infa.lt

Amerikietis biologijos mokslų daktaras Briusas Liptonas (Bruce Lipton) tvirtina, jog tikro tikėjimo pagalba, išimtinai minties galia žmogus gali iš tiesų atsikratyti bet kurios ligos. Ir jokios mistikos tame nėra: Liptono tyrimai parodė, jog kryptingas psichinis poveikis gali keisti… genetinį organizmo kodą.

Daugelio metų eigoje Briusas Liptonas specializavosi genų inžinerijos srityje, sėkmingai apsigynė daktaro disertaciją, tapo daugelio tyrimų, padėjusių jam išgarsėti akademiniuose sluoksniuose autoriumi.

Pasak jo, visą šį laiką Liptonas, kaip ir daugelis genetikų ir biochemikų, tikėjo, jog žmogus yra tam tikru biorobotu, kurio gyvenimas pavaldus programai, įrašytai jo genuose. Iš šio požiūrio taško žiūrint, genai apsprendžia viską: išvaizdos ypatybes, gabumus ir temperamentą, polinkį toms ar kitoms ligoms ir, galų gale, gyvenimo trukmę. Niekas negali pakeisti savo asmeninio genetinio kodo, o reiškia, visumoje mums telieka tik susitaikyti su tuo, kas yra numatyta gamtos.

Posūkio momentu daktaro Liptono gyvenime ir požiūriuose tapo jo vykdomi 1980-ųjų pabaigoje eksperimentai, tiriant ląstelės membranos elgesio ypatybes. Iki šiol mokslo buvo laikoma, jog būtent genai, esantys ląstelės branduolyje, nustato, ką galima praleisti pro membraną, o ko – ne. Tačiau Liptono bandymai parodė, jog įvairūs išoriniai poveikiai ląstelei gali turėti poveikį ir genų elgesiui ir net privesti prie jų struktūros pakitimų.

Teliko tik suprasti, ar galima tokių pakitimų pasiekti psichinių procesų pagalba, arba, kalbant paprasčiau, minties jėga.

„Iš esmės, aš nesugalvojau nieko naujo,“ sako daktaras Liptonas. – Jau šimtmečius medikams yra gerai žinomas taip vadinamas placebo efektas – kai ligoniui duodama neutrali medžiaga, tvirtinant, jog tai nuostabus vaistas. Ko pasekoje ta medžiaga iš tiesų parodo gydomąjį poveikį. Bet, kaip bebūtų keista, tikro mokslinio paaiškinimo šiam reiškiniui nebuvo iki šiol.

Mano atradimas leidžia duoti tokį paaiškinimą: tikėjimo gydomąja vaistų galia pagalba žmogus keičia vykstančius organizme procesus, tame tarpe ir molekuliniame lygmenyje. Jis gali „atjungti“ vienus genus, priversti „įsijungti“ ir net keisti savo genetinį kodą. Tuo pačiu aš pagalvojau apie įvairius stebuklingų pagijimų atvejus. Gydytojai nuo tokių atvejų visada stengdavosi atsiriboti be paaiškinimų. Bet, jei iš tiesų pas mus praktikoje būtų buvęs tik vienas vienintelis toks atvejis , jis turėtų priversti gydytojus susimąstyti apie jo prigimtį. Ir padaryti išvadą apie tai, jog, jei tas pavyko vienam, tai gali būti, to galima pasiekti ir visiems kitiems.

Suprantama, akademinė visuomenė tokį Liptono požiūrį priėmė atstačiusi spyglius. Tačiau jis tęsė savo tyrimus, kurių eigoje nuosekliai įrodinėjo, jog be jokių vaistų galima daryti poveikį organizmo genetinei sistemai.

Tame tarpe, tarp kitko, ir specialiai parinktos dietos pagalba. Taip, vienam iš savo eksperimentų Liptonas išvedė geltonų pelių veislę su įgimtais genetiniais defektais, pasmerkiančiais jų palikuonis antsvoriui ir trumpesniam gyvenimui. Po to su specialia dieta jis pasiekė to, jog šios pelės atsivesdavo palikuonis visiškai nepanašius į savo tėvus, įprastos spalvos, svorio ir gyvenančius tiek pat, kiek ir likusieji jų gentainiai.

Visa tai, sutikite, panašu į šundaktariavimą, todėl akademinių sluoksnių reakciją į Liptono idėjas nuspėti nebuvo sunku. Tačiau nežiūrint į nieką jis tęsė eksperimentus ir įrodė, jog analogiško poveikio genams galima pasiekti ir, pavyzdžiui, stipraus ekstrasenso ar tam tikrų fizinių pratimų pagalba. Naujai mokslo krypčiai, tiriančiai išorinį poveikį (nepaveldimą) genetiniam kodui buvo duotas pavadinimas „epigenetika“.

Ir visgi, svarbiausiu poveikiu, sugebančiu keisti mūsų sveikatos stovį, Liptonas laiko būtent minties galią, tai, kas vyksta ne aplink, o mumyse pačiuose.

„Tame irgi nėra nieko naujo“, pareiškia Liptonas. – Seniai žinoma, jog du žmonės gali turėti vienodą genetinį polinkį vėžiui, tačiau pas vieną liga pasireiškia, o pas kitą – ne.

Kodėl? O todėl, kad jie gyveno skirtingomis sąlygomis: vienas dažniau kentė nuo streso, nei kitas; jie turėjo skirtingą savivertę ir su tuo susijusią savijautą, atitinkamai sukeldavusią ir skirtingas mintis.

„Šiandien aš galiu tvirtinti, jog mes turime galių valdyti mūsų biologinę prigimtį; mes galime minčių, tikėjimo ir siekių galia daryti poveikį mūsų genams”, – teigia Liptonas.

Didžiulis skirtumas tarp žmonių ir kitų gyvų sutvėrimų Žemėje, kaip tik ir yra tame, jog jis gali keisti savo kūną, gydyti pats save nuo mirtinų ligų ir net atsikratyti įgimtų susirgimų, teikdamas savo organizmui psichinius nurodymus. Mes visai neprivalome būti mūsų genetinio kodo ir gyvenimo aplinkybių aukomis. Patikėkite tuo, kad jūs galite išgyti, – ir jūs išgysite nuo bet kurios ligos. Patikėkite, jog jūs galite numesti 50 kilogramų, – ir jums tas pavyks!

Iš pirmo žvilgsnio viskas labai paprasta. Tačiau tik iš pirmo žvilgsnio…

Jeigu viskas būtų taip paprasta, tai žmonių dauguma lengvai spręstų bet kokias sveikatos problemas negudrių mantrų, kaip pavyzdžiui „Aš galiu išgyti nuo šio negalavimo“, „Aš tikiu, jog mano organizmas pats pajėgus nuo to išgyti“, pagalba…

Tačiau niekas iš to nesigauna, ir, kaip aiškina Liptonas, negali gautis, jeigu psichinės nuostatos patenka tik į sąmonės sritį, apimančią tik 5% mūsų psichinės veiklos, tačiau nepaliečiant likusių 95% , t. y., pasąmonės.

Trumpiau tariant, tik vienetai iš tų, kurie patikėjo savo smegenų galimybe gydytis savarankiškai, iš tiesų tuo tiki – ir todėl pasiekia rezultatų. Dauguma gi, pasąmonės lygmenyje atmeta tokią galimybę. O jei būti visiškai tiksliems: pati jų pasąmonė, kuri automatiniu lygmeniu ir kontroliuoja visus procesus mūsų organizme, atmeta tokią galimybę. Tuo pat metu ji (vėlgi automatizmo lygmeniu) įprastai vadovaujasi principu, jog tikimybė to, kad mumis nutiks kažkas pozityvaus yra kur kas mažesnė, nei tolimesnė įvykių tėkmė pagal blogiausio varianto scenarijų.

Pasak Liptono, būtent tokia kryptimi mūsų pasąmonė ima derintis ankstyvos vaikystės periodu, nuo gimimo iki šešerių metų, kaip patys nereikšmingiausi įvykiai, atsitiktinai ar sąmoningai suaugusiųjų pasakyti žodžiai, bausmės, traumos, formuoja „pasąmonės patirtį“ ir pasekoje – žmogaus asmenybę.

Tuo pačiu, mūsų psichikos sandara yra tokia, kad visa, kas negero įvyko su mumis, atidedama į pasąmonę kur kas lengviau, nei atsiminimai apie malonius ir džiaugsmingus dalykus. Ir to pasekoje, didžiosios daugumos žmonių „pasąmonės patirtį“ sudaro 70% „negatyvo“ ir tik 30% „pozityvo“.

Tokiu atveju, tam, kad iš tiesų pasiekti savigydos efektą, mažiausiai būtina pakeisti šį santykį į priešingą pusę. Tik tokiu būdu galima sulaužyti barjerą, pastatytą pasąmonės, jūsų minties kelyje į ląstelinius procesus ir genetinį kodą.

Liptono nuomone, daugelio ekstrasensų veikla ir pasireiškia sulaužant šį barjerą. Tačiau jis daro prielaidą, jog analogišką efektą galima pasiekti ir hipnozės bei kitų metodų pagalba. Tačiau didžioji šių metodų dalis dar laukia savo atradėjų. Arba plataus pripažinimo.

Po įvykusio prieš ketvirtį amžiaus Liptono pasaulėžiūros perversmo, mokslininkas tęsė savo tyrimus genetikos srityje, ir tuo pat metu tapo įvairių tarptautinių forumų, skirtų sujungti tradicinę ir alternatyvią mediciną, aktyviu organizatoriumi. Jo organizuotuose kongresuose ir seminaruose žinomi psichologai, gydytojai, biofizikai ir biochemikai sėdi šalia įvairiausių liaudies gydytojų, ekstrasensų ir net tų, kurie vadina save magais ar burtininkais. Ir pastarieji įprastai demonstruoja susirinkusiems savo galimybes, o mokslininkai organizuoja smegenų šturmą bandydami moksliškai tą pagrįsti. Ir tuo pačiu apgalvoja ateities eksperimentus, kurie padėtų išryškinti ir paaiškinti nuslėptų mūsų organizmo rezervų mechanizmą.

Tiesa, reikėtų pripažinti, jog plačioji akademinė visuomenė Liptono idėjų nepriėmė, pavadinusi jas nemoksliškomis. Šį dalyką į vietas sustatys tik laikas.

šaltiniai: organicindia.com, world.onlinegratis.tv