infa.lt

Parazitų genetika – naujos galimybės tirti žmonių migraciją

Tyrinėdami žmonijos istoriją, mokslininkai tyrinėja mūsų protėvių kaulus ir jų paliktus daiktus. Tačiau yra netikėtas būdas atskleisti žmonių sklaidą po žemynus: tiriant kraujasiurbių parazitų genetiką.

Galvos utėlės Europoje ir Amerikoje genetiškai skiriasi, ir šis skirtumas gali padėti sužinoti apie žmonių tarpusavio sąveiką tolimoje praeityje taip, kaip negalima ištirti naudojant žmogaus DNR ar archeologinius įrodymus, sako Kopenhagos universiteto molekulinis paleoekologas Mikkelis Vinteris Pedersenas (Mikkel Vinter Pedersen).

Galvos utėlės (Pediculus humanus capitis) prisikabina prie plaukų ir maitinasi krauju iš galvos odos. Utėlės lydi žmones jau tūkstantmečius, jos yra senas ir ištikimas palydovas – ištikimas ta prasme, kad šie parazitai gali būti perduodami tik nuo žmogaus žmogui, niekas kitas galvos utėlėms neįdomus.

Pagrindinė tyrimo autorė Marina Azcunce, molekulinė biologė, Floridos universiteto genetikos laboratorijos doktorantė, dirbo su kolegomis iš Argentinos, Meksikos ir kitų šalių.

Idėja paprasta: jei žmonės atsiduria arti vienas kito, jie keičiasi parazitais.

Askunse ir jos komanda surinko 274 utėles iš viso pasaulio, nustatė vabzdžių DNR seką ir identifikavo trumpus pasikartojančius segmentus, vadinamus mikrosatelitais.

Juos utėlės paveldėjo iš bendro protėvio, todėl tyrėjai gavo įrankį, leidžiantį suskirstyti parazitus į artimai susijusias šeimas.

Pasak Askunse, vienas mikrosatelitų klasteris parodė genetinį ryšį tarp Azijos ir Centrinės Amerikos utėlių, atspindintį pirminę žmonių migraciją iš Rytų Azijos į Ameriką.

Kitas klasteris susiejo Amerikos ir Europos utėles. Remdamiesi tuo, kaip greitai utėlės dauginasi ir kaupia genetines mutacijas, dėl kurių susidaro mikrosatelitai, mokslininkai galėjo įvertinti, kada Amerikos indėnų utėlės galėjo susikryžminti su Europos utėlėmis.

Labiausiai tikėtina, kad tai įvyko maždaug prieš 500 metų, t. y. maždaug tuo metu, kai vyko Europos vykdyta kolonizacija.

Readingo universiteto bestuburių zoologė Alejandra Perotti, besispecializuojanti utėlių srityje, sakė, kad tyrėjai turėjo išplėsti ir paįvairinti mėginį.

Pavyzdžiui, tik viena tyrime dalyvavusi utėlė buvo iš Afrikos ir palyginti nedaug iš Pietų Amerikos, todėl autoriai negalėjo daryti išvadų apie viso pasaulio utėlių giminystę.

Askunse teigia, kad jos komanda planuoja į būsimus tyrimus įtraukti daugiau utėlių.

Pederseno teigimu, vienas iš privalumų naudojant utėles kaip žmonių migracijos žymenis yra tas, kad parazitai gali hibridizuotis, net jei jų šeimininkai žmonės nesikryžmina.

Bendri utėlių genai gali atskleisti atvejus, kai žmonių grupės susitikdavo, galbūt norėdamos apsikeisti prekėmis, bet nesusilaukdavo palikuonių.

„Taip turėjo nutikti daug kartų – galbūt net dažniausiai”, – sako jis. Tokiais atvejais, tyrinėjant mūsų parazitus, galima labai pagerinti žinias apie transkontinentinę sąveiką.

Parengta pagal straipsnį