infa.lt

Vyriausybės pranešimas:

Vyriausybė priėmė nutarimą, kuriuo Gynybos resursų agentūrai prie Krašto apsaugos ministerijos leista, vykdant Lietuvos kariuomenei skirtų šarvinių liemenių pirkimą netaikyti viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo nuostatų.

Taip siekiama užtikrinti, kad Lietuvos kariuomenė būtų aprūpinta itin aukšto apsaugos lygio šarvinėmis liemenėmis, galinčiomis apsaugoti karių gyvybes nuo konkrečių rūšių šaudmenų ir atitinkančiomis Lietuvos kariuomenės operacinių reikalavimų dokumente nustatytus saugumo reikalavimus.

Vykdant pirkimą įprasta įstatyme nustatyta tvarka nebūtų galimybės pasirinkti konkretaus gamintojo, kuris gali užtikrinti specializuotos, aukšto apsaugos lygio karinės įrangos gamybą. Pasirinkus konkretų gamintoją siekiama Lietuvoje sukurti patikimą ir atsparią šarvinių liemenių gamybos bei tiekimo grandinę, kuri leistų užtikrinti savarankiškesnį ir nepertraukiamą Lietuvos kariuomenės aprūpinimą.

Vietinė šarvinių liemenių gamyba – svarbi galimų krizių ar mobilizacijos atvejais, kai gali sutrikti tarptautinės tiekimo grandinės. Gamybos organizavimas Lietuvoje sudarytų sąlygas greičiau ir patikimiau aprūpinti karius būtinomis apsaugos priemonėmis. Numatyta, kad visi gamybos etapai vyktų Lietuvoje: čia būtų gaminamos tiek tekstilinės liemenių dalys, tiek minkštieji ir kietieji balistiniai komponentai.

Įstatymo nuostatų išimtis grindžiama būtinybe užtikrinti ne tik Lietuvos kariuomenės poreikius atitinkančių šarvinių liemenių įsigijimą, bet ir vietinių gamybos pajėgumų sukūrimą, patikimą tiekimo grandinę bei nenutrūkstamą karių aprūpinimą apsaugos priemonėmis, ypač galimų krizių ir mobilizacijos metu.

Paprasta pranešimo analizė

Išvertus iš biurokratinės kalbos į žmonių kalbą, šis nutarimas reiškia vieną konkretų dalyką: Gynybos resursų agentūrai (GRA) leista be jokio konkurso, tiesiogiai iš vieno, iš anksto numatyto gamintojo nupirkti šarvines liemenes už nenurodytą sumą, apeinant įstatymus.

Štai pilna šio teksto anatomija:

1. Teisinė ir korupcinė prasmė: „Įstatymas yra, bet mes jo netaikysim“

Tekste juodu ant balto parašyta: „leista <…> netaikyti viešųjų pirkimų, atliekamų gynybos ir saugumo srityje, įstatymo nuostatų“.

Ką tai reiškia? Pats Gynybos ir saugumo srities pirkimų įstatymas ir taip yra daug laisvesnis nei paprasti civiliniai viešieji pirkimai – jame jau yra numatytos įslaptintos procedūros, derybos su konkrečiais tiekėjais dėl nacionalinio saugumo ir panašiai. Jei Vyriausybė priima atskirą nutarimą visai netaikyti šio įstatymo, vadinasi, net ir supaprastintos gynybos pirkimų taisyklės jiems per daug trukdė – pavyzdžiui, reikėtų bent formaliai apklausti kelis tiekėjus arba pagrįsti kainą.

Rizika: Kai panaikinama konkurencija ir leidžiama pirkti „iš vienų rankų“ pagal uždarus operacinius reikalavimus, atsiranda idealios sąlygos klasikiniam „auksinių šaukštų“ (raktažodis: auksiniai šaukštai) sindromui. Jokios kainos kontrolės, jokio rinkos palyginimo – kaina bus tokia, kokią pasakys tas „konkretus gamintojas“.

2. Logikos klaida (arba atviras melas apie specifikacijas)

Atkreiptinas dėmesys į šį sakinį: „Vykdant [viešąjį] pirkimą įprasta įstatyme nustatyta tvarka nebūtų galimybės pasirinkti konkretaus gamintojo, kuris gali užtikrinti specializuotos, aukšto apsaugos lygio karinės įrangos gamybą.“

Kodėl tai nesąmonė? Viešųjų pirkimų esmė niekada nėra pasirinkti konkretų gamintoją – esmė yra nupirkti konkretų produktą (šiuo atveju – liemenes, atitinkančias NATO STANAG ar aukščiausius NIJ balistinius standartus). Jei tu techninėje specifikacijoje įrašai realius, aukščiausius apsaugos reikalavimus, tai bet koks „silpnas“ ar nekokybiškas gamintojas atkrenta automatiškai, nes jo prekė neatitinka reikalavimų.

Tikroji priežastis: Jei būtų paskelbtas konkursas pagal techninius reikalavimus, jį galėtų laimėti koks nors stambus užsienio (pvz., JAV, Vokietijos, Izraelio ar Lenkijos) gynybos pramonės gigantas, kuris gamina serijiniu būdu ir greičiausiai pasiūlytų geresnę kainą. O čia tikslas buvo ne nupirkti geriausią prekę už geriausią kainą, o duoti užsakymą konkrečiai įmonei Lietuvoje.

3. Pramoninis ir finansinis aspektas: Kas tas „konkretus gamintojas“?

Tekste labai gražiai pabrėžiama: „Numatyta, kad visi gamybos etapai vyktų Lietuvoje: čia būtų gaminamos tiek tekstilinės liemenių dalys, tiek minkštieji ir kietieji balistiniai komponentai.“

Realybė: Lietuvoje nėra dešimčių įmonių, kurios gamintų ne tik tekstilinius dėklus (siuvyklų yra), bet ir kietuosius balistinius komponentus (keramikines ar kompozitines šarvų plokštes). Tokių žaidėjų Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų (iš esmės tai labai siauras ratas, pvz., „Raffus“ ar kelios kitos su gynybos sektoriumi susijusios bendrovės).

Ką tai reiškia?

Vyriausybė iš esmės per valstybės biudžetą (mokesčių mokėtojų pinigais) subsidijuoja ir sukuria verslą konkrečiai privačiai įmonei. Užuot paskelbusi konkursą ir leidusi rinkai suveikti, vyriausybė garantuoja vienam žaidėjui ilgalaikį, pelningą užsakymą be jokių kainos saugiklių. Ar ta įmonė po to priklausys valstybei? Ne, pelnas liks privatiems akcininkams, o visą riziką ir kaštus (kurie pradedant gamybą nuo nulio visada būna milžiniški) padengs biudžetas ar kalbant konkrečiau – mokesčių mokėtojai.

4. Geopolitinis ir strateginis alibi: „Krizė ir mobilizacija“

Kaip visada pastaraisiais metais, bet koks skaidrumo ir įstatymų išjungimas pridengiamas geležiniu argumentu – nacionaliniu saugumu, krize ir mobilizacija.

Argumentas: Esą jei prasidės karas, sutriks tarptautinės tiekimo grandinės, todėl reikia gaminti čia.

Kontrargumentas: O iš ko bus gaminami tie „minkštieji ir kietieji balistiniai komponentai“ Lietuvoje? Lietuva nekasa nei retųjų žemės elementų, nei gamina aramidinio pluošto (kevlaro), nei pati verda specialios balistinės keramikos ar polietileno žaliavų. Visos žaliavos (audiniai, kevlaro lakštai, keramikos milteliai ar plokštės) vis tiek bus importuojamos iš užsienio.

Jei krizės ar blokados metu užsidarys sienos ir sutriks tarptautinės tiekimo grandinės, ta lietuviška gamykla sustos lygiai taip pat greitai, nes neturės iš ko siūti ir klijuoti. Tai nėra reali autonomija – tai tik surinkimo ir siuvimo etapas Lietuvoje, pateikiamas kaip visiškas savarankiškumas.

Reziumuojant

Šis Vyriausybės pranešimas yra klasikinis viešųjų ryšių tekstas, kuriuo bandoma gražiai įpakuoti viešųjų pirkimų įstatymo apėjimą vardan konkretaus privataus verslo.

Užuot pasakius tiesiai: „Mes nusprendėme be konkurso finansuoti vienos Lietuvos įmonės gamybos linijos sukūrimą ir nupirkti iš jos liemenes už jų nustatytą kainą“, visuomenei pateikiama pasaka apie tai, kad kitaip neva neįmanoma apsaugoti karių gyvybių ir pasiruošti mobilizacijai.

Ir dar – gink dieve, neteigiama, kad čia kvepia korupcija – čia absoliučiai skaidrus pirkimo procesas, tik įslaptintas net nuo pardavėjų, kai pasirenkamas tik vienas. Juk suprantate – nacionalinio saugumo vardan.