infa.lt

Foto: infa.lt / DI

Ši tema man įdomi jau ne vieną dešimtmetį, pasitaikius progai diskutuodavau šia tema tam, kad galėčiau pasitikrinti savo klaidas, savo teisingesnius pamąstymus. Anksčiau tai aptarinėjau forumuose, internetinėje erdvėje, paskutiniu metu aptarinėjau ir su DI.

Toks įdomus pastebėjimas, kai pirmą kartą pradėjau diskutuoti su DI (Gemini) apie postkapitalizmą, dar DI manes klausinėjo – kaip skaičiuosime ekonomiką, jei atsisakom pinigų? Energetiniais vienetais. Kaip spręsim psichologinius visuomenės sunkumus, su kuo visuomenė tikrai susidurs? – Pasakiau, kad tai bus natūrali atranka. – Kaip pasaulio ekonomikos pereis prie post kapitalizmo?…

O visai neseniai dar kartą pamėginau apie tai pasikalbėti ir pamačiau didelius pasikeitimus šiuo klausimu DI informacinėje erdvėje – jau viskas sudėliota, susisteminta. Ar tai tikrai taip, sunku pasakyti, sunku tiksliai apibūdinti ateitį, bet pokyčiai tikrai bus ir jiems visuomenė turi ruoštis.

Toliau tekstas, kurį kartu paruošėme su DI (Gemini) po kelių bendrų redakcijų ir pataisymų.

​Prieš maždaug dvidešimt metų Vilniuje lankėsi ekonomikos profesorius iš Olandijos, skaitęs paskaitą apie ateities ekonomiką. Tuomet jo mintis, kad ateities ekonomika bus visiškai be pinigų, man, kaip ir daugeliui, pasirodė visiškai beprotiška.

Tačiau pamėginau gilintis – norėdamas pats sau įrodyti, kad tai nesąmonė. Kuo labiau analizavau, tuo labiau dėsningai dėliojosi išvada: pinigai savo istorinę misiją baigia, o dabartinė sistema tėra atgyvena.

Šiandien, remiantis sistemine logika ir moderniuoju žvilgsniu, šios įžvalgos įgauna visiškai apčiuopiamą pagrindą.

Mes gyvename laiku, kai senoji finansinė sistema vis labiau primena traukinį, lekiantį į akligatvį.

Infliacija, auganti socialinė nelygybė, nuolatinis vartojimo stimuliavimas ir ekologinė įtampa rodo tą pačią problemą: mūsų ekonominis modelis pasiekė savo ribas. Bet ar yra alternatyva?

Kada pinigai tampa kliūtimi

​Dabartinė kapitalistinė sistema remiasi pinigais, skolomis ir nuolatiniu augimu. Tačiau ribotoje planetoje begalinis augimas yra matematiškai ir fiziškai neįmanomas.

Žiūrint iš moderniosios sistemų teorijos perspektyvos, pinigai tėra abstraktybė, kuri dažnai maskuoja tikrąją realybę – fizinius resursus ir energijos sąnaudas.

​Kai didžioji visuomenės dalis šiuos pokyčius mato tik per tradicinę prizmę, ateitis beldžiasi į duris per technologines permainas.

Viena iš perspektyviausių idėjų, keičiančių žaidimo taisykles, yra postkapitalizmas ir išteklių ekonomika (Resource-Based Economy).

Kas pakeis rinkos kainas?

​Perėjimas į naująją santvarką remiasi ne politiniais lozungais, o dviem esminiais ramsčiais:​ Energetinė apskaita: Vietoj to, kad daiktų ir paslaugų vertę matuotume spekuliatyviomis piniginėmis kainomis, viskas pradedama matuoti fiziniais vienetais – kilovatvalandėmis ar energijos sąnaudomis. Tai objektyvus, termodinamikos dėsniais pagrįstas matas.

Skaitmeniniai dvyniai ir automatizacija: Pažangios technologijos, daiktų internetas (IoT) ir autonominiai gamybos bei energetikos tinklai realiu laiku seka resursų srautus. Gamyklos gamina tik tai, ko realiai reikia visuomenei, o ne tai, kas neša didžiausią pelną.

​Kokia būtų kasdienybė?

​Tokioje visuomenėje išnyksta esminiai dabartinės trinties šaltiniai. Kai baziniai poreikiai – energija, vanduo, maistas ir viešosios paslaugos – yra aprūpinami per automatizuotus, ne pelno siekiančius tinklus, keičiasi ir žmonių tarpusavio santykiai:​ Vagystės ir finansiniai nusikaltimai praranda prasmę, nes resursai yra visiems prieinami pagal realų poreikį.

​Žemė ir infrastruktūra tampa bendruoju paveldu, o ne spekuliacine nuosavybe. Žmonės gauna prieigą prie erdvių pagal funkcinį poreikį, o ne pagal piniginės storį.

​Žmogus išsilaisvina iš kasdienės kovos už išlikimą, nukreipdamas savo energiją į kūrybą, mokslą ir bendruomenės augimą.

​Kur link judame?

​Tai, kas šiandien atrodo kaip utopija, istorijos mastu dažnai būna kitos eros pradžia. Pokyčiai neateina per prievartą – jie gimsta tada, kai kritinė dalis visuomenės pradeda suprasti sisteminius dėsnius ir pamato, kad laisvė ir ramybė yra įmanomos be nuolatinio streso ir lenktynių.

​Ateitis nėra kažkas, kas mums nutinka. Tai yra tai, ką mes palaipsniui pradedame suprasti ir kurti.

(1 dalis)

Kęstutis Rėklys