infa.lt

Rasa Čepaitienė, 2023-05-21 Tarptaitinė LŠS konferencija / infa.lt

Laisvės dirva
(Talino universitete skaitytas pranešimas)

Šiame pranešime siūlau į moderniąją Lietuvos istoriją pažvelgti kaip į ilgalaikę įtampą tarp skirtingų išteklių organizavimo modelių ir jų formuojamų politinio subjektiškumo formų. Analizė remiasi trimis teorinėmis prieigomis: Aleksandro Etkindo „vidinės kolonizacijos” samprata, kultūrinių išteklių istorijos metodologija ir Darono Acemoglu bei Jameso Robinsono aprašytu įtraukiųjų (inclusive) ir išeikvojančių (extractive) institucijų modeliu.

Savo knygoje „Kodėl valstybės žlunga: galios, gerovės ir skurdo kilmė” Acemoglu ir Robinsonas skiria du iš esmės skirtingus galios ir ekonomikos organizavimo būdus. Įtraukiųjų institucijų sistema plačioms visuomenės grupėms užtikrina nuosavybės teises, atveria prieigą prie rinkų, skatina inovacijas ir leidžia vykti vadinamajam „kūrybinio chaoso“ procesui, kurio nestabdo ir nekontroliuoja galios viršūnėje įsitvirtinęs elitas.

Tuo tarpu ekstrakcinėse sistemose pagrindiniai ištekliai sutelkiami siauroje valdančiųjų grupėje. Nuosavybės teisės čia tampa selektyvios, rinkos iškraipomos, o dalyvavimas ekonomikoje ribotas. Gerovės augimas tokiomis sąlygomis galimas, tačiau dažnai nestabilus ir priklausomas nuo elito, kontroliuojančio rentas.

Todėl svarbiausias skirtumas tarp šių visuomenės modelių nėra vien nelygybės lygis – svarbiau, ar susiklosčiusi sistema plečia piliečių dalyvavimą socioekonominiame gyvenime, ar jį, priešingai, varžo ir riboja, siekdama išsaugoti koncentruotą galią tam tikros grupuotės rankose.

Šios teorinės perspektyvos leidžia matyti žemę ne tik kaip ekonominį veiksnį, bet ir kaip struktūrinį galios, priklausomybės ir pilietiškumo pagrindą.

Pagrindinė mano tezė tokia: Lietuvos istorijoje žemė veikė kaip politinio subjektiškumo infrastruktūra. Kai žemė buvo sutelkta siauro elito – maždaug 5-8 procentų gyventojų (didikų ir bajorų) – arba imperinio centro rankose, formavosi ekstrakcinės institucijos ir visuomenė patekdavo į vidinės kolonizacijos būklę.

Kai žemė, priešingai, būdavo paskirstoma plačiau, teisiškai apsaugota ir socialiai legitimuota, atsirasdavo prielaidos įtraukesnėms institucijoms ir pilietinio subjekto formavimuisi rastis. Todėl Lietuvos istoriją galima būtų matyti kaip ciklišką judėjimą tarp šių dviejų režimų, kurių pasekmės matomos iki šiol.

XVI a. pabaigoje vykdyta Valakų reforma buvo svarbus lūžis žemės organizavimo istorijoje. Valakas buvo tradicinis žemės matavimo vienetas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Ši reforma standartizavo žemės matavimą, pertvarkė agrarinę gamybą ir nukreipė ją į eksporto rinkas.

Taip Lietuva struktūriškai integravosi į besiformuojančią Europos ekonominę sistemą, tačiau tik jos agrarinės periferijos, tiekiančios centrui žaliavas, teisėmis. Bajorija dėl to savo rankose sutelkė žemės ir darbo kontrolę, o iki tol natūraliai silpusi baudžiava vėl sustiprėjo.

Žemė tapo eksporto produktų išgavimo priemone, o valstiečiai virto prie jos pririšta pigia darbo jėga. Immanuelio Wallersteino pasaulio sistemų teorijos požiūriu Lietuva tapo periferiniu žaliavų – pirmiausia grūdų – tiekėju Europos šalių branduoliui.

Ekstrakcinių institucijų logika čia akivaizdi: siauras elitas monopolizuoja pagrindinį išteklių ir parazitiškai nusavina jo teikiamą naudą. Etkindo vidinės kolonizacijos sąvoka leidžia šį procesą interpretuoti dar radikaliau – kolonijinės praktikos čia nukreipiamos ne į išorę, o į savos visuomenės gyventojus.

Baltijos regiono šalių palyginimas šiuo atžvilgiu leidžia pamatyti svarbius skirtumus. Latvijoje ir Estijoje baudžiava buvo panaikinta anksčiau – dar XIX a. pr., o per visą XIX a. vykusi industrializacija – ypač Rygoje ir Taline – sukūrė miestų darbininkų klasę ir labiau diversifikuotą ekonomiką.

Tai ten sumažino žemės kaip pagrindinio galios šaltinio svarbą. Lietuvoje tuo tarpu industrializacija buvo lėtesnė ir silpnesnė, o agrarinė visuomenės ir gavybos struktūra išliko ilgiau. Todėl žemė išlaikė centrinį vaidmenį politinėje ekonomijoje, o agrarinė tapatybė giliai įsišaknijo ir politinėje kultūroje.

1861 m. baudžiavos panaikinimas suteikė valstiečiams asmeninę laisvę, tačiau nepanaikino koncentruotos galios struktūrų. Nors jie tapo teisiškai laisvi, ekonomiškai liko priklausomi nuo buvusių ponų ir dažnai jiems įsiskolinę.

Kaip pabrėžia Acemoglu ir Robinsonas, reformos, kurios neperskirsto galios, dažniau tik stabilizuoja ekstrakcines sistemas nei jas transformuoja. Todėl XIX a. Lietuvą galima apibūdinti kaip modernizaciją be tikro institucinio įtrauktumo.

1918–1922 m. laikotarpis buvo retas įtraukesnės sistemos epizodas. Nepriklausomybės kovų metu žemė tapo politinio susitarimo tarp valstybės kūrėjų ir valstiečių pagrindu. 1922 m. žemės reforma panaikino didžiuosius dvarus ir sukūrė plačią smulkių bei vidutinių lietuvių ūkininkų klasę. Ši reforma buvo ne tik ekonominė ar nacionalinė – ją įkvėpė ir stipriai veikė katalikiškoji socialinė mintis.

Pagrindinis reformos architektas kunigas Mykolas Krupavičius žemės perskirstymą laikė moraliniu ir socialiniu imperatyvu. Remdamasis katalikų socialiniu mokymu, ypač enciklikos Rerum Novarum idėjomis, jis manė, kad koncentruota žemės nuosavybė kelia socialinę įtampą, o plačiai paskirstyta smulki nuosavybė yra socialinės harmonijos, šeimos stabilumo ir politinio lojalumo pagrindas.

Todėl reforma sujungė socialinio teisingumo siekį, katalikišką socialinę doktriną ir tautinės valstybės kūrimo strategiją. Žemės perskirstymas turėjo užkirsti kelią socialinei radikalizacijai, sumažinti nelietuviško dvarininkų elito įtaką ir įtraukti valstiečių daugumą į naujos valstybės politinę bendruomenę.

Pirmą kartą Lietuvos istorijoje pagrindinis išteklius buvo paskirstytas pakankamai plačiai, kad sumažintų socialinę ir kultūrinę distanciją tarp elito ir visuomenės. Nors Pirmoji Respublika gyvavo tik dvidešimt dvejus metus, ši reforma paskatino „valstiečio-piliečio“ atsiradimą – ekonomiškai savarankiško, politiškai lojalaus ir į nacionalinį projektą integruoto žmogaus.

Sovietinė okupacija ir kolektyvizacija šią raidos trajektoriją staiga brutaliai nutraukė. 1948–1949 m. privati nuosavybė buvo panaikinta, o žemė kolektyvizuota pagal centrinio planavimo modelį. Ekonominė autonomija išnyko, o politinė galia buvo sutelkta komunistų partijos rankose.

Tai tapo kraštutine ekstrakcinių institucijų įtvirtinimo forma. Etkindo „parazitinės valstybės“ samprata čia ypač tinkama: valstybė iš visuomenės išgauna išteklius, bet pati nėra nei jos kontroliuojama, nei jai atskaitinga.

Sovietinėje Lietuvoje pati visuomenė buvo laikoma mobilizuojamu planinės ekonomikos ištekliumi. Iki aštuntojo dešimtmečio kolūkiečiai net neturėjo pasų, todėl jų judėjimas buvo ribojamas – tai priminė modernizuotą baudžiavos formą. Kolektyvizacija sunaikino ne tik privačią nuosavybę, bet ir moralinius bei pilietinius buvusios agrarinės autonomijos pagrindus.

Antisovietinis partizaninis judėjimas kilo kaip pasipriešinimas šiai vidinės kolonizacijos situacijai. Daugelis partizanų – dažnai nepriklausomų ūkininkų sūnūs – ginkluotą kovą suvokė kaip ekonominės ir egzistencinės autonomijos gynimą.

Kolektyvizacija daugeliui jų atrodė kaip naujoji baudžiava, todėl ilgas ir nuožmus pasipriešinimas sovietų totalitarizmui atspindėjo stiprią žemės pagrindu susiformavusią pilietinę savimonę.

Po 1990 m. vykdyta žemės restitucija formaliai atkūrė privačią nuosavybę. Tačiau institucinė transformacija jau vyko neoliberalinių reformų, spartaus privatizavimo ir integracijos į globalias rinkas sąlygomis. Lietuva tapo postagrarine visuomene, kurioje žemė nebevaidina tokio paties vaidmens pilietinės tapatybės formavime kaip anksčiau.

Šiuo laikotarpiu išryškėjo įdomus reiškinys – žemės „mobilumas“. Per sukurtus teisinius ir administracinius mechanizmus restitucija leido žemę perkelti kitur, iškeisti ar konsoliduoti taip, kad ji atsiskyrė nuo istorinio ryšio su konkrečiomis vietovėmis ir bendruomenėmis.

Tai sudarė galimybes naujam politikos ir verslo elitui įsigyti žemės ekonomiškai labiau patraukliose vietose, nepriklausomai nuo ankstesnių šeiminių ryšių su ta teritorija. Taip žemė vis labiau tapo ne teritorinio priklausymo pagrindu, o parduodamu ar iškeičiamu turtu.

Šią transformaciją galima paaiškinti remiantis Davido Harvey „kaupimo per nusavinimą“ sąvoka. Pasak Harvey, kapitalizmas plečiasi ne tik kurdamas naujas vertes, bet ir reorganizuodamas jau esamus išteklius per teisinius ir finansinius mechanizmus. Tokie procesai kaip privatizacija ar suišteklinimas gali paversti socialiai įsišaknijusius išteklius rinkos aktyvais.

Šioje perspektyvoje restitucija gali būti suprantama kaip procesas, kuris vienu metu ir atkuria nuosavybės teises, ir perkuria nuosavybės struktūrą. Socialiai įsišaknijusi žemė pamažu virto ištekliumi ir kilnojamu turtu. Tad jos rinkos vertė ir komercinis suvokimas sustiprėjo, o pilietinė ir bendruomeninė reikšmė silpo.

Jei tarpukario žemės reforma sėkmingai susiejo dirvą su pilietybe ir politine atsakomybe, postsovietinė transformacija vis labiau sieja ją su kapitalizacija ir valdų koncentracija. Tai reiškia gilų žemės kultūrinės reikšmės pokytį Lietuvoje.

Šių radikalių pokyčių pasekmė – masinė emigracija. Nuo nepriklausomybės Lietuvą paliko maždaug milijonas žmonių, kurių darbo rankų nebereikėjo deindustrializacijos ir deagrarizacijos sąlygomis. Taip pats žmogiškasis kapitalas tapo eksportuojamu ištekliumi. Tam tikra prasme išeikvojimas persikėlė nuo žemės prie žmonių.

Čia ryškėja paradoksas. Lietuva susiduria su demografiniu mažėjimu ir darbo jėgos trūkumu, tačiau dalis visuomenės vis dar atrodo ekonomiškai „perteklinė“. Šis menamas gyventojų „perteklius” nėra demografinis – jis institucinės kilmės. Žmonės tampa pertekliniai tada, kai ekonominė sistema nesugeba jų integruoti į aukštesnės pridėtinės vertės kūrimo sektorius ar regioninės plėtros strategijas.

Prie to prisideda ir prastas šalies išteklių valdymas bei sisteminė korupcija. Taip vienu metu egzistuoja darbo jėgos trūkumas ir nykstantys regionai, kuriems būdinga emigracija bei ribotos galimybės. Šis prieštaravimas atspindi ne demografiją, o institucinę struktūrą.

Lietuvos integracija į Europos Sąjungą atvėrė rinkas ir suteikė prieigą prie naujų finansinių išteklių. Tačiau integracija į ES automatiškai nepanaikino branduolio ir periferijos santykių.

Branduolio ekonomikos – Vakarų Europa – gauna naudą iš mobilios ir kvalifikuotos darbo jėgos imigracijos iš posovietinių ir posocialistinių valstybių, o periferinės šalys, tiksliau, jų valdantieji mainais gauna finansinius pervedimus, kurie ne visada virsta ilgalaikėmis investicijomis į regionus ar žmogiškąjį kapitalą.

Emigracija tokiu atveju tampa ir susiklosčiusios padėties saugikliu, ir struktūrine periferinės integracijos dalimi.

Todėl „dviejų Lietuvų“ fenomenas – globaliai integruotas ir iš to didžiausią naudą gaunantis „Vilniaus burbulas” ir demografiškai bei ekonomiškai silpnėjantys „runkelių” gyvenami regionai – atspindi šią struktūrinę takoskyrą.

Regionai, kuriuose žemė prarado savo pilietinį vaidmenį ir yra daugiausia sukoncentruota didelių korporacijų rankose, rizikuoja tapti ištuštėjusiomis erdvėmis su itin ribotomis pragyvenimo galimybėmis.

Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjungos iškilimas vadovaujant stambiam žemvaldžiui Ramūnui Karbauskiui tapo politine ilgalaikio regioninio nepasitenkinimo išraiška. 2016–2020 m. laikotarpiu, turėdama valdžią, ši partija rėmėsi agrarine simbolika ir dažnai apelavo į tarpukarinį valstiečio-piliečio idealą.

Tačiau nepaisant retorinių pažadų mažinti nelygybę ir stiprinti regionus, esminis išteklių perskirstymas neįvyko. Veikdama kapitalo koncentracijos, ES fiskalinės disciplinos ir globalios rinkos rėmuose, LVŽS nepakeitė struktūrinės sistemos, tiesą sakant, net nemėgino to daryti.

Todėl Lietuva šiandien yra paradoksalioje padėtyje: politiškai demokratiška ir instituciškai europinė, tačiau struktūriškai pažeidžiama ekstrakcinių procesų naujomis formomis. Todėl galima kelti kritinę hipotezę: postsovietinė Lietuva išgyvena antrinę vidinę kolonizaciją. Ji nevykdoma per karinę prievartą ar atviras represijas. Tačiau ji veikia per institucijas, kurios dalį visuomenės paverčia ekonomiškai perteklinėmis ir demografiškai mobiliomis – vertingomis kaip darbo jėgos eksportas, bet mažiau reikalingomis nacionalinės plėtros modelyje.

Todėl svarbiausias klausimas apie šalies ateitį yra ne vien ekonominis augimas, bet čia istoriškai susiklosčiusių institucijų pobūdis. Ar Lietuva sugebės sukurti tikrai įtraukią socioekonominę sistemą, kuri paskirstytų galimybes plačiau ir taip sustiprintų regionus?

Ar ji liks modernizuotoje ekstrakcinėje struktūroje, aptarnaujančioje platesnę branduolio–periferijos sistemą? Modernioji Lietuvos istorija rodytų, kad išteklių organizavimas formuoja politinį subjektiškumą. Todėl išteklių panaudos klausimas galiausiai yra ir demokratijos klausimas.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autorės asmeninėje Facebook paskyroje.