infa.lt

Geras, nepasiutęs šuo – kaip sutuoktinis, turi vienintelį šeimininką, net jei tas ir ne karbonadais šeria, ir yra ištikimas, mylintis padaras. Už skanesnį kąsnelį neišduoda, gina savuosius iki mirties.

Žmonės tai ne visi, yra kurie tik už kąsnelį ir tik tam, kuris skaniau duoda. Kaip cirke padaro ką nors labai panašiai kaip žmogus – ir atbėga skanėsto, žiūri įsiteikiamai dresuotojui į akis. Ar dar gausiu, ar nemuš?

Klasikinis nuvalkiotas apibrėžimas – žurnalistai ketvirtoji valdžia, bla bla bla. Kada žurnalistas yra šuva, kurio darbas loti ir kandžiotis. Visuomenės kontrolė, nes kai šunys neloja – vedliai žino, kad viskas tvarkoj, o jei ima skalyti kaip pasiutę – gerai pamąstyk, ar viskas gerai. Todėl lojimo bijo, nes taip galima visus keleivius prižadinti – ims dairytis nustebę pro langus ir pamatys, kad veža ne ten, kur reikia.

Tačiau yra žurnalistinės barakudos, kurios gulasi su tais, kuriais reikia, kokia nori poza. Niekada nesišlapina prieš vėją ir visada loja už valdžią, pinigus ir galią. Tokie savųjų neturi, tik laikinus šėrėjus, kurie dabar naudingi, kas pasikeis – ir jie pasikeis. Pamos kitas šeimininkas skanesniu – ir atlėks pašėlusiai vizgindami stimburiais ir užpakaliais.

Tokie savųjų negina, gali atsisukti ir užpulti, jei tik apsimokės. Visada teisūs ir visada pikti, niekada nesako, ką myli, bet visada sako, ko neapkenčia, o neapkenčia visada to, ko reikia valdžiai. Ir ką jiems sakyt, jei nieko nemyli ir mylinčius tyliai niekina, vien trykšta užslėpta neapykanta žmonėms, kylančia iš savo natūros pažinimo ir užgniaužto pasišlykštėjimo savimi.

Tokia kūrybos vizitinė kortelė, kasdien juos matom, girdim, skaitom.

Turi savo teritorijas, kurias reguliariai pasižymi ir yra labai vieningi, jei ką ir gina – tai vieni kitus, nes toks yra jų mitybos ir išlikimo refleksas. Yra įsikalbėję ir iškėlę vėliavas, kad tikrai galvoja taip kaip galvoja, bet galvoja visada taip, kaip valdžiai reikia, tą giliai ir gerai nujaučia, todėl yra pikti, aršūs, stengiasi patikti ir konkuruoja, kaip labiau už kitus įtikti.

Tokių buvo visada, bet dabar tai vyraujanti rūšis, nes išmušė jų valanda ir nepriklausomos žiniasklaidos net likučių nebeliko. Žurnalistas tapo samdomu rašeiva, pildančiu darbdavio nurodymus.

Visą politinį ir viešai reikšmingą turinį ir informacinę kryptį diktuoja redaktoriai, kurie savo ruožtu priklausomi nuo savininkų ir reklamos pinigų.

Ką bekalbėt apie valdžios tiesiogiai už visuomenės pinigus išlaikomas „visuomenines” televizijas ir radijus, tapusius propagandiniais kanalais, korporacinių ir partinių grupuočių viešųjų ryšių kontoromis? Privačios ir „nepriklausomos” televizijos kaunasi dėl slapta gaunamų valdiškų „viešinimo”, t.y. tos pačios propagandos pinigų ir yra ant jų pakabintos.

Tai, ką matom, skaitom, girdim yra propaganda ir informacinis biznis, kur konkurencijos nebeliko, viskas parduodama ir perkama už pinigus. Žurnalistika su savo garbės kodeksais, etikos komisijomis ir kitomis muziejinėmis regalijomis numirė.

Prašau atsistot ir pagerbti tylos minute. Ačiū.

Šis įrašas pirmą kartą paskelbtas autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.