infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Pagrindinė mūsų eros dinamika remiasi idėja, kad valdant pasakojimą (naratyvą) galima valdyti ir pasaulį: įtikinus visuomenę, jog tam tikri dalykai yra tiesa, formuojami jos įsitikinimai, o šie savo ruožtu lemia žmonių elgseną.

XX a. centralizuotos galios struktūros atrado, kad valdant naratyvą galima valdyti ir pasaulį – masinės komunikacijos priemonės suteikė galimybę centralizuotai diktuoti, kas turi būti laikoma tiesa ir kas yra svarbu, rašo „Of Two Minds“ leidinio autorius Charles Hugh Smith.

Kadangi žodis „propaganda“ turi neigiamą atspalvį, dabar naudojama sąvoka – „pasakojimo valdymas“ – nors tai, žinoma, yra komiškai akivaizdus propagandinis triukas.

Propagandą, kurios tikslas – atnešti finansinės naudos privačiam subjektui, vadiname „rinkodara“. Tai – esminis elementas to, ką vadinu „privatizuotu totalitarizmu“: sukuriama monopolija, valdanti svarbią masinės komunikacijos technologiją (socialinių tinklų platformą, paieškos sistemą, išmaniuosius telefonus ir t. t.), ir štai – privatizuotas totalitarizmas valdo priemonę, kuri savo ruožtu valdo patį pranešimą.

Atrodytų, kad valdant tai, kuo visuomenė tiki kaip tiesa, valdomas ir pasaulis, tačiau pasakojimo valdymas nėra tas pats, kas pasaulio valdymas. Tai tampa vis akivaizdžiau, nes esamos sistemos peršami naratyvai – kad viskas klostosi puikiai, kad dirbtinis intelektas visiems užtikrins didžiulę gerovę, kad infliacija maža ir t. t. – yra taip nutolę nuo mūsų realios patirties, jog sukelia masinę psichozę.

Motyvas aiškus: įtikinkite visuomenę priimti tvarką, kuri praturtina ir suteikia galių valdantiesiems, ir jums nebereikės rūpintis tikra pažanga ar klestėjimu – užteks sukurti iliuziją: suklastotą statistiką, melagingus teiginius, pateikiamus kaip neginčijamus faktus, ir nuolat brukamą naratyvą, kuriame viskas yra aišku.. ir netikra.

Tačiau pasakojimo valdymas iš tikrųjų nevaldo pasaulio.

Vienas gyvulių augintojas mums pasakojo, kad per pastaruosius metus pašarų kaina padvigubėjo. Tai – tikrasis pasaulis, kuriame veikia gamtos sąlygos ir energijos kainos. Kai mums sakoma, kad infliacija siekia vos 3,6%, nors sveikatos draudimo įmokos kasmet auga 13%, draudimo kaštai patrigubėja, o jautiena tampa prabangos preke – tai tėra faktų pateikimo parodija.

Istorijos švytuoklė pasiekė kraštutinį dirbtinumo ir naratyvo valdymo tašką.

Tai neišvengiamai sugriaus esamą tvarką, nes praraja tarp to, kas tikra, ir to, kas sukurta dirbtinai, plečiasi tol, kol galiausiai sugriūva jas jungiantis tiltas.

Socialinė kontrolė, kuria autentiškumas keičiamas dirbtinumu, galiausiai atsisuks prieš ją pačią – švytuoklė vėl pakryps į kitą pusę: savanaudiškas dirbtinumas bus nebe skatinamas, o baudžiamas.

Taip, taip, žinau – tai „neįmanoma“. Juk tie, kurie valdo socialinės kontrolės mechanizmus, turi dieviškų galių, kurios niekada nesumenks, o tik stiprės, ir t. t.

Tačiau viskas tėra klastotė, o masinė psichozė – nestabili būsena. Dirbtinumas yra savaime susinaikinantis reiškinys.

Švytuoklė pasiekė tokį parodijos kraštutinumą, kurio toliau stumti tiesiog neįmanoma; o įsiveržus tikrovei, jokia naratyvų kontrolė – kad ir kokia visapusiška ji būtų – realaus pasaulio nesuvaldys.

Ir tai, kas vyksta visoje Europoje liudija, jog naratyvo įtaka tiesiog išsisemia, totaliai atsiskirdama nuo tikrovės.