infa.lt

nuotr.: © Arvydo Daunio

Fiziniai pratimai gali „panaikinti“ riebių ir saldžių maisto produktų vartojimo pasekmes.

Airijos mokslininkų tyrimas parodė, kad fiziniai pratimai neutralizuoja neigiamą „žalingos“ mitybos poveikį fizinei ir psichinei sveikatai dėl tam tikrų mechanizmų, susijusių su žarnynu ir hormonais.

Bėgimas atkūrė metabolitus, susijusius su psichine gerove, ir normalizavo pagrindinių hormonų, tokių kaip insulinas ir leptinas, pusiausvyrą. Tačiau netinkama mityba riboja smegenų gebėjimą generuoti naujus neuronus, o tai reiškia, kad mityba vis dėlto yra svarbi smegenų veiklai.

Korko universitetinio koledžo (Dublinas, Airija) mokslininkai nustatė metabolinius procesus, kurie paaiškina, kaip fiziniai pratimai padeda kompensuoti žalingą elgesio poveikį, kurį sukelia „kavinės“ stiliaus mityba, kai žmogus piktnaudžiauja skaniais, bet kaloringais maisto produktais.

Šie pokyčiai susiję tiek su cirkuliuojančiais hormonais, tiek su metabolitais, gaminamais žarnyne. Mokslo žurnale „Brain Medicine“ paskelbtas tyrimas rodo, kad bėgimas gali sumažinti depresijos simptomus, kuriuos sukelia didelio riebalų ir cukraus kiekio maitinimosi racionas.

Septynias su puse savaitės mokslininkų komanda stebėjo suaugusius patinus žiurkes, kurie buvo šeriami arba standartiniu maistu, arba įvairiu maistu, kuriame buvo daug riebalų ir cukraus. Pusei gyvūnų kiekvienoje grupėje buvo suteikta galimybė naudotis bėgimo ratu.

Tyrimo rezultatai parodė, kad bėgimas turėjo antidepresinį poveikį net toms žiurkėms, kurios buvo šeriamos nesveiku maistu. Trijų metabolitų, kurie vaidina svarbų vaidmenį reguliuojant nuotaiką, koncentracija: anserino, indolo-3-karboksilato ir deoksinozino, sumažėjo dėl dietos, kurioje buvo daug riebalų ir angliavandenių, bet atsigavo po fizinio krūvio.

Kraujo mėginių analizė atskleidė reikšmingus hormoninius pokyčius, kurie atsiliepė gyvūnų elgesiui. Žiurkių, kurios vedė mažai judrų gyvenimo būdą ir maitinosi nesveiku maistu, insulino ir leptino lygis smarkiai padidėjo, tačiau tų, kurios sportavo, šie rodikliai buvo žymiai žemesni.

Be to, buvo rasta sudėtingų sąsajų tarp mitybos ir fizinio krūvio, taip pat kitų hormonų, reguliuojančių medžiagų apykaitą. Gyvūnams, maitintiems standartiniu pašaru, fizinis krūvis padidino glukagoną primenančio peptido 1 (GPP-1) lygį, tačiau tiems, kurie maitinosi „kavinės“ tipo maistu, ši reakcija buvo silpnesnė.

Priešingai, fiziniai pratimai padidino peptido YY (PYY) lygį tik žiurkėms, kurios buvo šeriamos nesveiku maistu, o tai leidžia daryti prielaidą, kad kompensaciniai hormoniniai mechanizmai padeda stabilizuoti medžiagų apykaitą esant prastos kokybės mitybai.

Galbūt, svarbiausias tyrimo rezultatas buvo tai, kad „kavinės“ dieta trukdė fiziniams pratimams būdingam neurogenezės padidėjimui suaugusiųjų hipokampe (naujų neuronų susidarymui), apie ką liudija dikortino teigiamos ląstelės dantytoje raukšlėje.

Gyvūnams, kurie buvo šeriami standartiniu pašaru, fiziniai pratimai žymiai padidino neurogenezę visame hipokampe – smegenų srityje, atsakingoje už emocijas ir atmintį. Tai rodo, kad mitybos kokybė gali turėti didelę įtaką smegenų gebėjimui pasinaudoti fizine veikla ląstelių lygiu.

Labai tikėtina, kad tokį patį poveikį turės ir kiti fiziniai pratimai, ko sužiurkėmis patikrinti buvo neįmanoma.