infa.lt

Džefris Saksas
Foto: Laidos kadras

Amerikiečių ekonomistas Džefris Saksas (Jeffrey Sachs) davė išties istorinį dviejų valandų interviu amerikiečių žurnalistui Takeriui Karlconui (Tucker Carlson). Jame išplečiamas supratimas apie karo priežastis, galimas pasekmes, jo eigą r bendrą suvokimą kas gi tai yra.

Džefris Saksas pats asmeniškai dalyvavo daugelyje įvykių apie kuriuos pasakoja, tame tarpe TSRS griūties metu ir aukštų JAV politikų diskusijose apie tai, ką daryti toliau. Kartu su Viktorija Nuland jis dalyvavo Ukrainos įvykiuose – Maidane.  Šį interviu pagrįstai galima laikyti nedideliu pastarojo šimtmečio įvykių istorijos kursu.

Trečia dalis (Pirma, antra dalys)

Takeris:

birželio 9 d., t. y. nuo pirmadienio, birželio 9 d., derybos iš tiesų įstrigo: niekas nežino, kur yra išeitis. Ir man atrodo, kad Prezidentas – ne jis pradėjo šį karą, jis juo nusivylęs, nenori prisiimti atsakomybės ir bet kokiomis priemonėmis į jį įsitraukti.

Taigi dabartinė jo vieša pozicija yra tokia: „Aš atsitraukiu, jūs patys spręskite ir kariaukite, kaip norite“.

Kuo tai gresia?

Džefris:

Aš šį klausimą pateikčiau plačiau. Šiandien tarp JAV ir Rusijos yra tikrų esminių saugumo problemų, kurios tapo dar aštresnės po išpuolių prieš Rusijos strateginę triadą – tą bombonešių flotilę; nes MI6, CŽV ir SBU dalyvavo tose operacijose.

Tokiomis aplinkybėmis mes, amerikiečiai, turime susėsti su rusais prie derybų stalo tiesiogiai, tik dviese. Čia neturėtų būti nei Starmerio, nei Makrono, nei Zelenskio. Tai yra dviejų pagrindinių branduolinių supervalstybių atsakomybė, ir mes neturime išeiti už šio pokalbio ribų.

Prezidentas D. Trampas gali laikytis griežtos pozicijos ir pasakyti: „Man kelia nerimą tai, į ką gali būti įsitraukusios mūsų pačių žvalgybos agentūros. Kaip gali būti, kad tokioms operacijoms buvo ruošiamasi 18 mėnesių ir jie to nežinojo? Jei taip – nekompetencijos lygis yra nepriimtinas. Bet jei jie žinojo ir tai nuslėpė, tai yra neatsargumas, už kurį reikia atsakyti, nes tai nepriimtina Amerikos žmonių saugumo požiūriu.”

Tačiau dabar prezidentas ir Putinas turi į ką sutelkti dėmesį. Jie gali nustatyti aiškias „raudonąsias linijas“, kurios užtikrins, kad dvi supervalstybės nesusidurtų tiesiogiai – nes dabartiniai Ukrainos išpuoliai kelia visiškai nepriimtiną pavojų visam pasauliui. Tokiai įvykių raidai, tiesą sakant, gali užkirsti kelią tik Jungtinių Valstijų prezidentas.

Iš šių pamąstymų išplaukia: jei Ukraina nori tęsti kovą savarankiškai – be Amerikos paramos, be mūsų ginklų ir finansavimo – tegul tęsia. Tai yra jų pasirinkimas. Tačiau mes neturime ir neturėtume kelti pavojaus visai šaliai ir pasauliui, dalyvaudami kažkieno kvailystėje.

Asmeniškai mane iki širdies gelmių papiktino tai, kad Zelenskis savo veiksmais praėjusią savaitę tiesiogine prasme sukėlė pavojų mano šeimai.

Takeris:

Tik šioje situacijoje kariauja ne vyriausybės ir tautos, o trys žvalgybos tarnybos – CŽV, MI6 ir SBU. Viskas vyksta be menkiausios demokratinės priežiūros ir kontrolės, net Jungtinių Valstijų prezidentas buvo pašalintas iš šio proceso, jau nekalbant apie nacionalinius interesus tradicine prasme.

Ar galite šiek tiek išsamiau paaiškinti, kas dabar vyksta? Ir kas yra MI6, koks tikrasis jų vaidmuo?

Džefris:

Pirmiausia norėčiau priminti, kad karas tęsiasi, o tai kainuoja monstriška Ukrainos karių gyvybių ir nuolatinio ginklų tiekimo kaina, iš esmės judėjimu „ginklų vamzdyno“ arterijomis. Jei šis srautas bus sustabdytas, karas pasibaigs.

Nenoriu pasakyti, kad CŽV, MI6, BND ar SBU gali kariauti savarankiškai. Ne, negali. Šis „vamzdynas“ vis dar veikia, nes jam vadovauja Bideno administracija – dalyvaujant Europai.

Tačiau jis eina į pabaigą, ir D. Trampo užduotis – užbaigti šį procesą negrįžtamai. Be Vakarų tiekimo Ukraina fiziškai negalės kovoti.

Žinoma, Europa bandys kažką daryti savo nuožiūra: kažkur padėti. Galbūt ji net pradės dar vieną avantiūrą, kaip tai padarė prieš porą savaičių, sukeldama pavojų visam pasauliui. Tačiau tokio lygio konfrontacijos ilgai išlaikyti neįmanoma.

Šiuo metu galimi du scenarijai: arba Rusija iš tikrųjų imsis karinės visos Ukrainos okupacijos, arba bus sudaryta taika. Vienas iš dviejų. Tai yra būdas užbaigti karą – sustabdyti finansavimo ir ginklų srautus.

Kalbėdamas apie giluminę valstybę, neturiu omenyje, kad ji tiesiogiai vadovauja karui. Tai lobistai, lyderiai, architektai – pagrindiniai strategai ir įtakos grupės. Kol kas nekalbame apie jų pačių skirstomas lėšas, tačiau jų galia yra labai didelė visoje JAV sistemoje.

Stebėtina, kad per 30 metų šis konfliktas JAV netapo kažkuo nepopuliariu. Tai giluminės valstybės projektas, vykdomas slaptai.

Laikas nuo laiko „New York Times“ mirga atvira medžiaga apie CŽV veiksmus Ukrainoje – bet viskas taip sutvarkyta, kad Amerikos visuomenė visiškai nesuvokia to, kas vyksta, masto.

Svarbiausia, kad trūksta informacijos. Amerikiečių kariai nekariauja. Aukų yra tik tarp ukrainiečių, ir jokie „lavonų maišai“ negrįžta į Valstijas – tik į Ukrainą.

Dar kartą pabrėžiu: „giliosios valstybės“ stiprybė slypi ne jos gebėjime vienai pradėti karą. Bet ji yra pagrindinių kurstytojų vaidmenyje: jie apibrėžia politikos pagrindus, projektuoja, lobuoja, stumia sprendimus.

Be žvalgybos, yra ir karinis komponentas, tačiau abu jie tėra tik įrankiai elito rankose. Jei norėtų, JAV prezidentas galėtų visa tai sustabdyti, tačiau tam reikia politinės valios ir tvirtos pozicijos.

Donaldas Trampas susiduria su viso „giliosios valstybės“ elito pasipriešinimo siena. Sprendimo paprastai buvo ieškoma spaudžiant Ukrainą sutikti su sąlygomis.

Tačiau Kijevas visada sumaniai manevruodavo – gelbėdavosi bėgiodamas ratu tarp CŽV, MI6, Europos sostinių ir lobistų, įtikinėdamas visus palikti reikalus tokius, kokie jie yra, ir traukti JAV dar giliau.

Taigi D. Trampas turi du pagrindinius išteklius: tiesioginį mandatą pagal Konstituciją ir galimybę tiesiogiai bendrauti su V. Putinu. Būtent šios dvi supervalstybės iš tikrųjų viską sprendžia.

Taika pasiekiama ne kažkam priverčiant Ukrainą atsisakyti kovos, bet pačiam konfliktui atimant paramos šaltinius – finansinius, technologinius, žvalgybinius.

Ukraina negali tęsti karo be Vakarų paramos. Taip, taip pat svarbu, kad net JAV žvalgyba – ne tik pats transportas ar atsargos, bet ir žvalgybinė informacija, kurią Ukraina gauna kiekvieną dieną, – yra pagrindinė Ukrainos gynybos sudedamoji dalis.

Takeris:

Ar, jei prezidentas D. Trampas duos tokį įsakymą, jis tikrai pakeis sistemą? Kas buvo paskutinis prezidentas, kuris iš tikrųjų kontroliavo CŽV? Ar apskritai toks buvo?

Džefris:

Iš tiesų, ne, nė vienas JAV prezidentas niekada nesugebėjo visiškai kontroliuoti CŽV.

Takeris:

Niekada?

Džefris:

Niekada. Praktikoje prezidentai dažniau susivienydavo su CŽV, orientuodavosi į jos politiką. Vienintelis, tikrai tragiškas pavyzdys – Džonas F. Kenedis, kuris atvirai pareiškė, kad nori „išbarstyti CŽV į tūkstantį gabalėlių“. Visi prisimena, kuo jam tai baigėsi.

Takeris:

Jei pažvelgtume plačiau – išeitų, kad Jungtinės Valstijos nėra visavertė šalis, kol egzistuoja CŽV. Viskas, kas vyksta po 1963 m. lapkričio, yra po perversmo.

Džefris:

Sutinku. Per pastarąjį pusšimtį metų taip ir nesugebėjome sukurti veiksmingos šios visiškai pavojingos mūsų sistemos dalies priežiūros ir atskaitomybės.

Paskutinis realus žingsnis žengtas tik 1975 m., kai senatorius Frenkas Čerčas (Frank Church) inicijavo garsųjį Čerčo komitetą – pirmąjį ir iš tikrųjų vienintelį rimtą tyrimą CŽV istorijoje.

Tereikėjo pažvelgti po dangčiu – tapo aišku, koks pavojingas ir bauginantis buvo mastas: žmogžudystės, perversmai, eksperimentai, MKUltra programos, mandžiūrų kandidatų projektai, eksperimentai su narkotikais žvalgybos tikslais. Šlykštūs, monstriški dalykai.

Tai buvo 1975 m., paskutinis kartas, kai kas nors iš tikrųjų buvo atsakingas už CŽV veiksmus.

Geriausias pavyzdys – 2014 m. įvykiai Maidane. Kas žino visą tiesą apie tą perversmą? Man asmeniškai kai ką pasakojo dalyviai ir liudininkai, kai ką mačiau pats. Bet ar kada nors tiesos šviesą paskleidė „New York Times“ ar kita pagrindinė žiniasklaida? Ne.

Nebuvo nė vieno viešo svarstymo, nė vieno bandymo patraukti teisėkūros atsakomybėn, nors tai turi įtakos esminiams nacionalinio saugumo interesams.

Ir tokių pavyzdžių yra dešimtys. Gilioji valstybė veikia be atsakomybės. Nei visuomenė, nei Kongresas, nei patys prezidentai iš esmės nežino, kas vyksta.

Paimkime, pavyzdžiui, gandus apie 51-ąją zoną, slaptas ginklų programas, kurių analogai jau dešimtmečius dangstomi apgaule.

Valstybė meluoja kiekvieną dieną. Ir didžiausia ironija yra vadinti ją „nacionalinio saugumo valstybe“. Iš tikrųjų tai yra nacionalinio nesaugumo valstybė.

Šiandien esame arčiau branduolinės katastrofos nei bet kada anksčiau. Priežastis paprasta: neracionalios, uždaros, nepaaiškinamos strategijos, nuolat įgyvendinamos prieš kitas didžiąsias valstybes.

Ir aš pateikiu būtent tokias formuluotes, nes ne taip seniai buvome liudininkais bjaurios, pasibaisėtinos žvalgybos tarnybų operacijos, kurios metu Rusijos strateginiai bombonešiai buvo atakuojami giliai jų teritorijoje.

Takeris:

Kaip manote, kiek laiko praeis iki išpuolio, kurio Rusija nebegalės ignoruoti ir kuris paskatins… na, žinote, ką? Toks jausmas, kad šiandien veikia visos paskatos, kad ukrainiečiai, remiami MI6 ir CŽV, toliau eskaluotų pasaulinį konfliktą su Rusija. Be abejo, viskas krypsta į tai.

Džefris:

Jei ne Ukraina, tai kas nors kitas – Izraelis ar bet kuris kitas žaidėjas. Žiūrėkite, dabartiniame pasaulyje yra daug tokių dirgiklių.

Mūsų užsienio politika yra tokia korumpuota, taip atitrūkusi nuo Amerikos nacionalinių interesų, taip išnaudojama karinio pramoninio komplekso, lobistų ir specifinių spaudimo grupių, kad mes galime būti įtraukti į karą prieš bet kokią logiką, be jokios realios priežasties – kaip tik tuo metu, kai teoriškai turėtume džiaugtis savo nacionalinio saugumo viršūne.

Tai mačiau savo akimis – 1991 m., kai JAV iš tiesų buvo pasiekusi savo galios ir įtakos viršūnę. Tuomet mūsų buvę Šaltojo karo priešininkai pasakė: mes nebenorime būti priešai. Mes norime būti draugais, būti atviri, reformuotis, žengti žingsnį vienas kito link.

Reikšminga, kad V. Putinas tada aiškiai pasakė: Rusija nori būti NATO dalimi. Tai ne pokštas: kai Putinas atėjo į valdžią, jis buvo absoliučiai proamerikietiškas ir proeuropietiškas. Aš tai labai gerai prisimenu.

Takeris:

Taip, jis visiems laikams liks labiausiai provakarietišku Rusijos vadovu per visą jos šiuolaikinę istoriją.

Džefris:

Tai visiškai neįtikėtina, bet mes Jungtinėse Valstijose negalėjome priimti taikos kaip galimo rezultato. Štai kodėl Jungtinių Valstijų prezidentas šiandien privalo sustabdyti ir apversti šią „karo mašiną“.

Takeris:

Jei kalbėtume apie antrąjį konfliktą, kuris dabar formuojasi tiesiog mūsų akyse ir gali apimti visą pasaulį, tai situacija su Iranu, neatsiejamai susijusi su daugeliu kitų įtampos taškų Artimuosiuose Rytuose. Kaip vertinate dabartines galimybes užkirsti kelią karui su Iranu?

Džefris:

Gera žinia yra ta, kad prezidentas Trampas šiuo metu iš tikrųjų derasi. Jis priešinasi nuolatiniams Netanyahu bandymams įtraukti JAV į naują karą su Iranu.

Šis „Bibi“ raginimas pradėti dar vieną karą Artimuosiuose Rytuose yra ilgalaikio „giliosios valstybės“, pirmiausia Izraelio, projekto rezultatas, tačiau amerikiečiai taip pat jau tris dešimtmečius dalyvauja Netanyahu iniciatyvose.

Benjaminas Netanyahu pirmą kartą Izraelio ministru pirmininku tapo 1996 m., remiamas amerikiečių politinių strategų, kurių daugelis nuo to laiko užėmė svarbius vyriausybinius postus Vašingtone.

Visa jo strategija išsirutuliojo iš programos, pavadintos „Švarus lūžis“, t. y. visiškas dviejų valstybių principo, pagal kurį Izraelis ir Palestina būtų taikiai gyvenusios viena šalia kitos, atsisakymas. Ši koncepcija kyla iš 1947 m. JT plano.

Tačiau „Likud“ partija, Netanyahu politinis aljansas, visada suvokė Izraelį kaip galią, kuri turėtų dominuoti visose regiono žemėse, o tai apima ne tik Gazą ar Vakarų krantą, bet ir Rytų Jeruzalę, Libaną, Siriją….

Pasaulio bendruomenei tokia idėja atrodo absurdiška ir neteisinga – ir esu tikras, kad dauguma amerikiečių galvoja taip pat.

Palestiniečiai (o jų yra aštuoni milijonai) ir izraeliečiai (taip pat aštuoni milijonai) – abi grupės tikrai nusipelno teisės normaliai gyventi.

Tačiau Netanyahu laikosi požiūrio ne taikiai gyventi kaimynystėje, o viską kontroliuoti, nesutikti su jokiomis palestiniečių teisėmis.

Tai ne tik filosofija, bet ir strategija, kuria sąmoningai siekiama bet kokį pasipriešinimą – ar tai būtų „Hamas“, ar „Hezbollah“ – paversti pretekstu vykdyti griežtesnę politiką, įskaitant etninį valymą.

Beje, B. Netanyahu dešimtojo dešimtmečio pabaigoje ir dvidešimtojo amžiaus pradžioje teisingai nurodė, kad daugelis tokių grupių veikia ne savarankiškai, bet yra remiamos „globėjų valstybių“, pirmiausia Irano. Todėl tikslas yra ne tik kovoti su radikalais, bet ir sunaikinti juos remiančias vyriausybes. Tai amžinas karas.

Džefris:

Štai kodėl JAV taip lengvai įsitraukė į šį nesibaigiančių konfliktų ratą. JAV karinės institucijos Izraelį laikė savo „lėktuvnešiu“ Artimuosiuose Rytuose, visos regiono strategijos atramos tašku. Sionistų lobistai Vašingtone, giliai įleidę šaknis į Amerikos politinę sistemą, taip pat turi didelę įtaką.

Dėl to JAV faktiškai priėmė Netanyahu koncepciją pačia radikaliausia jos forma – amžiną karą be pabaigos. Paviršutiniškai tai ne visada matoma, tačiau toks požiūris veikia jau dešimtmečius.

Pavyzdžiui, generolas Wesley Clarkas, buvęs NATO pajėgų vadas, atvirai kalbėjo apie Pentagone egzistuojančius naikintinų šalių sąrašus – ir šis sąrašas sutapo su Netanyahu sąrašu.

Ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. ši tendencija tapo itin pastebima. Kaip pasakojo Clarkas ir kiti (pavyzdžiui, oro pajėgų vadas Dennisas Fritzas 2024 m. išleistoje knygoje „Mirtina išdavystė“), Pentagonas (ir neokonservatoriai bei „gilioji valstybė“) turėjo parengtą planą, kaip sunaikinti visus režimus, kurie priešinosi Izraeliui.

Sąrašas buvo ilgas: ne tik palestiniečiai, bet ir Sirija (Bašaro al Asado režimas, laikomas Irano klientu), Libanas, Irakas, Iranas ir daugybė Afrikos šalių, įskaitant M. Kaddafio Libiją, Somalį ir Sudaną.

Faktiškai, JAV kariavo su visomis šiomis šalimis, išskyrus Iraną, ir tai nėra atsitiktinumas. Šis sąrašas buvo tikrasis Vašingtono strategijos kelias pastaraisiais dešimtmečiais.

Amerikos visuomenei labai sunku sujungti visus taškus, nes šie karai pradedami be viešų diskusijų, už uždarų durų, priimant daugybę asmeninių prezidentų sprendimų. Paimkime 2003 m. Irako karą: dabar jau aišku, kad masinio naikinimo ginklų pretekstas buvo pilnai išgalvotas.

2002 m. Pentagone buvo visas skyrius, kuriam vadovavo Abė Šulskis (Abe Shulsky), ir jų ryšių su visuomene strategija buvo sukurti naratyvą apie masinius ginklus, kad karas būtų „parduotas“ visuomenei.

Tai nėra klaida – tai sąmoninga apgaulė siekiant konkrečios strategijos: pašalinti režimą, kurį Netanyahu laikė priešišku Izraeliui.

2011 m. JAV pradėjo karą Sirijoje – be karo paskelbimo ar prezidento pareiškimo. Prezidentas B. Obama ištarė tą pačią frazę: „Asadas turi pasitraukti“. Kai išgirsti Amerikos prezidentą sakant, kad „kažkas turi pasitraukti“, tai reiškia, kad rengiamasi naujai krizei, deja.

Galiausiai B. Obama pasirašė direktyvą („Operation Timber Sycamore”), kurioje nurodė CŽV kurti, rengti, finansuoti ir apginkluoti sukilėlius, kad būtų nuverstas Basharas al Assadas.

Ši kampanija baigėsi tik 2024 m. gruodį – 13 karo metų, kitaip tariant, šimtai tūkstančių žuvusiųjų ir sunaikintas žmonijos kultūrinis paveldas. Visa tai vyko todėl, kad Netanyahu manė, jog Sirija yra per arti Irano.

Takeris:

Ar galiu jus nutraukti? Beje, po to Europą užgriuvo pabėgėlių srautas.

Džefris:

Taip, tai atskira, labai svarbi istorija. Milijonai migrantų užplūdo Europą, visiškai pakeisdami žemyno politinį kraštovaizdį. Nė vienas euro politikas niekada nesakė, kad JAV niekada neturėjo įsikišti į Sirijos konfliktą. Niekas negali sujungti net elementarių taškų, nes visa oficiali istorija yra melas, naratyvas ir dar vienas melas.

Takeris:

Taigi, kai Obama išeina ir paskelbia: „Assadas turi pasitraukti“, aš manau, kad tai buvo esminis istorijos momentas. Tai iš tikrųjų turėjo pasaulinį poveikį, nes Sirija – tai ne Jemenas, tai šalis prie Viduržemio jūros, turinti didelį kultūrinį ir demografinį svorį.

Džefris:

Aš pridursiu: 2009 m. TVF ataskaitoje, kurią mėgstu cituoti, Sirijos valdžios institucijos giriamos už augimo ir reformų strategiją. Tai tikrai beprotiška: sprendimas sunaikinti šalį nebuvo viešai aptariamas nė sekundės.

Takeris:

Nebuvo jokių diskusijų. Viskas buvo nuspręsta viršuje. Bet juk Sirija buvo civilizuota šalis – su aukšto lygio medicina, švietimu, tikru mokslu, normalia visuomene ir žmonėmis, tai buvo labai tikra, normali valstybė.

Džefris:

Ir taip, žiniasklaida visada vaizduoja priešą kaip diktatorių, „didžiausią piktadarį“. Tuo tarpu Assado žmona prieš porą mėnesių buvo ant „Vogue“ viršelio. Kad ir koks Assadas būtų, JAV neturėjo teisės nuversti vyriausybės per CŽV specialiąją operaciją.

Takeris:

Savaime aišku, kad ne.

Džefris:

Ir visa tai baigėsi šimtais tūkstančių žuvusiųjų.

Takeris:

Taip, ir tai tapo domino efektu, dėl kurio vėliau įvyko dar daugiau žmogiškųjų tragedijų ir Europos destabilizacija. Dabar mes realiai jaučiame šio sprendimo pasekmes. Norėčiau apsistoti ties šia tema – kodėl visa tai įvyko? Kodėl iš niekur nieko Obama staiga pasakė: „Assadas turi pasitraukti“?

Kas yra B. Assadas, kodėl mums tai turėtų rūpėti? Tiesiog todėl, kad Sirija buvo įtraukta į Irano įtakos šalių sąrašą.

Džefris:

Taip, žvelgiant iš politinės perspektyvos, B. Assadą norėta pašalinti visų pirma dėl Izraelio. Tai reikėtų suprasti pažodžiui. Čia vėl galiu paminėti Dennisą Fritzą, labai protingą buvusį karinių oro pajėgų vadą, kuris 2003 m. atsistatydino, nes negavo sąžiningo atsakymo į klausimą, kodėl JAV kariavo Irake. Jis buvo principingas žmogus, jis negalėjo vesti savo vyrų į karą neturėdamas aiškios vidinės motyvacijos.

Kai Fricas bandė tai išsiaiškinti per savo vadovybę, jam buvo paprasčiausiai atsakyta: „Mes turime įsakymus“. O įsakymas, kaip jis vėliau suprato, iš tikrųjų atėjo iš Baltųjų rūmų.

Takeris:

Taigi tokie sprendimai iš tikrųjų buvo priimami tiesiogiai iš Ovalinio kabineto.

Džefris:

Būtent taip. Ir Fricas negalėjo su tuo sutikti. Vėliau, 2005 m., jis buvo iškviestas į Pentagoną, kur dirbo Douglasas Feithas, aukšto rango pareigūnas, neokonservatorius, glaudžiai susijęs su Netanyahu. Feitas, rengdamas savo memuarus, norėjo įtraukti slaptus dokumentus apie Iraką ir pakvietė Denisą Fritzą kaip ekspertą juos perskaityti ir parengti.

Šia prasme Fricas primena Danielį Ellsbergą (Daniel Ellsberg) iš Pentagono dokumentų bylos: jis sėdėjo ir perskaitė visą archyvinę bylą. Tik po dvidešimties metų, 2024-aisiais, jis išleido knygą „Mirtina išdavystė“, kurioje aprašė viską, ką sužinojo.

Aš asmeniškai ėmiau iš jo interviu, jis tikrai labai padorus ir rūpestingas žmogus. Jį sukrėtė tiesa: šis karas buvo Netanjahu karas. Mes ėjome į karą, nes taip nusprendė Izraelis, o Feitas buvo jo „žmogus Pentagone“.

Takeris:

Bet kaip amerikiečių pareigūnas gali dirbti svetimos šalies naudai, net būdamas Pentagono vadovu?

Džefris:

Šią anomalija paaiškinama išimtinai Izraelio lobistų įtaka – 30 metų JAV visais atvejais veikė kaip Izraelio sąjungininkės, pateisindamos tai „Amerikos saugumu“. Tačiau iš tikrųjų tai visada reiškė kieno nors kito žlugimą. Viską apsvarsčius, dažnai į karą kviesdavome svetimus žmones, svetimą jaunimą… Tačiau mūsų kariai buvo siunčiami ir į Iraką.

Atsiprašau, kad esu emocingas, bet tas karas buvo visiškai sugalvotas, visiškai melagingas, ne klaida, o būtent sąmoninga PR akcija, siekiant primesti karą, be menkiausios pagarbos tiesai.

Viso 2002 m. rudenį vykusio proceso įkvėpėjas buvo pats Bibi Netanyahu. Jei pažiūrėsite vaizdo įrašus, jis žada, kad karas nuvers visus Artimųjų Rytų tironus.

Bus daugiau…