infa.lt

Foto: Reuters / Ibraheem Abu Mustafa

Bomba sprogo už kelių šimtų metrų nuo tos vietos, kur sėdėjau su žmona Safa ir trimis vaikais – Ali, Karamu ir Adamu. Trylikametis Ali ėmė rėkti, dešimtmetis Karamas užgulė veidą man ant krūtinės, o penkiametis Adamas apsipylė ašaromis, cituoja autorių amerikiečių „The New York Times” leidinys.

Antradienio rytą buvome Rafos sienos perėjos tarp Gazos ruožo ir Egipto lauko teritorijoje. Man pasisekė gauti leidimus žmonai ir vaikams kirsti Egiptą, kad jie galėtų saugiai pralaukti siaubingą smurtą, krintantį ant Gazos ruožo. Tačiau dar nespėjus paskelbti jų vardų, Izraelis subombardavo perėją, kuri tuo metu buvo vienintelis kelias į Gazos ruožą arba iš jo.

Greitai nuvedėme vaikus į perėjos salę, bet policininkas pradėjo šaukti, kad visi nedelsiant evakuotųsi; perėja buvo uždaryta.

Sulaukę dešimčių kitų žmonių, įšokome į mano automobilį ir pajudėjome atgal į mano šeimos namus Chan Juniso pabėgėlių stovykloje, kur Ali ir Adamas toliau verkė, o Karamas sėdėjo tyliai drebėdamas.

Buvome tik viena šeima, išgyvenusi vieną siaubą keliantį artimiausią įvykį. Daugiau kaip du milijonai palestiniečių, kurių maždaug pusė yra jaunesni nei 18 metų, yra įstrigę Gazos ruože, nes Izraelis, keršydamas už netikėtą „Hamas” šeštadienio ataką, smogė mums, o Jungtinės Valstijos pažadėjo jam „staigią” karinę paramą.

Gazos miesto daugiabučių kompleksai buvo sulyginti su žeme, namai subombarduoti, o šeimos sunaikintos. Net negaliu atpažinti prabangaus Gazos miesto Rimalo rajono – jis taip smarkiai sugriautas. Sveikatos apsaugos ministerijos duomenimis, nuo šeštadienio Gazos ruože žuvo mažiausiai 326 vaikai.

Antradienį per išpuolį žuvo mano tėvų daugiavaikės šeimos moterys ir vaikai, o trečiadienį žuvo mano pusbrolis. Sprogmenų kvapas tvyro visame ruože. Izraelio gynybos ministras Yoavas Gallantas pavadino mus „žmogiškaisiais gyvuliais” ir paskelbė, kad dusinanti apgultis, kurią palestiniečiai Gazoje kenčia jau daugiau kaip 15 metų, bus dar labiau sugriežtinta:

Dabar Gazos ruožas yra atkirstas nuo maisto, elektros ir degalų.

Nėra elektros, vadinasi, nėra interneto ir ryšio su išoriniu pasauliu. Į Gazos gatves teka nevalytos nuotekos; atliekų valymo įrenginiams reikalinga elektra. Nutrauktas vandens tiekimas.

Pirmadienį važiuodamas į pietus pravažiavau pro penkias Jungtinių Tautų mokyklas, paverstas prieglaudomis, kuriose buvo tiek daug perkeltųjų asmenų, kad šeimos išsiliejo į kiemus. Mane apima baimė, nes žinau, kad blogiausia dar laukia ateityje.

Iki šiol žuvo daugiau kaip 2 300 izraeliečių ir palestiniečių, dauguma jų – civiliai. Mane liūdina visų civilių žudymas. Žinau, kad Izraelio tėvų skausmas niekuo nesiskiria nuo motinos ar tėvo kančios Gazoje. Vis dėlto nesistebiu, kad atsidūrėme šiame kruviname taške, iš kurio nėra kelio atgal.

Daugelis kovotojų, kurie pralaužė šias sienas, tikriausiai yra vos keleriais metais vyresni už Ali; daugelis jų gimė antrosios intifados metu. Visa jų patirtis – Izraelio karinė okupacija, apgultis ir niokojantis karinis puolimas po puolimo 140 kvadratinių mylių anklave, kuriame nedarbo ir skurdo lygis siekia apie 50 proc.

Tokia yra istorija ir tokios sąlygos, kurios suformavo daugelį Gazos ruožo gyventojų, – tai ne pateisinimas. Izraelis padėjo sukurti šiuos kovotojus, atimdamas iš jų viltį, orumą ir ateitį.

Bandau įsivaizduoti kokį nors teigiamą rezultatą, kurį galėtų atnešti šis bauginantis eskalavimas. Galbūt bus apsikeista belaisviais. Nors palestiniečiai turi teisę priešintis okupacijai, man visada labiau patiko neginkluoti, civilių vadovaujami tiesioginiai masiniai veiksmai.

Galbūt palestiniečių, Izraelio ir tarptautiniai aktyvistai, naudojantys tokią taktiką, kad pasipriešintų Izraelio okupacijai ir sistemai, kurią pagrindinės žmogaus teisių organizacijos, įskaitant „Amnesty International”, „Human Rights Watch” ir Izraelio teisių gynimo grupę „B’Tselem”, laiko apartheidu, sugebės panaudoti šį siaubą, kad kada nors galėtų įgyvendinti savo ateities viziją, kurioje būtų išlaisvinimas ir orus gyvenimas visiems.

Tačiau šiuo metu, kai Izraelio kariuomenė telkiasi pasienyje su Gazos ruožu, o tai leidžia manyti, kad netrukus prasidės sausumos invazija, negaliu galvoti apie ateitį.

Kiek dar šeimų bus sunaikinta? Kiek vaikų taps našlaičiais ir benamiais? Kas bus, kai mūsų turgaviečių lentynos ištuštės, o mūsų ligoninių generatorių degalų atsargos baigsis?

Kas bus su mūsų kolektyviniu žmogiškumu, jei ir toliau bus atakuojami Izraelio civiliai gyventojai, o bombos ir toliau griaus mūsų infrastruktūrą, palikdamos Gazos vaikus gulėti negyvus mūsų gatvėse?

Jei tarptautinė bendruomenė nesikiš, Izraelis gali ir toliau atimti galimybę gauti vandens, maisto, degalų, elektros energijos, vaistų ir visų kitų būtiniausių gyvenimo reikmenų. Be išorinio spaudimo, ypač iš Jungtinių Valstijų, Izraelis ir toliau gali griauti mūsų miestus ir pabėgėlių stovyklas.

Izraeliui toliau siautėjant, vis klausiu savęs: „Kas laukia Ali, Karamo ir Adamo?” Mes negalime apsaugoti jų nuo smurto ir traumų. Pirmadienį įvykęs sprogimas sudrebino langus ir paskatino Adamą maldauti: „Jei izraeliečiai turi mus bombarduoti, ar jie negali naudoti bent mažesnių ir tylesnių bombų?”

Ali yra talentingas jaunas muzikantas, turintis menininko temperamentą ir muzikanto sielą. Ar Izraelis nori jį iš menininko paversti kovotoju? Jei mano vaikai neturi vilties dėl savo ateities, negaliu garantuoti, kokį kelią jie pasirinks.

Tarptautinė bendruomenė turi nedelsdama padaryti viską, kas nuo jos priklauso, kad mano vaikai – visi regiono vaikai – galėtų gyventi laisvai, oriai ir saugiai. Tai vienintelė išeitis iš dabartinės siaubo situacijos.

Autorius, Fadi Abu Shammalah yra „Just Vision” pagalbos bendradarbis Gazoje ir Gazos bendrosios kultūros centrų sąjungos vykdomasis direktorius.