infa.lt

BRIUSELIS – Buvęs vyriausiasis ES žemės ūkio prekybos derybininkas turi žinią bloko prekybos partneriams visame pasaulyje: Briuselis nesitrauks iš savo žaliosios darbotvarkės, praneša „Politico” leidinys

Net jei perėjimas gali būti skausmingas.

„Nėra kelio grįžimui atgal”, – interviu „POLITICO” sakė Džonas Klarkas (John Clarke), iki neseniai išėjęs į pensiją vadovavęs Europos Komisijos deryboms dėl prekybos žemės ūkio produktais.

Siekis griežtinti ES aplinkosaugos ir klimato standartus ir lūkesčiai, kad ES nepriklausančios šalys, norinčios prekiauti su bloku, turėtų daryti tą patį, papiktino viso pasaulio vyriausybes, kurios kaltina Briuselį, kad šis naudoja žaliąjį tvarumą kaip pretekstą prekybos kliūtims prieš jas nustatyti.

Neseniai žlugo prekybos derybos su Australija, kuri yra pagrindinė jautienos, avienos ir cukraus eksportuotoja, Briuseliui atsisakius tenkinti Kanberos reikalavimus sudaryti geresnes sąlygas jos žemės ūkio sektoriui.

Nors derybose su Australija tvarumo klausimas nebuvo sprendžiamas, tikėtina, kad būsimose prekybos derybose bus nustatyta daugiau sąlygų, nes ES, net ir susidurdama su dideliu skepticizmu savo bloke, toliau įgyvendina savo pavyzdinę Žaliojo susitarimo darbotvarkę.

„Įvyko laikinas sulėtėjimas”, – pripažino Clarke’as, paminėdamas neseniai sužlugdytą pirmąją per du dešimtmečius ES gyvūnų gerovės taisyklių reformą.

„Ūkininkai sako, kad stabdykime kai kuriuos užmojus. Tačiau manau, kad einame tik viena kryptimi. Ir dėl labai, labai gerų priežasčių”, – pridūrė jis.

Daugiau pinigų nėra

Clarke’as, 1993 m. pradėjęs dirbti Komisijoje po tarnybos britų kolonijinėje Honkongo administracijoje, yra vienas iš nedaugelio britų, kuriems pasisekė gauti visą gyvenimą trunkantį darbą valstybės tarnyboje Briuselyje, kol jo šalis (Britanija) nusprendė pasitraukti iš ES.

65-erių metų vyras, kuris dabar savo namais vadina Briuselį, teigė, kad Europos ūkininkai neturėtų būti laikomi fanatikais, trukdančiais blokui siekti tvarumo, kaip kartais apie juos sakoma.

Nors „Žaliojo susitarimo” darbotvarkė yra „sudėtinga ir brangiai kainuoja kai kuriems žemės ūkio sektoriams, alternatyvos iš tiesų nėra, nes klimato kaita daro didelę žalą žemės ūkio produkcijai”, – sakė jis. „Ūkininkai yra pirmosios aukos”.

„Bus pasipriešinimo, bet kelio atgal nėra”, – pridūrė jis.

Vis dažniau potvyniai, sausros ir audros niokoja pasėlius ir žemę, todėl ES neturi pakankamo pinigų fondo, kad galėtų padėti ūkininkams ekstremalių situacijų atvejais, teigia jis.

„Galbūt per kelerius ateinančius metus bus daugiau [lėšų], skirtų padėti „Žaliajam sandėriui” ir klimato kaitos švelninimui, – sakė Clarke’as, – arba bent jau bus perskirstyti esami pinigai” ES žemės ūkio biudžete, Bendrojoje žemės ūkio politikoje.

Daugiau pinigų padėtų „išlaikyti konkurencingumą našumo lygmenyje” švelninant klimato poveikį, aiškino jis.

Tačiau Clarke’as teigė nesitikintis, kad BŽŪP biudžetas, kurio dalis bendrame ES biudžete jau dešimtmečius mažėja, bus labai padidintas.

Gyvūnų gerovė

Nors darbas, susijęs su Žaliuoju sandėriu, lėtėja, Clarke’as atmetė mintį, kad prekybos derybos turėjo įtakos mažinant tokių reformų, kaip bloko standartų, susijusių su elgesiu su ūkiniais gyvūnais, peržiūrėjimas, mastą.

Tačiau naujausi pranešimai rodo, kad prekybos derybos su Pietų Amerikos MERCOSUR bloku galėjo būti „vinis į gyvūnų gerovės dokumentų rinkinio karstą” – tai reiškia, kad ES prekybos partneriams nepriimtina laikytis aukštesnių gyvūnų gerovės standartų, pavyzdžiui, ūkinių gyvūnų laikymo be narvų sistemų arba žalojimo draudimo.

„Galbūt tai turėjo tam tikros įtakos, – sakė Clarke’as, – tačiau pagrindinė priežastis buvo ta, kad teisėkūros darbotvarkė yra per sunki”.

Be to, Clarke’as teigė, kad ūkininkai jau dabar „turi priimti įvairius aplinkosaugos ir klimato srities teisės aktus… Tai būtų tiesiog per didelis krūvis”.

Vienas iš ES ūkininkų grupių nuogąstavimų yra tas, kad dėl gyvūnų gerovės standartų griežtinimo sektorius taptų mažiau konkurencingas (gerokai brangesnis) trečiųjų šalių ir prekybos partnerių atžvilgiu.

Tačiau, pasak Clarke’o, „visiškai akivaizdu, kad galima reikalauti, jog importuojamiems produktams būtų taikomi lygiaverčiai gyvūnų gerovės standartai”. Jis paaiškino, kad pagal Pasaulio prekybos organizacijos teisės aktus importuojamiems produktams gali būti taikomos taisyklės, jei visuomenė išreiškia etinį susirūpinimą.

„Ateityje taip bus ir su [draudimu] laikyti gyvūnus narvuose ar kitomis gyvūnų gerovės taisyklėmis”, – sakė jis, turėdamas omenyje ES peticiją, kurią pasirašė daugiau nei milijonas žmonių.

Sumažinusi savo užmojus, Komisija vis dar planuoja kitą mėnesį pasiūlyti gyvų gyvūnų vežimo reformas.

Keli įstatymų leidėjai ir nevyriausybinės organizacijos prašė uždrausti importuoti gyvus gyvūnus į trečiąsias šalis dėl to, kad kelionės yra labai ilgos, ir dėl to, kad ES nesugeba užtikrinti jų gerovės už savo sienų.

Clarke’o nuomone, galiausiai tai bus padaryta, nes to reikalauja didelė visuomenės dalis. „Vis daugiau šalių tai daro”, – sakė jis, paminėdamas Australiją ir Naująją Zelandiją, o pastaruoju metu – Jungtinę Karalystę.

Tačiau „tai nebus padaryta per vieną naktį”, – pridūrė jis, – „nes tai pakenks ūkininkams ir gamintojams, pajamoms ir pragyvenimo šaltiniams tose vietovėse, kur jau dabar masiškai mažėja kaimo gyventojų.”