infa.lt

Delfi mokamas straipsnis, kurį ne visi perskaitysit. Gal todėl ir mokamas, kad teisingas ir aktualus? Apie tyrimą, kuris parodė, jog dabartinė vadinamoji „Z karta“ intelektualiniais sugebėjimais ir išsilavinimu jau atsilieka nuo savo tėvų.

Pagalvojau – juk tai apie žmones, kuriems visada ir visur per daug raidžių Bet ar galėjo būti kitaip? Argi to nepastebime kiekvienas?

Žmonės vis mažiau skaito. Moka skaityti, bet nebenori. Ilgesnis tekstas vargina, sudėtingesnė mintis erzina, argumentai nuobodūs. Reikia kelių sakinių, geriausia – vieno. Kad būtų aiški „žinutė“, kaip SMS,kurią galėtum priimti arba atmesti, nesigilindamas į turinį. Dar geriau – antraštės. O geriausia – paveiksliukas su užrašu. Juk tą kasdien matom feisbuke.

Mąstymas nėra informacijos gavimas, tai darbas su ja. Sugebėjimas abejoti, lyginti, ieškoti prieštaravimų, suprasti priežastis ir pasekmes. Reikia dėmesio, kantrybės ir pastangų, bet tai nebemadinga. Nebesugebantis perskaityti sudėtingesnio teksto pamažu praranda ir gebėjimą sudėtingiau mąstyti.

Pasaulis susitraukia iki antraščių, šūkių ir emocinių reakcijų. Vietoj žinių atsiranda nuomonės, vietoj argumentų – įsitikinimai, vietoj diskusijos – pasipiktinimas.

Ir asmenybė darosi panaši į savo skaitomus tekstus: trumpa, paviršutiniška, lengvai nuspėjama. Baisiausia ne tai, kad žmogus vis mažiau žino. Baisiausia, kad jis vis mažiau nori suprasti. Ir vis labiau įsitikinęs, kad jau viską suprato. Civilizacija, kadaise išmokiusi skaityti, dabar moko nebeskaityti. Ir daugelis vadina tai pažanga.

Už lango pasaulis, kuriame informacijos vis daugiau, o noro ją suprasti – vis mažiau. Dar niekada nebuvo taip lengva apsieiti be savarankiško mąstymo. Nebereikia nieko prisiminti – viską prisimena internetas. Kam ieškoti atsakymų – juos pateikia algoritmas. Savo minčių – o kam, jei jas suformuluos dirbtinis intelektas? Belieka pasirinkti, kuri iš svetimų minčių labiausiai patinka.

Vis mažiau kam reikia giliau suprasti, susieti, palyginti, suabejoti ir savarankiškai padaryti išvadas. Ar nepastebėjot, kad ilgas ir rimtas tekstas visų pirma sulaukia vis mažiau dėmesio ir vis daugiau pasipiktinimo – kodėl taip ilgai rašai, man per sunku… Taip, ilgas, sudėtingas tekstas reikalauja pastangų, nes mintis vystosi, prieštarauja pati sau, grįžta, tikslinasi, atveria naujas prasmes.

Skaitydamas tokį tekstą žmogus mokosi mąstyti kartu su autoriumi. Kartais – prieš jį. Yra net labai tinkamas būdas atskirti gilų, protingą tekstą – jį perskaitai dar kartą. Ir randi vis kažką naujo, nes tavo protas ima dirbti.

O trumpoje „žinutėje“ mąstyti dažniausiai nėra ko, ji skirta tik reakcijai. Taip pamažu nyksta sugebėjimas susikaupti, intelektinis savarankiškumas. Pasaulis tampa paprastas, visa, kas sudėtinga, pašalinama kaip nereikalinga.

Protui reikia apmąstytų patirčių, abejonių, atradimų, prieštaravimų. Kai šio darbo nebelieka, asmenybę palaipsniui pakeičia reakcijų rinkinys. Patinka – nepatinka, savas – svetimas, pritariu – smerkiu. Kaip primityvu ir kaip atpažįstama…

Toks „homo antisapiens“ tampa idealiu propagandos vartotoju, net jei aršiai nusistatęs prieš propagandą – jam reikia antipropagandinės trumpos propagandos. Nebereikia įrodymų, supratimo, kaip tai atsiranda, pakanka teiginio, šūkio, kad būtų pasakyta tai, ką jis ir taip norėjo išgirsti.

Palaipsniui skaitytojas tampa nuolatiniu, nepavargstančiu savo teisingiausios pasaulyje nuomonės patvirtinimų ieškotoju, kai sau palankių „žinučių” ieškoma kaip grybų, jie marinuojami ilgam.

Šis procesas pats save maitina, nes kuo mažiau mąstoma, tuo sunkiau mąstyti. Taip gimsta naujas išsilavinusio beraščio tipas. Žmogus, mokantis skaityti, bet nebeskaitantis. Turintis prieigą prie visų žmonijos žinių, bet nebejaučiantis poreikio ką nors sudėtingesnio žinoti. Galintis kalbėti apie viską, bet nebesugebantis apie nieką ilgiau pagalvoti.

Kadaise neraštingumas buvo visuomenės problema. Dabar ja tampa savanoriškas atsisakymas naudotis raštingumu.Nejaugi ateities visuomenę valdys ne tie, kurie žinos daugiau, o tie, kurie dar sugebės perskaityti daugiau nei tris pastraipas?

To nežinau. Bet tikrai žinau, kad žmogų, kuris nenori galvoti, valdyti lengviausia. Jam net nereikia meluoti, pakanka trumpai įteigti, ką jis turi galvoti.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.