infa.lt

nuotrauka: periodistadigital.com

Tai neišvengiama, kaip neišvengiamas lietus užslinkus tamsiems debesims, tai neišvengiama, kaip bausmė už nusikaltimą, tai neišvengiama, kaip kad saulei nusileidus turi atslinkti tamsa.

Prisipažinsiu, kad nesu giliai religingas žmogus. Kaip ir visi į bažnyčią – per didžiąsias šventes arba kai „maudžia“ širdį. Todėl mano mintyse neieškokite gilių teologinių išvedžiojimų.

Kad su bažnyčia dedasi blogi dalykai, mačiau jau seniai. Ilgą laiką negalėjau suprasti kodėl. Supratau, kai pradėjau daugiau domėtis geopolitika, naująja pasaulio tvarka ir tuo, ką pasaulio galingieji bandys padaryti su žmonija.

Bažnyčia (ne tikėjimas) visada buvo (daugiau ar mažiau) įrankis pasaulio galingųjų rankose, šiuo įrankiu buvo statoma Vakarų civilizacija. Bažnyčia padėjo visuomenėje išlaikyti nusistovėjusią tvarką.

Prancūzijos revoliucija pradėjo procesus, dėl kurių pasikeitė visuomenės sankloda. Anksčiau galios viršūnėje buvusius aristokratų ir dvasininkų luomus ėmė išstumti trečiojo luomo atstovai. Senasis feodalizmas žlugo, ir atėjo metas pramonės revoliucijai, didiesiems išradimams bei vartotojiškai visuomenei.

Pasaulio galingieji suprato, kad krikščionybė tokia forma, kokia buvo iki šiol, jiems nebereikalinga, nes ji eina į prieštaravimą su naująja pasaulio tvarka ir jos ideologija – gender ideologija. Naujoji ideologija buvo pasirinkta kaip naujausių Homo sapiens seksualinės psichologijos atradimų išdava.

Ji bus žymiai efektyvesnė žmonijos valdymo technologija nei krikščionybė. Galingiesiems krikščionybės tokia forma, kokia ši buvo iki šiol, nebereikia. Mauras savo darbą padarė ir gali arba mirti, arba pasikeisti.

Bet kokiu atveju oficialiajai bažnyčiai tai reiškia viena – mirtį: arba greitą, pašalinant ją iš mūsų gyvenimo spaudimu ir persekiojimu (tai neišvengiamai pakeltų jos autoritetą tarp žmonių ir, tikėtina, ateityje atvestų prie dvasinio tiek pačios bažnyčios, tiek žmonijos atgimimo), arba lėtą, kai būtų „kastruota“, sudarkyta ir pritaikyta prie pasikeitusių reikalavimų ir nuvestų į prieštaravimus su ortodoksine – tradicionalistine tikinčiųjų dalimi.

Pirmuoju atveju bažnyčia būtų persekiojama, bet išlaikytų didžiulį autoritetą tarp tikinčiųjų ir netgi jį sustiprintų, gal net lemtų dalies netikinčiųjų grįžimą prie tikėjimo, antruoju atveju – tikinčiųjų bendruomenės skilimą (schizmą) į dvi dalis – oficialią, korumpuotą, einančią į kompromisus su ideologija, ir tradicinę, užguitą ir persekiojamą, bet tikrą.

Matant šiandienius Vatikano reveransus prieš naujosios pasaulio tvarkos architektus tampa aišku, kad tik laiko klausimas, kada krikščionybės doktrinos, apeigos ir dogmos bus išdarkytos ir pritaikytos prie naujų reikalavimų.

Šventasis raštas bus „išprievartautas“ ir interpretuojamas taip, kaip dabartiniai konstitucinės teisės „teisininkai“ prievartauja ir interpretuoja mūsų Konstituciją.

Džiaugiuosi tuo, kad pagaliau yra kažkoks aiškumas ir kiekvienas tikintysis turės galimybę pasirinkti su kuo jis – su Vatikanu ar su Dievu. Tikinčiajam tai nelengvas pasirinkimas, nes visas katalikų tikėjimas grindžiamas besąlygišku Vatikano, Popiežiaus ir bažnyčios autoritetu.

Mano grynai pašalinio stebėtojo žvilgsniu jis kažkiek užgoždavo net paties Dievo svarbą tikėjime.

Su dideliu širdies skausmu stebėjau savo tikinčių bičiulių (kurių daug įgijau per pastaruosius trejus metus) nerimą stebint savo mylimos bažnyčios dreifavimą link susinaikinimo. Jie iš paskutiniųjų vydavo tokias mintis šalin ir netgi pykdavo dėl mano niūrių prognozių, kurioms, deja, turbūt bus lemta išsipildyti.

Ir tai dar ne pabaiga. Dar daug nauja pamatysime bažnyčioje – net tai, ko negalės priimti nė vienas ne tik giliai tikintis, bet ir jai prijaučiantis ar simpatizuojantis.

Vaizduoti, kad nieko neįvyko, ir saugiai praslinkti tarp dviejų ašmenų šį kartą Vatikanui nepavyks: naujieji homjaunuoliai išnaudos visas jų nuolaidas ir jas išreklamuos. Todėl nenustebčiau, kad greitai bažnyčiose išvysime ir parodomuosius homoseksualų ir lesbiečių „šeimų“ pasirodymus.

Ar nesupranta bažnyčios hierarchai, kad taip bus sunaikinta pati bažnyčia? Manau, supranta, bet tiek religinėje bendruomenėje, tiek visoje visuomenėje veikia panašūs gyvenimo dėsniai, kuriais vadovaujasi didelė dalis žmonių. O jie nusakomi keliais žodžiais: „Po manęs nors ir tvanas“.

Matydami bažnyčios pataikavimą naujajai ideologijai, tikintys katalikai ieško užuovėjos ir kuria įvairias grupes, kurios laikosi tradicinio požiūrio į bažnyčią ir liturgiją. Kalbu apie „Katalikų tradiciją“.

„Esame pasauliečių judėjimas, siekiantis Katalikų Bažnyčios Tradicijos išsaugojimo ir atstatymo ten, kur ji prarasta. Mes palaikome Katalikų Bažnyčios Tradiciją – ne tik tradicinę liturgiją, bet ir doktriną, katalikiškų principų laikymąsi kasdieniame gyvenime ir klasikinį mąstymą. Neatstovaujame jokios Bažnyčios kongregacijos ar organizacijos“, – rašoma jų tinklalapyje. (nuoroda).

Antroje nuorodoje įdedu išsamų Mariaus Parčiausko straipsnį apie tai, kas vyksta su dabartine bažnyčia.

Nepaisant to į ateitį žvelgiu su viltimi: pagaliau bus aišku, kas yra kas, ir kas esu aš. Tai padės kiekvienam apsispręsti su kuo ir kur būti: ar patogioje bažnyčioje be Dievo, ar slaptose „katakombose“, bet su Dievu.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje (Linas Karpavičius)