infa.lt

JAV prezidentas Donaldas Trampas
Foto: Carlos Barria / Reuters

Arvydas Daunys

Šios apžvalgos analizės postūmiu tapo „Axios“ leidinio bandymas nuspėti JAV prezidento Donaldo Trampo valdymo stilių likusioje jo kadencijos dalyje, tačiau nenurodant beveik jokių motyvų, galinčių įtakoti būtent tokius sprendimus. „Axios“ straipsnyje rašoma apie valdžios koncentraciją nustumiant į šalį Kongresą ir pradedant teisinį demokratų persekiojimą.

Politikos apžvalgininkai ir leidiniai, tokie kaip „Axios“, nuolat bando iššifruoti JAV prezidento Donaldo Trampo (Donald Trump) elgesį. Po kiekvieno jo pareiškimo ar neįprasto sprendimo skamba tos pačios diagnozės: „radikalumas“, „nenuspėjamumas“ ar „chaotiškas valdymas“.

Vakarų analitikai dažnai bando jį įsprausti į įprastas kategorijas – kairė ar dešinė, vanagas ar balandis

Tačiau šiose paieškose praleidžiama esminė detalė: D. Trampo „nenuspėjamumas“ nėra sistemos trūkumas. Tai pati sistema.

Norint suprasti jo priimamus sprendimus – nuo muitų tarifų sąjungininkams iki veiksmų Artimųjų Rytų krizėse – reikia suvokti, kad jo sprendimų aparatas veikia ne pagal vieną, o pagal tris skirtingus mechanizmus.

Du paviršiniai modeliai: Verslas prieš vertybes

Stebėtojams iš šalies atrodo, kad D. Trampas elgiasi nenuosekliai, nes jis žaibiškai perjungia du visiškai skirtingus mąstymo režimus:

Grynojo verslo modelis. Šiame lygmenyje nėra amžinų sąjungininkų ar neliečiamų vertybių. Yra tik svertai, sąnaudos, nuolaidos ir pelno maržos. Veikdamas šiuo režimu, jis elgiasi kaip nekilnojamojo turto vystytojas: ryte gali griežtai pareikalauti iš NATO sąjungininkų padidinti gynybos išlaidas iki 5% BVP, o popiet jau derėtis dėl konkrečių prekybos sąlygų. Viskas turi savo kainą ir viskas yra objektas deryboms.

Vertybinis ir tapatybės (MAGA / MAHA) modelis. Kai D. Trampas persijungia į šį režimą, visi finansiniai skaičiavimai ir lobistų interesai nustumiami į šalį. Čia veikia kultūrinis karas, kova prieš sisteminį aparatą (Deep State) ir asmeninis lojalumas. Kai veikia ši sistema, jokie kompromisai ar piniginiai argumentai nebegalioja – sprendimai priimami iš pamatinių nuostatų ir emocinio užtaiso.

Kodėl analitikai patiria šoką?

Jei užsienio valstybės bando su juo kalbėti apie „tarptautines teisės normas“, – jis tuo metu persijungia į verslo režimą, svarstydamas apie naudą Amerikai – jie atrodo kaip naivuoliai, nemokantys derėtis. Ir priešingai: jei lobistai atneša pragmatiškus pasiūlymus ar pinigus, o D. Trampas tuo metu įsijungia vertybinį režimą, visi finansiniai argumentai žlunga (kaip taikliai pastebima „Axios“ apžvalgoje apie jo administraciją – „įtakos grupės čia nebeturi jokios galios“).

Kadangi šie du vertinimo modeliai tarpusavyje perjungiami be jokio išankstinio įspėjimo, iš šalies atrodo, kad D. Trampas veikia be jokios logikos. Tačiau tarp jų egzistuoja trečiasis – pats svarbiausias balansuojantis elementas.

INFA.LT žinios

Europos ekonominio parklupdymo keliu: kaip D. Trampas ir V.Putinas perrašo pasaulio žaidimo taisykles

„Kranelio strategija“: Energetinis svertas susijęs su vertybėmis

Puikus pavyzdys, kaip šie modeliai sąveikauja praktikoje – JAV elgsena Irano krizės ir Hormuzo sąsiaurio blokados kontekste.

Paviršiuje JAV veiksmai ir Hormuzo sąsiaurio kontrolės palaikymas atrodo kaip grynas vertybinis žingsnis – griežta laikysena Irano atžvilgiu ar parama sąjungininkams. Vakarų apžvalgininkai tai dažnai vadina „neracionaliu sprendimu“, juk žaliavų kainų kilimas kerta ir per pačių JAV vartotojų kišenes.

Tačiau po šia publikai skirta retorika „neleisiu Iranui turėti branduolinio ginklo“ slepiasi šalta „kranelio strategija“, nukreipta iškart į du taikinius:

• Smūgis Pekinui: Pagrindinis šešėlinės Irano naftos pirkėjas ir didžiausias energetinių išteklių importuotojas pasaulyje yra Kinija. Užsukdamas ar griežtai kontroliuodamas Hormuzo sąsiaurio „kranelį“, Vašingtonas tiesiogiai laiko užspaudęs svarbiausią Pekino ekonomikos kraujagyslę.
• Kietas spaudimas Europai: Aukštos energetikos kainos ir tiekimo neapibrėžtumas tiesiogiai kerta per Europos pramonę ir ekonomiką. Tai nėra atsitiktinis šalutinis poveikis – tai sąmoningas svertas prieš ES.

Kol Europa finansuoja Ukrainą ir vilkina karo užbaigimą, ji trukdo Vašingtonui greitai pasiekti tiesioginius sandorius su Maskva ir atplėšti ją nuo Pekino. Energetinis spaudimas verčia Europą greičiau pajusti savo finansinių ir resursų galimybių ribas bei perimti visą atsakomybę už sąskaitų apmokėjimą, taip dar labiau susilpninant savo galimybes apmokėti Ukrainos karo išlaidas..

Tai nėra emocinis ar atsitiktinis sprendimas. Tai dvejopo poveikio energetinio valdymo įrankis, kuriuo vienu metu demonstruojama jėga Pekinui ir siaurinamas manevro laukas Briuseliui.

Galutinis tikslas: Didysis atplėšimo manevras

Šių trijų mechanizmų – verslo požiūrio, vertybinio spaudimo ir balansuojančio energetinio „kranelio“ visuma tarnauja vienam pagrindiniam, strateginiam tikslui.

1972 metais JAV prezidentas Richardas Niksonas (Richard Nixon) atliko istorinį manevrą – nuvyko į Pekiną ir atplėšė Kiniją nuo Tarybų Sąjungos, taip iš esmės nulėmęs Šaltojo karo baigtį.

D. Trampo Didžiajame žaidime matomas „atvirkštinis Niksono manevras“: siekis atplėšti Rusiją nuo Kinijos, kad Pekinas liktų visiškai izoliuotas ir praradęs Rusijos žaliavas bei energetinių išteklių užnugarį.

Būtent žvelgiant per šią prizmę aiškiau susidėlioja visi kiti įvykiai

• Derybos dėl Ukrainos ir spaudimas Europai: Kad Maskva atsitrauktų nuo Pekino, JAV siekia pasiūlyti jai tam tikras išeitis ir saugumo architektūros perbraižymą, o pačią finansinę Ukrainos atstatymo naštą nukreipti Europos Sąjungai, kad ji ilgam įklimptų čekių apmokėjimo procese.
• Hormuzo kranelis: Kinijai demonstruojama, kad be JAV palaiminimo jai būtinų žaliavų tiekimas iš Artimųjų Rytų yra pažeidžiamas, o Rusija tuo metu jau negalės užtikrinti pilno energetinio užnugario.
  Išvada

D. Trampas nėra nei nenuspėjamas radikalas, nei chaotiškas politikas. Nenuspėjamas yra tik jo taktinių instrumentų perjungimo greitis. Jis gali per kelias minutes pereiti nuo turginio derėjimosi dėl muitų tarifų prie griežtos vertybinės retorikos, o po jos – atlikti giliai apskaičiuotą ėjimą globalioje geoekonominėje šachmatų lentoje.

Kol Vakarų analitikai bando suprasti jo „atsitiktinius“ pareiškimus, D. Trampas nuosekliai naudoja visus turimus įrankius vienam tikslui – užsitikrinti JAV pozicijas lemiamoje kovoje dėl globalios viršenybės prieš Pekiną.

Visi taktiniai instrumentai – turginis derėjimasis dėl tarifų, chuliganiškas spaudimas sąjungininkams, „kranelio strategija“ ar „atvirkštinis Niksono manevras“ – tėra priemonės.

O galutinė siekiamybė yra ne pinigai ir ne tiesiog dar viena kadencija. Tai istorinis palikimas:

• Valstybinis lygmuo: Reali, o ne deklaratyi JAV viršenybė griaunamoje globalioje tvarkoje – suvaldytas Pekinas, neutralizuota Maskva ir visiškai kontroliuojama Europa.
• Asmeninis lygmuo: Įeiti į istorijos vadovėlius ne kaip „atsitiktiniam eiliniam Amerikos smukimo valdytojui“, o kaip architektui, kuris vienas pats perbraižė pasaulio žemėlapį ir sugrąžino Amerikai didybę (Make America Great Again).

Kai suvoki šį asmeninį-egzistencinį motyvą, visi jo sprendimai, kurie kitiems atrodo radikalūs ar nenuoseklūs, įgauna griežtą, chrestomatinę realios politikos ir geoekonomikos logiką.

„Axios“ pacitavo vieną iš jo pasisakymų žurnalo „New York Magazine“ žurnalistui Benui Terrisui, kai jis paaiškino, kodėl įamžina pats save statiniuose, pavadinimuose, arkų statyboje: „Kai manęs nebebus, niekas to nepadarys. Kai išeisiu iš čia – niekas to nedarys.“

(Straipsnis rašytas pasitelkiant dirbtinį intelektą teksto tvarkymui ir redagavimui, tačiau visos mintys yra mano)

„Axios“ straipsnis, kurio pagrindu kilo šios mintys – verta paskaityti ⇓