infa.lt

hari kiamat

1994 m. Ukraina neturėjo nei pinigų, nei pajėgumų aptarnauti ir prižiūrėti jos turimų branduolinių kovinių galvučių, kurių eksploatavimo laikas artėjo į pabaigą, todėl negalėjo sau leisti statyti branduolinio perdirbimo ciklo stočių

Nauji dokumentai gauti iš dviejų pagrindinių šaltinių: po Nacionalinio saugumo archyvo ieškinio JAV Valstybės departamentui pagal Informacijos laisvės įstatymą ir daugkartinių išslaptinimo peržiūros prašymų, pateiktų Clintono prezidentinei bibliotekai, pateikia dokumentus visuomenei „National Security Archive” leidinys.

Šie įrašai yra svarbiausios būsimos 2500 dokumentų išslaptintų nuorodų rinkinio: JAV ir Rusijos santykiai nuo Sovietų Sąjungos pabaigos iki Vladimiro Putino iškilimo, kita dalis apdovanojimus pelniusios Skaitmeninio nacionalinio saugumo archyvo serijoje, kurią išleido ProQuest

Du iš šių dokumentų – Clintono ir Kravčuko (buvusio Ukrainos prezidento) atmintinė Kijevo Borispolio oro uoste ir trišalė Clintono, Jelcino ir Kravčuko atmintinė Maskvoje – žymi esminį momentą Ukrainos branduolinio ginklo istorijoje.

1986 m. Černobylio sprogimo traumuotas Ukrainos nepriklausomybės judėjimas siekė, kad iš Ukrainos būtų pašalinti sovietiniai branduoliniai ginklai, o 1992 m. gegužę naujoji nepriklausoma valstybė pasirašė Lisabonos protokolą ir tapo branduolinių ginklų neplatinimo sutarties šalimi (kartu su Baltarusija ir Kazachstanu, kurios taip pat paveldėjo sovietinius branduolinius ginklus).

Ukraina neturėjo pajėgumų aptarnauti ir prižiūrėti branduolinių kovinių galvučių (kurių eksploatavimo laikas ėjo į pabaigą, taigi, jos buvo tik laukiantys mažieji Černobyliai) ir negalėjo sau leisti statyti branduolinio perdirbimo ciklo stočių (Ukrainos mokslų akademijos vertinimu, [būtų kainavę] 3 mlrd. dolerių), ypač atsižvelgiant į tarptautines sankcijas, kurios būtų buvusios dėl to taikomos[3].

Norėdama išvežti atomines bombas, Ukraina pareikalavo kompensacijos ir saugumo garantijų; tuo pat metu Ukrainos parlamente, Aukščiausiojoje Radoje, pasigirdo balsų, kurie pasisakė už atominių bombų išsaugojimą. Maskvos aukščiausiojo lygio susitikimo dokumentai, įskaitant trijų vadovų pasirašytą trišalį pareiškimą, rodo pirmuosius žingsnius galutinio susitarimo link.

JAV skyrė 60 mln. JAV dolerių, kad būtų pradėta veikti; rusai perdavė iš kovinių galvučių skiliosios medžiagos pagamintus branduolinio kuro elementus Ukrainos branduolinėms elektrinėms; ukrainiečiai pradėjo vežti kovines galvutes rusams perdirbti.

Ukrainai taip pat buvo nurašyta šimtai milijonų dolerių skolų už jau patiektą rusišką naftą ir dujas bei suteiktos saugumo garantijas, galiojusias iki 2014 m., kai Rusija aneksavo Krymą.

2022 m. Rusijos invazija į Ukrainą išpopuliarino požiūrį, kad Ukraina turėjo išlaikyti savo branduolines bombas, tačiau duomenys rodo, kad branduolinio arsenalo išlaikymas 1994 m. šaliai iš tikrųjų nebuvo išeitis[4] rašo „National Security Archive” leidinys.