infa.lt

IDF vaizdo įrašo kadras

Statiškame dešimtmečius trunkančiame konflikte, kuris per pastaruosius 20 metų paaštrėjo, gali būti sunku patikėti, kad įmanomi tikri pokyčiai. Tačiau neabejokite tuo, kad žudikiškas „Hamas” išpuolis susprogdino Izraelio ir palestiniečių santykių status quo, rašo „The Economist” žurnalas.

Artimiausios savaitės nulems, ar karas Gazoje dar labiau panardins Artimuosius Rytus į chaosą, ar, nepaisant „Hamas” žiaurumų, Izraelis gali pradėti kurti regioninio stabilumo – ir vieną dieną – taikos pagrindus.

Pokyčiai neišvengiami dėl „Hamas” nusikaltimų sunkumo. Daugiau kaip 1 200 izraeliečių, dauguma jų – civiliai gyventojai, daugybė moterų ir vaikų, buvo nužudyti savo namuose, gatvėje, kibucuose, muzikos festivalyje, rašo leidinys.

Dar apie 150 žmonių buvo nuvežti į Gazą ir uždaryti laikinuose požemiuose. Izraelio tikėjimas, kad jis gali neribotą laiką malšinti palestiniečių priešiškumą pinigais ir oro antskrydžiais, žlugo spalio 7 d., kai pirmasis „Hamas” buldozeris pralaužė saugumo tvorą. „Hamas” pasirinko masines žudynes ir kelio atgal nebėra.

Dabar Gazos ruože laukiama didžiulio Izraelio antžeminio puolimo. Jo mastas ir sėkmė lems „Hamas” kruvino puolimo palikimą. Taip pat kaip ir esminis pasirinkimas, kurį Izraelio politikai turės priimti po didžiausios katastrofos šalies istorijoje: susivienyti ar ir toliau išnaudoti nesutarimus savo naudai?

Trečiasis veiksnys – Izraelio Artimųjų Rytų kaimynų, įskaitant Iraną, pasirinkimas.

Artimiausiomis savaitėmis ir mėnesiais Izraelio vadovams teks didelė atsakomybė sušvelninti suprantamą ugnies ir atpildo troškimą, tvirtai apgalvojant savo šalies ilgalaikius interesus ir neabejotinai laikantis karo taisyklių.

Jie paliko savo žmones pažeidžiamus, nes nesugebėjo numatyti artėjančio „Hamas” išpuolio. Jie neturi didinti savo klaidų skaičiaus, antrą kartą nesugebėdami aiškiai numatyti ateities.

Praregėjimo poreikis prasideda nuo artėjančio antžeminio puolimo. Izraelio gynybos pajėgos pagrįstai smogs gilų ir stiprų smūgį „Hamas”. Tačiau kaip giliai ir kaip stipriai? Izraeliui kils pagunda išlaisvinti trumpam pasitenkinimą teikiančią smurto bangą.

Jo gynybos ministras pavadino „Hamas” kovotojus „žmonėmis-žvėrimis” ir paskelbė maisto, vandens ir energijos blokadą. Izraelio pareigūnai ir prezidentas Joe Bidenas ėmė lyginti „Hamas” su „Islamo valstybe”, islamistų grupuote, kurią Amerika pažadėjo išnaikinti.

Šis palyginimas yra pavojingas, nes, nors „Hamas” nusipelno būti išnaikinta, šio tikslo pasiekti 2 mln. nuskurdusių žmonių anklave, kur jie neturi kur bėgti, bus neįmanoma.

Geresnis palyginimas nei ISIS yra 2001 m. rugsėjo 11 d. išpuoliai ne tik dėl Izraelio agonijos, bet ir dėl to, kad Amerikos invazijos į Afganistaną ir Iraką rodo, kaip smarkiai išauga invazijos kaina – o tai yra būtent „Hamas” skaičiavimai.

Tokiu metu savikontrolė yra svarbesnė nei bet kada anksčiau. Tai naudinga Izraeliui, nes gatvės kovos yra pavojingos, o įkaitai yra bejėgiai.

Taip išvengiama priešų, kurie skaičiuoja, kad žuvusios palestiniečių moterys ir vaikai prisidės prie jų tikslo. Laikydamasis savo, kaip žmogaus gyvybę vertinančios valstybės, tapatybės, Izraelis tampa stipresnis.

Izraelio politikų pasirinkimas priklauso nuo to, kaip jie susilaikys nuo antžeminio puolimo. Prieš karą jie skaldė šalį dėl naujo įstatymo, ribojančio Aukščiausiojo Teismo veiklą. Kol kas sielvartas ir siaubas vėl suvienijo žmones, tačiau kairieji kaltina kraštutinių dešiniųjų premjero Benjamino Netanyahu vyriausybę, kad ši dėl teismo užnuodijo santykius su kariuomene ir saugumo tarnybomis ir apleido saugumą Gazos ruože, nes užsispyrė padėti žydų naujakuriams Vakarų krante.

Dešinieji prieštarauja, kad B. Netanyahu nepritariančių aukštų pareigūnų raginimai laikytis pilietinio nepaklusnumo buvo žalia šviesa „Hamas”.

B. Netanyahu turi stengtis pasinaudoti šią savaitę paskelbtu naujuoju karo ministrų kabinetu, kad suvienytų Izraelį. Tik išgydžiusi savo politiką šalis galės spręsti Gazos Ruožo problemą.

B. Netanyahu nenorės padėti savo labiausiai tikėtiniems varžovams dėl posto. Vis dėlto jis vadovavo, kai „Hamas” smogė, ir jo politinė karjera baigiasi. Visą gyvenimą siekęs valdžios bet kokia kaina, jis turėtų pagaliau savo šalį iškelti aukščiau savęs.

Vieninga, centristinė vyriausybė taip pat galėtų geriau susidoroti su paskutiniais iššūkiais: Artimųjų Rytų politika. Izraeliui iškils didelis pavojus, jei karas Gazoje persimes prie jo šiaurinės sienos su Libanu, kur jau dabar grėsmingai auga įtampa su „Hezbollah„, grėsmingai ginkluota kariuomene.

Kuo ilgiau ir kruvinesnės kovos truks Gazoje, tuo labiau „Hezbollah” manys, kad ji turi palaikyti savo brolius. Taip pat yra galimybė, kad kils karas su Iranu, kuris pakeitė arabų šalių vyriausybes kaip palestiniečių smurto rėmėjas. Net Irano šalininkai Vakaruose neturėtų to norėti.

Platesnis karas sužlugdytų Izraelio ir jo arabų kaimynių, įskaitant Bahreiną, Maroką, Jungtinius Arabų Emyratus ir, galbūt, Saudo Arabiją, atsipalaidavimą, paremtą Abraomo susitarimais.

Ši grupė pasisako už naujus Artimuosius Rytus, kurie būtų pragmatiški ir orientuoti į ekonominį vystymąsi, o ne į ideologiją. Ji dar tik formuojasi, bet gali tapti nuosaikumo – ir galbūt net saugumo – jėga.

Vien dėl to, jei Abraomo susitarimai išliks, jie gali išeiti iš šios krizės stipresni. Tačiau „Hamas” parodė, kad juos pasirašiusiųjų nepaisymas palestiniečių klausimo – yra klaida. Izraeliui ir jo arabų partneriams reikia naujos, optimistinės Gazos ir Vakarų Kranto vizijos, kuri būtų alternatyva Irano smurto ir žudymo kultui.

Ir tai vėl veda prie kovų Gazoje. Kaip jos baigsis? Izraelis neturi gerų pasirinkimų: okupacija netvari, „Hamas” vyriausybė nepriimtina, jos konkurentės „Fatah” valdymas netoleruotinas, arabų taikos palaikymo pajėgos nepasiekiamos, o marionetinė vyriausybė neįsivaizduojama.

Jei Izraelis sunaikins „Hamas” Gazoje ir pasitrauks, kas žino, kokios destruktyvios jėgos užpildys likusį vakuumą?

Todėl Izraelio strategai turi pradėti galvoti, kaip sukurti sąlygas gyventi kartu su palestiniečiais, kad ir kokios tolimos jos šiandien atrodytų.

Visi šie elementai gali būti svarbūs: trumpas karo padėties laikotarpis Gazoje, abiem pusėms priimtinų palestiniečių lyderių paieška ir arabų tarpininkų geranoriškumas. Vienintelis būdas išnaikinti „Hamas” – Izraeliui ir jo arabų sąjungininkams sukurti stabilumą ir vieną dieną – taiką.

infa.lt: reikėtų atkreipti dėmesį šiame straipsnyje į tai, kad dėl visko, ką jame siūlo „Economist” redakcija, net taikos, – turi nuspręsti ir priimti Izraelis. Palestiniečiai čia paliekami kaip kaip statistai, kurie neturi anei jokio pasirinkimo – tik sutikti su Izraelio verdiktu arba kovoti toliau.

Kas neišvengiamai  reikštų jų išnaikinimą. Bet tą juk supranta ir kitos musulmonų valstybės. Ir vargu ar jos sutiks su tokiu Izraelio vaidmeniu.