infa.lt

Arvydas Daunys, infa.lt redaktorius

Kai mūsų protėviai prasimanydavo sau būdų gauti maisto ar išgyventi tuometinėje aplinkoje – jie rėmėsi savo asmenine ir kolektyvine genties patirtimi.

Jie žinojo, kad darant tą, aną ar dar kažką tam tikromis sąlygomis ar aplinkybėmis – jiems galėjo grėsti pavojus. Ir jie nedarė to arba darė tai, kad to pavojaus išvengtų.

Veikė natūralus savisaugos instinktas pažadinantis prisiminimus apie tai, kad va – Petras, Jonas, Antanas – padarė tą ir aną, arba neatsižvelgė į šitą ar kitką, ir žuvo arba buvo sužaloti.

Visa tai padėjo žmonių giminei išgyventi ir plėsti savo populiaciją Žemėje. Daugelis šios kolektyvinės patirties elementų vėliau tapo išgyvenimo tradicijomis, kurias vėlesnės kartos, pvz kai kurios mūsų visuomenės srovės, jau vadina pasenusiomis, neatitinkančiomis laikmečio reikalavimų.

Dabar vietoj tos patirties, kaip gynybos nuo grėsmių įrankis, siūlomas mokslas. Jis jus apgins, pasitikėkite juo ir vyriausybe, kuri ne nuo savęs, nuo mokslo, ir jo vardu, skelbia tai, kas mus išgelbės nuo pavojų. Pavyzdžiui užkrečiamų infekcinių ligų.

Dar mokydamasis mokykloje SSRS laikais sužinojau, kad tuometinio mokslo duomenimis – nuo virusų sukurti skiepo neįmanoma, kadangi jis nuolat mutuoja (kinta) ir bet koks skiepas pasensta jau vėliausiai po metų. Tai apie gripą.

Šiandien skiepai nuo gripo siūlomi ant kiekvieno kampo, tačiau sergančių juo irgi pilna ant kiekvieno kampo. Iš asmeninės patirties – kažkada sesuo pasiskiepijo nuo gripo, o motina atsisakė. Sesuo susirgo, o motina vėliau ją slaugė, bet išliko sveika. Aš irgi nesusirgau.

Tai, žinoma, nėra rodiklis masiniu mastu, tačiau tai asmeninė patirtis, į kurią aš visada atsižvelgiu, ką besakytų mokslo vardu kalbanti vyriausybė, kadangi savisaugos instinktas pas mane veikia normaliai.

Kažkas pavadins mane antivaxeriu, tačiau tos etiketės nepakenks mano sveikatai – tai tik etiketės, liudijančios, kad oponentai neturi kitų argumentų. T.y. pralaimėjo.

Prisimenant neseniai praūžusią „pandemiją” ir tai, kokiomis priemonėmis mūsų vyriausybė „ją nugalėjo” bei kiek žmonių Lietuvoje ir pasaulyje mirė (dalis jų dėka minėtų priemonių), pasidavė spaudimui ir susileido į savo organizmus svetimas jam chemines medžiagas, [ne]tikėdami, kad jiems pavyks išvengti neigiamų vakcinacijos pasekmių (nes garsas apie tai jau plačiai ėjo). – tampa akivaizdu, kad vakcinacijos kampanijos metu, kartu spaudžiant drakoniškomis  „pandemijos užkardymo” priemonėmis, – vyriausybėms pavyko nugalėti žmonių savisaugos instinktą.

Ar jūs, be visų šių priemonių, žinodami, kad COVID-19 vakcinacija gali jums grėsti insultu, kraujagyslių trombais, širdies raumens uždegimu (miokarditas), stuburo smegenų uždegimu (skersinis mielitas) ir daugybe kitų galimų pavojų sveikatai – ar jūs susileistumėte cheminę medžiagą, esą apsaugančią nuo viruso?

O vėliau pasirodė, kad net ir neapsaugančią, o tik palengvinančią ligos simptomus? Neapsaugančią net nuo viruso platinimo ir mirties? Apie daugelį šių dalykų buvo rašoma galimų pašalinių efektų po vakcinacijos lapelyje, kiti išaiškėjo vėlesnių tyrimų eigoje ir aiškėja iki šiol.

Juos visus žiniasklaida tada įnirtingai neigė ir vadino feikais arba oficialiai nepatvirtintais „juodraščiais”, teigdama, kad pagal pavojaus-naudos santykį – nusveria nauda.

„Mokslo įrodymai” buvo padėti ant altoriaus, kuris tapo naujojo „tikėjimo mokslu” simboliu, nutylint, kad mokslo įrodymai niekada nebuvo iškalti akmenyje, ypač sveikatos srityje, niekada nebuvo galutiniai ir neklystantys.

Mokslas – tai paieškų, eksperimentų ir tyrimų procesas – jis begalinis, o jo „įrodymai” mutuoja kaip gripo virusas.  Pakanka pasiskaityt apie vienas kitam nuolat prieštaraujančių tyrimų duomenis apie tam tikrų maisto produktų, fizinių pratimų rūšies, miego trukmės ar geriamo vandens kiekio naudą ar žalą, kad tuo įsitikintume realiu laiku.

Tačiau, kaip bebūtų, beprotiška propaganda padarė savo – įtikindama arba net priversdama milijonus žmonių pasaulyje patikėti, kad beatodairiškas tikėjimas mokslu – tai pažanga, kuri, nepaisant „beviltiško antivaxerių pasipriešinimo”, pergalingai žengia į priekį, naikindama pagrindinį žmonijos išgyvenimui būtiną – savisaugos instinktą.

O gal tai beprotybė? Tame tarpe savanoriška, atsisakant būdingo per amžius žmonijai sveiko mąstymo, vardan patogaus tikėjimo mokslu ir vyriausybe, kuri, nors ir meluoja kiekviename žingsnyje vis tiek išlieka patikimiausia institucija, pasirūpinsiančia savo tikinčiais adeptais?

Sudėtinga atsakyti. Tačiau matant tolesnį „tikėjimą”, šįkart be jokio mokslo, o vien remiantis vyriausybės tvirtinimais, kad štai, nugalėsim Rusiją, kai Ukraina švęs pergalę – ateis taika. Taika per karą ir pergalę. Paklupdysim per sankcijas. Praėjus daugiau kaip 1,5 metų karo – nei pergalės, nei juo labiau, taikos, nesimato. O sankcijos, Rusijai diversifikavus savo eksportą – dabar labiau kerta mums patiems.

Tačiau pergalės lozungai nesibaigia, į sankcijų sąrašą siūlant įtraukti net radiatorius ir adatas su sagomis, viso to fone tratinant senkančias mokesčių mokėtojų lėšas ir toliau besiskolinant beviltiškiems projektams.

Tačiau tikėjimas vyriausybės lozungais išlieka, bent jau oficialiai skelbiamų apklausų duomenimis. Paklausti adeptai tvirtina – COVID-19 metu vyriausybė melavo, bet va dabar kalba tiesą.

Nausėda tvirtina: sankcijomis ir didesniu ginklų tiekimu Ukrainai iki pergalės, nutylėdamas, kad pati Lietuva jokių ginklų tiekt negali, nes neturi, kaip beveik nebeturi ir visa ES. Ukrainos premjeras pareiškė, kad visame pasaulyje baigėsi artilerijos šaudmenys. Apie tai atviru tekstu rašo visa Vakarų spauda, tačiau pabandžius tą pasakyti Lietuvoje – susilauki „prorusiško” etiketės.

Nuo kada realybės konstatavimas tapo kažkieno „pro…”? Nuo kada viešai skelbiami realūs duomenys, jei jie neparankūs valdantiesiems tapo „prorusiškais” ar „proputiniškais”?

Atsakymas paprastas – tai tąsa to paties „tikėjimo mokslu”, kurio vaidmenį perėmė valdantieji, skleisdami vienintelę „teisingą” žinią apie aktualiausius visuomenei klausimus.

Jie gali būti blogi mokesčių, valdymo, infliacijos didėjimo, gyvenimo sąlygų blogėjimo ir kitais klausimais – tačiau jie bus „patikimi”, kai kalbama apie pandemiją, Ukrainą ar Izraelį.

Ši valdančioji dauguma vertinama blogiausiai iš visų iki tol buvusių, tačiau pagrindinėmis visuomenei svarbiomis temomis – ji kalba tiesą?

Kiek dar plėsis šį beprotybė? Šitas mąstymo susidvejinimas ir kognityvinis disonansas žmonėse?

O gal ši civilizacija jau eina į nebūtį, ką mato tik nedidelė gyventojų dalis.

Gal jau atėjo momentas, apie kurį kalbama patarlėje: „Ką Dievas nori nubausti – tam atima protą?

Norėčiau tikėti, kad dar turime galimybę sugrąžinti mokslą nuo jo altoriaus į jam skirtą tyrinėjimų, klaidų ir atradimų sritį.

O žmones – vėl tapti žmonėmis, su savo silpnybėmis, privalumais ir bendra, per amžius sukaupta patirtimi, kurioje savisaugos instinktui skiriama viena pagrindinių vietų.