiu išsakyt. Bet pradžiai įdedu seno teksto fragmentą, kad būtų nuo ko pradėti pokalbį. Labai laukčiau diskusijos, o ne vien kaltinimų ir dejonių. Gal bekalbėdami geriau suprastume ne tik kas, bet ir kodėl įvyko?

VISUOMENĖS SĄŽINĖ

Literatūra ir menas kadaise buvo visuomenės sąžinė. Žurnalai ir savaitraščiai pilni pilietiškos kūrybos ir diskusijų, eilės nusipirkti kioskuose, tekstai, atveriantys protus, širdis ir ateitį. Kūrybinės sąjungos, susirinkimuose iki išnaktų keliančios griežtus reikalavimus valdžiai.

Geriausi, žinomiausi žurnalistai ir rašytojai, režisieriai ir poetai, dramaturgai, kompozitoriai, aktoriai ir dailininkai, architektai žmonių priešakyje. Kur visa tai?

Liko senoliai, susirūpinę savo nuopelnais ir rinktiniais raštais, vidurinioji karta – modernizmo vamzdžiais ir pinigais, jaunimas – tuštybės instaliacijomis ir žolyte.

Žurnalistų „kūrybinė” sąjunga, virtusi valdiška cenzūros įstaiga su nieko gyvenime neparašiusiu menkysta priešakyje.

Tiesa, dar vegetuoja keli kultūros leidiniai, kur žodis „patriotas” ir „tauta” jau rašomi ironiškose kabutėse – teksto autoriaus „laisva raiška“, tik kitokiai raiškai vietos laisvai neatsiranda… O tiems, kurie rašo ir kuria kitaip – ima ir ūmai „pritrūksta finansavimo”.

Laisvoj Lietuvoj liko kultūra kaip kambarinis šuniukas, dėkingai laižanti pašaru kvepiančias plaukuotas rankas, virtuoziškai vengianti pasisakyti. Visuomenės sąžinė, atsukusi užpakalį į nebūtį linksmai dreifuojančiai savo valstybei, žmonių skausmui ir nevilčiai.

Toks uždaras išrinktųjų klubas, kur tema apie tikrąjį gyvų žmonių gyvenimą – blogas tonas. Sugebėję vienintelį kartą drebančiom kinkom išeiti kiškių protestui – dėl honorarus išmokančio savojo leidinio pafinansavimo.

Sąjūdį, kuris nuvedė į Atgimimą ir praeitos sistemos griūtį, įkūrė ir jame dominavo kūrybinė inteligentija. Teisingai sako: o kur dabar būtų S.Geda, J.Marcinkevičius, kiti šviesuliai? Iš tikrųjų, kur jie? Kur kūrybinė inteligentija dabar?

♦

Taigi kodėl kūrybinė inteligentija, kuri imperijos pabaigoje buvo viena iš politinio ir moralinio lūžio jėgų, šiandien nebėra nei savarankiška, nei jėga? Atsakymas yra klausime – pasikeitė ir menininkas, ir jo vieta visuomenėje.

Tarybų valdžia kontroliavo kultūrą, bet kartu pati buvo sukūrusi milžinišką kultūros autoritetą. Rašytojas, poetas buvo ne šiaip žmonės, leidžiantys knygas, jie galėjo būti vos ne nacionalinė institucija. Cenzūra padidino žodžio vertę.

Teatro premjera buvo visuomenės įvykis, literatūrinis žurnalas – vieta, kur tarp eilučių ieškojom gyvenimo tiesos, kurios nebuvo laikraščiuose. Todėl Marcinkevičiaus drama galėjo daugiau, negu šiandien dešimt tūkstančių feisbuko įrašų, televizijos diskusijų, podkastų ir „YouTube“ kanalų.

Tada rašytojas, filosofas, kompozitorius, mokslininkas buvo tuo, kuo dabar yra opozicijos politikas, komentatorius, visuomeninis lyderis. Sąjūdis buvo kūrybinės inteligentijos aukso amžius, po kovo 11 žodis tapo laisvas ir palaipsniui atpigo.

Kultūros žmogui atsivėrė politinis vakuumas, jis į jį įžengė, bet greit vakuumo nebeliko. Viešojoj erdvėje dabar grūdasi tūkstančiai. Net genialus dvidešimt penkerių metų poetas šiandien varžytųsi ne tik su kitais poetais, bet ir su „Netflix“, „TikTok“, futbolu, influenceriais, politiniais skandalais, memais, podkastais.

Kūrybinė inteligentija prarado pranašų tribūną. Viskas dabar „institucionalizuota”. Menininkas gyvena ekosistemoje, kuri pastatyta iš valstybinių stipendijų, projektinio finansavimo, ekspertinių komisijų. Jo kūrybą vertina festivaliai, rezidencijos, kultūros tarybos, savivaldybių programos, ES projektai, valstybės finansuojami leidiniai, premijos.

Nebereikia jokio pikto ministro, skambinančio poetui: „Draugs Petrai, šito eilėraščio nespausdinsime.“ Sistema daug elegantiškesnė. Niekas nedraudžia. Gali rašyti ką nori.

Tik vienam projektui skiriama 40 000, kitam – nulis. Vienas kviečiamas į festivalį, kitas – ne. Vienas tampa ekspertu, kitas lieka už ekspertų durų. Vienas gauna stipendiją, kitas kitąmet parašo dar geresnę paraišką.

Ir po kurio laiko žmogui net nebereikia aiškinti, ko geriau nerašyti. Jis pats pajunta kambario temperatūrą. Tai nebūtinai sąmokslas, cenzūra. Tai daug moderniau – institucinė savicenzūra.

Taip, tikras, didelis menas reikalauja užsakovo ir didelio finansavimo, bet tai teisinga tik teatrui, kinui, operai, architektūrai, orkestrui. Bet ne literatūrai, poezijai, eseistikai, publicistikai. Čia juk jums rašau už dyką ir be jokių leidyklų – ir vakare jau perskaitė tūkstančiai, apie ką Marcinkevičiaus laikais niekas net nesvajojo. Ir vis tiek jokio kultūrinio maišto nematome.

Svarbu suprasti ne tiek kas kam kiek davė pinigų, kas matoma plika akimi, o kaip visuomenės sąžinė virto profesine bendruomene, kuri dar turi sąžinės vardą, bet jau nebe jos pareigas. Ir problema ne ta, kad kūrybinė inteligentija išdavė visuomenę.

Išdavystei reikia sprendimo, akimirkos, kada pasirenki kitą pusę. O čia niekas nieko neišdavė. Viskas įvyko tyliai, kultūringai ir beveik nepastebimai. Niekas režisieriui nepakišo pasirašyti pasižadėjimo tylėti. Niekas dailininkui neuždraudė tapyti, rašytojui – rašyti, aktoriui – kalbėti.

Priešingai – kalbėk, kurk, maištauk, mes net duosime pinigų tavo maištui. Tik užpildyk paraišką. Maištas tapo finansuojama veikla. Atsirado profesionalūs maištininkai, sistemos kritikai, profesionalūs laisvės gynėjai. Su projektais, konferencijomis, komandiruotėmis, stipendijomis, festivaliais ir kavos pertraukėlėmis.

Sistema išmoko ne uždrausti maištą, o jį administruoti, kas daug protingiau. Kam užčiaupti poetą, jeigu galima duoti jam mikrofoną kambaryje, į kurį susirinko trisdešimt tokių pačių poetų? Kam uždrausti spektaklį, jeigu galima jį parodyti festivaliui, parašyti septynias recenzijas ir kitą rytą visiškai pamiršti?

Senajai sistemai kūrėjas buvo pavojingas todėl, kad turėjo auditoriją, kurios valdžia nekontroliavo iki galo. Žmonės mokėjo eilėraščius atmintinai. Stovėjo eilėse prie knygynų ir kioskų, perduodavo tekstus vieni kitiems. Teatro spektaklyje viena replika galėjo sukelti tokią tylą, kad partijos komitete ją girdėdavo savo kabinetuose.

Dabar galima pasakyti viską. Ir nieko neatsitiks. Tai tobula neutralizavimo forma – ne uždrausti laisvą žodį, o paskandinti jį milijarde kitų žodžių. Nes triukšme galima šaukti kiek nori ir niekas tavęs neišgirs.

Senoji inteligentija, kartais pompastiška, dažnai naivi, kartais juokinga, jautė pareigą kalbėti ne tik apie save. Apie žmogų, tautą, valstybę, teisingumą, istoriją. Apie tai, kas su mumis daroma ir kur mes einame. Jautė turinti teisę ir net pareigą pasakyti valdžiai: ne.

Šiandien tai skambėtų įtartinai. Kokia tauta? Kieno valstybė? Kokia tiesa? Kas tau suteikė teisę kalbėti kitų vardu?

Ir štai stovi galerijoje trys surūdiję kibirai, vienas guminis batas ir monitorius, kuriame tris valandas tirpsta ledo kubelis. Šalia – pusantro puslapio paaiškinimas, ką autorius norėjo pasakyti. Jeigu meno kūriniui reikia instrukcijos, kad suprastum, jog prieš tave meno kūrinys, gal ta instrukcija ir yra meno kūrinys? O kibirą galima grąžinti valytojai?

Juokas baigiasi ten, kur prasideda priklausomybė. Kūrėjas nėra angelas, jam reikia valgyti, o vaikams reikia batų. Bankui reikia įmokos. Teatrui reikia scenos, aktorių, šviesų ir dekoracijų. Filmui reikia milijonų. Orkestrui – salės ir atlyginimų. Kultūros leidiniui – redakcijos.

Ir tada atsiranda pats švelniausias pavadėlis žmonijos istorijoje, beveik nematomas, jokio užrašo CENZŪRA. Ant jo parašyta: FINANSAVIMAS. Niekas netempia. Niekas nemuša. Šuniukas pats jaučia, kiek toli galima nubėgti. O po kelių metų net nebejaučia pavadėlio – jam atrodo, kad būtent tiek ir siekia pasaulis.

Bet yra trumpesnis – savųjų. Kūrėjui valdžios nemalonė gali net patikti, nes juk suteikia „didvyriškumo“. Daug baisiau netekti savųjų pritarimo. Kad nebekviestų, kolegos nusuktų akis, festivalio programoje tavo pavardės nebeliktų. Kada premijos komisija tavęs „nepastebi“, o vakarėlyje atsiranda daug laisvos vietos aplink tavo kėdę.

Niekas tavęs neišmetė. Tu tiesiog tapai nebeįdomus – tai tobula bausmė visuomenėje, kuri didžiuojasi neturinti cenzūros. Cenzorius pasako, ką uždraudė, šiuolaikinė sistema nieko nesako, tavęs tiesiog nepakviečia.

Todėl šiandien galima būti nepaprastai drąsiam, ryžtingai taip pasakyti tai, kam salėje visi pritars, narsiai pasmerkti tuos, kurių salėje nėra. Nėra jokių problemų su trenksmu laužyti duris, kurios jau dvidešimt metų atidarytos. Už tai gali net gauti premiją, nusifotografuoti laikydanas ją rankose.

Tikroji drąsa prasideda kai atsistoji prieš savuosius ir pasakai tai, ko jie nenori girdėti. Ir tą darydamas tiksliai žinai, kad rytoj už tai nepaspaus rankos žmogus, kurio nuomonė tau svarbi. Kai tavo tiesa kainuoja ne abstrakčią „kovą“, o kažką tavo paties gyvenime.

Tada ir paaiškėja, kiek kainuoja kūrėjo sąžinė. Gal todėl šiandien taip sunku atsakyti į klausimą: kur mūsų Marcinkevičiai? Kur Gedos? Kur tie žmonės, kuriems išėjus į aikštę minia nutildavo ne todėl, kad prasidėjo renginio programa, o todėl, kad žmogus turėjo ką pasakyti?

Nebegaminame tokios visuomeninės rūšies. Turime krūvas rašytojų, poetų, režisierių, menininkų. Begalę kultūros vadybininkų, ekspertų, kuratorių, komunikacijos specialistų, projektų koordinatorių ir tarpdisciplininių praktikų kūrėjų.

Tik nebeturime to seno, truputį juokingo žodžio – inteligentija. Ne šiaip išsilavinusių žmonių, kurių gal net daugiau. Inteligentijos kaip žmonių sluoksnio, kuris jautė moralinę pareigą atsistoti tarp valdžios ir žmogaus. Ir pasakyti: šito jūs nedarysite.

Sąjūdžio laikų nuotraukos šiandien atrodo beveik neįtikėtinos. Rašytojai, poetai, muzikai, filosofai, mokslininkai – aikštėse. Ne festivalyje, savo knygos pristatyme ar stipendijų komisijoje. Valstybės reikaluose. Taip, jie tada nežinojo, kaip valdyti valstybę, kaip ir mes nežinojom. Daug kur klydo, kai kurie vėliau nuvylė. Bet jiems atrodė, kad valstybė yra ir jų reikalas.

Klausimas „kur kūrybinė inteligentija?“ nėra nostalgija Marcinkevičiui ar Gedai. Jų nebeprikelsime. Ir nereikia. Kiekvienas laikas turi susirasti savuosius. Klausimas kitas: kodėl mūsų laikas jų neieško, kodėl tie, kurie galėtų jais tapti, nebenori?

Atsakymas – visuomenės sąžinė labai nepatogi profesija. Nėra darbo valandų, garantuoto finansavimo ar ekspertų komisijos, kuri patvirtintų, kad tavo sąžinė atitinka programos prioritetus. Ir svarbiausia – sąžinė turi bjaurią savybę, kada kartais liepia kąsti ranką, kuri tave maitina.

Todėl kultūrai daug patogiau būti kambariniu šuniuku. Gražiu. Išpraustu. Apdovanotu. Kartais net labai garsiai lojančiu. Tik kažkodėl visada į tą pusę, kur šeimininkas rodo.

O visuomenė stovi už lango ir jau seniai nebeklausia, kodėl menininkai tyli. Ji priprato gyventi be jų. Ir gal ne menas prarado visuomenę, o visuomenė išmoko apsieiti be kūrybinės inteligentijos balso?

Ir kai vieną dieną žmonėms vėl labai reikės, kad kas nors pasakytų tai, ko jie patys dar nemoka pasakyti, gali paaiškėti, kad visi mikrofonai veikia. Tik prie jų nebėra kam prieiti.

Kur visuomenės sąžinė?

Gal vis dėlto per lengva dėl visko kaltinti menininkus? Kur žmonės, kuriems prabilus aikštė nutildavo? O kur aikštė? Gal ne tik jie pasikeitė? Gal pasikeitėme mes?

Anksčiau autoritetas buvo tas, kurio klausydavai, nes atverdavo tikrumo pasaulį, dabar autoritetas žmogus, kurio daug kas klausosi. Skirtumas mažas, bet tai kita epocha.

Sekėjų skaičius tapo naujuoju intelekto matu. Dešimt tūkstančių – jau šiokia tokia mintis. Šimtas tūkstančių – rimtas mąstytojas. Milijonas – beveik filosofas. Svarbu ne ką pasakei, o kiek sureagavo. Dabar paskyra yra žmogus, o visuomenė – auditorija.

Kadaise gyvenom kartu su tais, kurių nepasirinkom – kvailais ir protingais, ir su tais, kurių negalėjai pakęsti. Jie vis tiek buvo tavo visuomenė. Dabar galima pasirinkti: nepatinka – nebeseki, blokuoji, ištrini.

Ir po truputį pasistatai nuostabią Lietuvą, kurioje visi galvoja beveik kaip tu. Tiesa, joje gyvena gal septyni šimtai žmonių, bet užtat jokių konfliktų. Kiekvienas turi savo Lietuvą, tiesą, ekspertus, priešus. Ir savo Marcinkevičių, kuris vadinamas administratoriumi.

Šiandien net negalėtų atsirasti kalbantis visai visuomenei. Vieniems jis būtų genijus, kitiems – vatnikas, fašistas ar globalistas. Daugelis dar nebūtų perskaitę jo teksto, bet jau žinotų, ką apie jį mano. Po pusvalandžio atsirastų ekrano nuotrauka iš 2009 metų.

Vakare trys ekspertai paaiškintų, kodėl jis pavojingas. Kitą rytą jis pats turėtų aiškinti, kad sakydamas tai, ką pasakė, ne visai norėjo pasakyti tai, ką pasakė. Dar po paros atsirastų naujas skandalas. Ir visi jį pamirštų.

Mes nebeturime ir nebenorime bendrų autoritetų, nes jie įpareigoja. Jeigu pripažįsti, kad kitas kažką supranta geriau už tave, tenka suabejoti savimi. O kam? Savo nuomonę pavertėme teise būti teisuoliu ir mums nebereikia to, kuris priverstų sustoti.

Mums reikia, kad pasakytų: tu viską supratai teisingai, darai ir gyveni teisingai. Štai tau širdelė ir penkios žvaigždutės! Todėl ir menas pasikeitė, nes didelis menas nėra patogus. Jis nepatvirtina tavęs, kartais net pažemina.

Baisu, bet neretai parodo, kad žmogus, kurio nekenti, irgi yra žmogus. Priverčia suprasti priešą, ir, kas iš viso siaubinga, kartais tavo priešą padaro teisų, o tave parodo niekšu. O čia jau egzistencinė grėsmė, nes nenorime būti pakeisti, mus reikia tiesiog aptarnauti.

Duokit mums filmų, kurie patvirtins mūsų pasaulį, knygą, kuri gražiai suformuluos mano pyktį, menininką, kuris pasityčios iš tų, kurių nemėgstu! O jeigu priversi mane suabejoti savimi – viena žvaigždutė. Nerekomenduoju…

Sąjūdžio aikštėje stovėjo labai skirtingi, nevienodi, ginčijosi, labai smarkiai susipyko. Bet tada buvo „mes“. Netobulas, kartais melagingas žodis, bet be jo nėra visuomenės, tik gyventojai.

Dabar „mes“ – mūsų burbulas, partija, feisbuko grupė, mūsų tiesa. Ir visi tie maži „mes“ labai mėgsta kalbėti apie susiskaldžiusią visuomenę. Tarsi ją būtų suskaldęs tik kažkas kitas, o mes tik žiūrėjom ir esam „ne prie ko”.

Klausimas „kur mūsų Marcinkevičius?“ iš tikrųjų neteisingas. Marcinkevičiui reikėtų tikrų mūsų, o ne sekėjų. Tokių, kurie pajėgia bent kelioms minutėms nutildyti save ir išgirsti kitą. Žmonių, kurie ateina ne patvirtinimo, o minties ir perskaito prieš pasmerkdami.

Ar daug liko tokių, kurie išklauso, prieš priklijuodami etiketę? Kas dar sugebėtų per jėgą išstenėti: nežinau? Kuris nebijo pagalvoti – o gal aš klystu, gal jis mato tai, ko nematau aš? Štai iš tokios svajonių medžiagos dar galima padaryti visuomenę.

Klausinėjame – kur dingo didieji? Gal niekur. Gal kuris nors dabar sėdi mažame bute ir rašo, gal repetuoja provincijos teatre. Arba tapo paveikslą, kurio niekas nenupirks. Gal parašė knygą, kurią perskaitė šimtas dvidešimt du žmonės, pasakė kažką labai visiems svarbaus?

O mes tuo metu žiūrėjome, kaip kažkas internete susipyko. Algoritmas nusprendė, kad tai mums svarbiau ir buvo teisus, juk jis tik išmoko mūsų norus. Nereikia kaltinti algoritmo, tai ne okupantas, o veidrodis.

Duoda tai, prie ko ilgiau sustojame. Pyktį, skandalą – jeigu tai mėgstame, kvailystę – jeigu ties ja praleidžiame daugiau laiko negu prie minties. Mes patys balsuojame ne kas ketveris metus, o kasdien, pirštu. Ir pagal rinkimų rezultatus mums sudaromas pasaulis.

Todėl šiandien didžiausias maištas ne garsiai rėkti, o ilgai galvoti. Perskaityti ilgą tekstą, išklausyti tą, su kuriuo nesutinki, nepavadinti priešu vien todėl, kad pasakė tai, su kuo nesutinki. Ir pripažinti, kad tiesa neprivalo visada būti mūsų pusėje.

Ilgimės laikų, kai kultūra buvo visuomenės sąžinė? Bet sąžinės nebūna be žmogaus, kuris jos klausosi. Klausimas dabar nebe „kur mūsų inteligentija?”. Klausimas – kur visuomenė, kuriai jų reikia?

Tarkim, rytoj atsirastų naujas Geda, Marcinkevičius ar žmogus, kurio pavardės dar nežinome. Ir pasakytų mums tai, ko iš tikrųjų nenorime girdėti. Ir visiškai neaišku, ar eitume paskui jį į aikštę.

Pirmiausia patikrintume jo senus įrašus, tada paklaustume, kas jį finansuoja. Po to išsiaiškintume, už ką balsavo. Ir pagaliau ramiai nuspręstume, kad klausytis gal neverta ir laiko šiandien juk neturim.

O jis stovėtų su savo žodžiais. Niekieno neuždraustas ir necenzūruojamas. Tiesiog nebereikalingas. Gal tai yra pati tyliausia kultūros mirtis, kai niekas nebedegina knygų? Nes tik vienetams iš tikrųjų rūpi, kas jose parašyta.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.