infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Europos Komisija siūlo, kad kitais metais valstybės narės 81 proc. padidintų savo metinius įnašus į ES biudžetą.

Visos Europos mastu nukreipto priešiškumo Rusijai formavimas buvo ilgalaikis Europos projektas, vykdomas bent jau nuo XX a. dešimtojo dešimtmečio. JAV saugumo sluoksniai jau seniai laikė Europos plėtrą į rytus vienu iš pagrindinių pokario tikslų: pirma – siekiant kovoti su komunizmu pokario Europoje, o antra – NATO, o vėliau ir ES plėtra padėjo įtvirtinti ES valstybes JAV vadovaujamoje saugumo architektūroje, skelbia „Ron Paul Insitutte“ leidinys buvusio britų diplomato ir žvalgybininko Alastair Crooke straipsnį.

Dėl šios struktūrinės inžinerijos ES užsienio politikos ir saugumo struktūros tapo nefunkcionalios; jos atsidūrė tarsi „apakinančioje šviesoje“ – tarp „Naujosios Europos“ vykdomo „Senosios Europos“ perėmimo (kaip 2003 m. NATO būstinėje Briuselyje pašaipiai išsireiškė JAV gynybos sekretorius D. Rumsfeldas). Tai faktiškai sužlugdė bet kokius bandymus sukurti savarankišką ES užsienio politiką.

Plėtra į rytus taip pat iš esmės ištuštino patį ES politinį projektą – juk buvo tikimasi, kad ES taps „pasauliniu geopolitiniu veikėju“, atsvara amerikietiškajam vienpoliam pasauliui. Todėl ES virto ne kuo kitu, o tiesiog didele reguliavimo ir prekybos zona, kurioje trūksta politinės vienybės ir nėra aiškios, viską apimančios vizijos, ką reiškia būti europiečiu.

JAV iniciatyva į Sąjungą priėmus daugybę naujų valstybių, kurių ištikimybė saugumo ir užsienio politikos srityse labiau priklausė nuo Vašingtono nei nuo pagrindinių Europos valstybių piliečių interesų, aiškaus tikslo praradimas tapo kliūtimi bet kokiam nuosekliam europiniam „projektui“ vystytis.

Taigi, nesant vieningos europinės tapatybės (nei „Naujosios“, nei „Senosios Europos“) ar visuomenės sąmonėje įsitvirtinusios vertybių sistemos, „liberalios demokratijos“ gynimas Ukrainoje tapo savotišku paskutiniu šiaudu – „Ukraina“ virto projektu, aplink kurį Europos lyderiai tikėjosi išlaikyti bent šiokį tokį Europos vieningumą.

Ukrainos palaikymas tapo gelbėjimosi ratu. Taigi, „Ukraina“ turėjo suteikti tikslą ir kryptį – ypač po 2003 m. kilusio skilimo dėl Irako, kai Prancūzija ir Vokietija atsisakė paremti JAV vadovaujamą invaziją į Iraką. Atmosfera buvo nuodinga (ką gerai pamenu iš darbo patarėju Javierui Solanai, tuometiniam ES užsienio politikos vadovui, 1997–2023 m. laikotarpiu).

Tačiau dabar „Ukraina“ tapo problema. Nors „Naujosios“ ir „Senosios“ Europos priešprieša, kurią ši tema turėjo užglaistyti, nebėra tokia aštri, ją pakeitė kitoks skilimas – dabar takoskyra eina tarp atsiribojusio Europos valdančiojo bei oligarchinio elito ir vis labiau desperatiškų piliečių. Šis naujas skilimas reiškia visiškai kitokio pobūdžio krizę – ES atžvilgiu ji yra egzistencinė.

Nė vienas reikšmingas Europos lyderis neturi nei realaus plano, kaip užbaigti įsitraukimą į Ukrainos konfliktą, nei aiškaus supratimo, kaip finansuoti karo tęsimą nesugriaunant pačios finansinės architektūros, ant kurios laikosi „liberalioji“ Europa. Tai keltų pavojų pačiam ES pamatiniam mitui, garantuojančiam piliečiams klestintį gyvenimo lygį.

Dilema akivaizdi: remti Ukrainą kaip „liberaliosios demokratijos“ simbolį tapo paradoksalu, nes pati liberalioji modernybė griūva. Vis dažniau kyla abejonių ir dėl pačios Europos demokratijos – tai ypač išryškėjo pastarųjų įvykių Lenkijoje kontekste, kur tvirtas ES šalininkas, ministras pirmininkas Donaldas Tuskas, tvirtina, kad ES teisė yra viršesnė už Lenkijos Konstituciją.

Vašingtonui reikalaujant, kad Europa taptų jo tarpininku tęsiant sekinimo karą prieš Rusiją, ši dilema virto „Hobsono pasirinkimu“ (padėtimi be tikro pasirinkimo): ES gali arba bandyti išsaugoti savo finansinę architektūrą, arba toliau finansuoti Ukrainą jos kare. Tačiau, atsižvelgiant į pačios ES struktūrą, ji negali daryti abiejų dalykų vienu metu.

ES toliau teikia išmokas V. Zelenskiui pagal 90 mlrd. eurų vertės paramos Ukrainai paskolų mechanizmą, skirtą 2026–2027 m. laikotarpiui; tačiau, pasak V. Zelenskio, ši suma jau didžiąja dalimi išleista, todėl „skubiai“ prireikė dar 70 mlrd. eurų:

• „Mums iš jūsų reikia dar bent 70 mlrd. eurų – gynybai, ginklams ir mūsų atsparumui stiprinti. Tai reali suma. Prašau jūsų rasti šią paramą.“

Neįtikėtina, tačiau šis 90 mlrd. eurų ES paskolų mechanizmas dabartiniame ES biudžete nebuvo įtrauktas kaip atskira „biudžeto eilutė“. Valstybės narės neišrašė čekių Briuseliui 90 mlrd. eurų sumai. Biudžete buvo numatyta tik garantija: jei Ukraina nepajėgtų grąžinti paskolos, ES pati padengtų skolą obligacijų turėtojams. (Vis dėlto kai kurios ES valstybės narės atsisakė dalyvauti šioje ES garantijų schemoje ir teigia, kad atsisakys vėl, jei bus paprašytos garantuoti dar vieną tokį paskolų mechanizmą).

Be to, šie 90 mlrd. eurų niekada nebuvo įtraukti į ES biudžetą kaip „išlaidos“.

Europos Komisija tik nurodo, kad paskola suteikta pasinaudojant biudžeto „laisva erdve“ (angl. *headroom*). (ES šią sąvoką apibrėžia kaip skirtumą tarp absoliučios viršutinės ribos, dėl kurios valstybės narės yra susitarusios (t. y. sumos, kurią Komisija gali pareikalauti sumokėti), ir septynerių metų nominaliųjų biudžeto asignavimų).

Iki šiol parama Ukrainai buvo teikiama pasitelkiant šią „dūmų ir veidrodžių“ (apgaulingą) procedūrą, tačiau taip tęstis nebegali.

Taip tęstis nebegali, nes bet kokia tolesnė tokio pobūdžio parama turi būti įtraukta į septynerių metų ES biudžeto sistemą, dėl kurios šiuo metu vyksta karštos diskusijos.

Dabartiniame biudžeto pasiūlyme teigiama, kad vien tam, jog būtų išlaikytas esamas ES išlaidų lygis, valstybės narės kiekvienais iš ateinančių septynerių metų turėtų skirti gerokai daugiau lėšų.

Komisija siūlo, kad bendra metinių nacionalinių įnašų suma padidėtų iki 235 mlrd. eurų – tai reiškia 81 proc. padidėjimą dabartinėmis kainomis. Netgi Berlyno ambasadorius tai pavadino „tiesiog neįkandamu“ dalyku.

Kol nėra patvirtintas septynerių metų ES biudžetas, neįmanoma rasti finansinio sprendimo, kuris patenkintų vis augančius Ukrainos prašymus ES valstybėms narėms.

Septynerių metų biudžeto klausimas dar toli gražu neišspręstas: Europos Komisija reikalauja, kad Vokietija, kurios viešieji finansai patiria didelę įtampą, padidintų savo įnašus nuo maždaug 40 mlrd. iki 60 mlrd. eurų, o Prancūzija – kurios finansinė padėtis dar prastesnė – per ateinančius septynerius metus padidintų savo įnašą nuo maždaug 30 mlrd. iki 40 mlrd. eurų per metus. Tai – itin griežti reikalavimai.

Trumpai tariant, ES negali finansuoti Ukrainos nesiimdama itin skausmingų taupymo priemonių savo viduje, kurios tik dar labiau paspartintų socialinį bei politinį nuosmukį visoje Europoje.

Walteris Münchau atkreipia dėmesį į dar rimtesnę problemą:

• „Sunku įsivaizduoti, kaip Prancūzijoje galėtų susiformuoti vyriausybė, kuriai pavyktų vienu metu: 1) suvaldyti biudžeto deficitą; 2) išvengti socialinių neramumų; 3) laikytis europinių taisyklių; ir 4) išlikti euro zonoje. Kažkurioje srityje neišvengiamai teks nusileisti.“

Marine Le Pen atmetė galimybę, kad Prancūzija galėtų didinti savo įnašą į ES biudžetą, jei kitais metais ji taptų Prancūzijos prezidente. Priešingai – ji pareiškė sieksianti sumažinti Prancūzijos įnašą nuo siūlomo lygio (30 mlrd. eurų) iki 10 mlrd. eurų, taip pat visiškai nutraukti Prancūzijos paramą Ukrainai.

Jei ji taptų prezidente, galutinis rezultatas greičiausiai būtų toks: Prancūzija kreiptųsi į Europos Centrinį Banką (ECB) prašydama finansinės pagalbos; jei ši pagalba nebūtų suteikta, Prancūzija galėtų tapti nemoki ir nebegalėtų vykdyti įsipareigojimų savo skolos obligacijų turėtojams.

Padėtis yra kritinė, nes, kaip teigia Münchau:

„Jei Prancūzija taptų nemoki, tai greičiausiai reikštų jos pasitraukimą iš euro zonos. Jei kada nors pasiektume šią ribą, kilusi finansinė krizė gerokai pranoktų viską, ką esame patyrę anksčiau. Finansinės institucijos žlugtų visame pasaulyje. Gali būti, kad pati euro zona neišliktų, nes kitos šalys taip pat taptų nemokios ir viena po kitos pasitrauktų. Ironiška, tačiau vienas iš labiausiai nukentėjusių Europos kraštų tokiu atveju būtų Jungtinė Karalystė. Nors ji nėra nei ES, nei euro zonos narė, Didžiosios Britanijos kapitalo rinka būtų itin pažeidžiama dėl chaoso kitoje Lamanšo sąsiaurio pusėje“.

(Münchau pabrėžia, kad jis neteigia, jog toks scenarijus būtų pageidaujamas pačios M. Le Pen).

Vis dėlto, atsižvelgiant į M. Le Pen grasinimus drastiškai sumažinti Prancūzijos įnašą į ES biudžetą ir nutraukti paramą Ukrainai, atrodo, kad ji nėra nusiteikusi palaikyti ES (nors pati neigia norinti pasitraukti iš euro zonos).

Kita vertus, jei valstybės nemokumas taptų neišvengiamas, Prancūzijos pasitraukimas iš euro zonos per „nemokumo duris“ galėtų įvykti dėl nenugalimos jėgos (*force majeure*), o ne dėl sąmoningo pasirinkimo. Toks scenarijus – nors, kaip įspėja Münchau, turėtų itin rimtų pasekmių Europai – leistų Prancūzijai nusistatyti konkurencingesnį valiutos kursą bei pritaikyti palūkanų normas, kurios geriau atitiktų jos pačios situaciją.

Briuselis turi nedaug pasirinkimų: nesvarbu, ar toliau bus finansuojamas Kijevas, ar ne – karas jau pralaimėtas. Be to, laukia dar didesnė grėsmė. –Pažvelkite, kas nutiko prasidėjus karams Ukrainoje ir Irane: gamtinių dujų kainos pakilo 206 proc. Dyzelino kainos: +39%; benzino kainos: +27%; žaliavinės naftos kainos: +50%; infliacija euro zonoje: 1,9% → 3,8 proc.

Žiema iš tiesų artėja. Viskas pasikeis, nors Europos valdantysis elitas bando apsimesti, kad niekas nepasikeitė.

„Ron Paul Institute“ for Peace and Prosperity (Ron Paul taikos ir klestėjimo institutas) yra JAV ne pelno siekianti organizacija ir analitinis/nuomonių portalas, kurį 2013 m. įkūrė žinomas buvęs JAV Kongreso narys, ilgametis libertaras ir triskart kandidatas į JAV prezidentus Ron Paul. Šiandien jo sūnus Randas Paulas (Rand Paul) yra JAV senatorius nuo Kentukio valstijos.

Alastair Crooke (g. 1949 m.) – buvęs Didžiosios Britanijos diplomatas bei žvalgybos pareigūnas (MI6), vėliau tapęs geopolitikos analitiku, autoriumi ir Konfliktų forumo (Conflicts Forum) steigėju bei direktoriumi. Kai kurie jo įrašai ir vertinimai, kai kurių analitikų yra vertinami, kaip prorusiški.