infa.lt

Kadaise Lietuva svajojo tapti tiltu tarp Rytų ir Vakarų, tačiau Rusijos karinės invazijos į Ukrainą pasekoje virto tiesiog rūkstančia (bet dar nedegančia) buferine pafrontės zona.

Kaip ir Latvija su Estija, turinčios tiesioginę sieną su Rusija. Lietuva tiesioginę sieną su Rusija, kaip ir Lenkija, turi su Kaliningradu (Karaliaučiumi), taip pat su Baltarusija.

Pakanka žvilgtelėti į žemėlapį, kad pamatytume, kokie dideli Baltijos šalių ir Lenkijos pasienio plotai, besiliečiantys su Rusija ir Baltarusija. Prisiminus, kas dabar yra Baltarusija, galima 70% tikimybe pavadinti ją rusiška.

Baltarusijai irgi yra taikomos sankcijos ir žadama jas gerokai labiau išplėsti, kaip karinės invazijos Ukrainoje bendrininkei. Nors iš tiesų jos niekas neklausė – pradėti tą karą ar ne. Ji nebuvo tos invazijos aptarimo dalyve.

Kur veda sankcijos Baltarusijai? – Akivaizdu, – į didesnę sanglaudą su Rusija, nes daugiau jai nėra kur dėtis. Rusija tampa vienu iš jos apsaugos garantų, visuotinio pasmerkimo ir sankcijų fone.

Tačiau vykstant vis glaudesniam Baltarusijos suartėjimui su Rusija, vis labiau didėja pavojus Baltijos valstybėms (ir Lenkijai), kad jų tiesioginė siena, anksčiau laikoma Baltarusija – virs siena su Rusija.

Tad, Baltijos valstybių ir, tame tarpe Lenkijos, didžiausias interesas yra išlaikyti sieną su Rusija kuo toliau nuo savų sienų, išlaikant Baltarusiją savo, jei ne įtakos, tai bent neutralumo zonoje, kaip buferį, palaikant su ja pragmatiškus abipusius santykius ir nelendant į jos vidaus reikalus, kas galėtų destabilizuoti situaciją šioje valstybėje.

Interesas paprastas – neutralūs santykiai su Baltarusija, būtų padėję išlaikyti Lukašenkos režimą stabilų ir toliau besipriešinantį integracijai su Rusija. Kaip tik tai, ką jis daugybę metų ir vykdė, stengdamasis, kad jo šalis išliktų nepriklausoma.

Tačiau dabartiniame galios centralizacijos amžiuje, Lukašenkos siekis išlikti nepriklausomam, nepatiko nei Rytams, nei Vakarams. Ir Lietuva čia suvaidino savo vaidmenį.

2020 m. įvykę prezidento rinkimai Baltarusijoje buvo pakankamai skandalingi. Skandalingi ta prasme, kad juose kandidatavo daug grynai prorusiškų veikėjų, kuriuos Aleksandras Lukašenka nedemokratiniu būdu eliminavo iš rinkimų lenktynių. Tame tarpe ir Sergejų Tichanovskį, savo žmonos, Svetlanos Tichanovskajos vyrą.

Sergejus Tichanovskis domina tuo, kad buvo ne tik prorusiškas, bet ir aršiai proputiniškas veikėjas Baltarusijoje, tinklaraštininkas, savo Facebook paskyroje nuolat keldavęs (kol buvo laisvėje) nuorodas į Putino pasisakymus, naujametinius sveikinimus ir kitus pareiškimus.

Taip pat jis su draugais keliavo į tuo metu Rusijos jau aneksuotą Krymą, dalindamasis nuotraukomis iš ten „Krym Naš“.

Sergejų Tichanovskį įkalinus, estafetė Baltarusijos prezidento rinkimuose buvo perduota jo žmonai, vardu Svetlana Tichanovskaja. Kurią vėliau Lietuvos valdžios institucijos paskelbė kaip „laimėjusią prezidento rinkimus“ ir „pripažino Baltarusijos prezidente“, dabar išlaikoma Lietuvos mokesčių mokėtojų lėšomis.

Svetlana Tichanovskaja niekada neišsižadėjo savo įkalinto prorusiško vyro, ir viešai prižadėjo kovoti už jo išlaisvinimą. Tad jos politinės pažiūros mažai kam kelia abejonių. Jos tikrai nėra Vakarų pusėje.

Tačiau Vakarai (Lietuvos asmenyje) toliau ją saugo tolesnei Baltarusijos destabilizacijai, esą kaip opozicijos lyderę, kuria ji niekada nebuvo – iki rinkimų visiškai nesidomėjo visuomenine veikla.

Po Baltarusijos prezidento rinkimų, kuriuos prognozuojamai „laimėjo“ Aleksandras Lukašenka, buvo padaryta viskas, siekiant įstumt Baltarusiją į Rusijos glėbį, kai tai nepavyko su rinkimais.

Pastaba, jei rinkimus kažkokiu būdu būtų laimėjęs Sergejus Tichanovskis, Baltarusija į Rusijos glėbį būtų nuėjusi ramiai ir su šypsena, naujojo prezidento-Putino gerbėjo asmenyje, kuriam įsikibusi į parankę, su lygiai tokia pačia drovia šypsena, būtų grakščiai ėjusi jo žmona – Svetlana Tichanovskaja.

Negi Lietuvos valdantieji to nesuvokė, ir tikrai kovojo už demokratines pertvarkas Baltarusijoje taip, kaip jas suprato?

Neįtikinama. Pakanka peržiūrėti Sergejaus Tichanovskio Facebook profilį, pradedant nuo 2017 metų, kad suprastume, kokie naivūs būtų tokie samprotavimai. Tikrai netinkami Lietuvos URM.

Bet einame toliau.

Pradedant nuo 2020-ųjų, kai Lietuva ėmė Baltarusijai taikyti vis naujas sankcijas, – Kaliningrado tranzito, baltarusiškų trąšų tranzito sustabdymas (kas be nuostolių Lietuvai atnešė tranzito perorientavimą į Rusijos uostus), Lukašenka pamatė esąs įspaustas į kampa, – būdamas pakankamai protingas, įvertino visas valstybės išlikimo rizikas ir suprato, kad be Rusijos pagalbos jau neišsivers.

Toliau buvo paskelbtas „Sąjunginės valstybės“ proceso atnaujinimas ir kiti suartėjimo atributai.

Rusijos siena priartėjo prie Lietuvos.

Baltarusijoje vyksta bendri kariniai manevrai (neužilgo vyks vėl), mokymai ir pratybos. Ten atsidūrė ir dalis „Wagner“ PKK kariškių, kurie dabar apmoko baltarusius praktinio karo meno.

Įvertinkime tikslus ir pasiektą rezultatą

Tikslas abiem atvejais (Prezidento rinkimų Baltarusijoje batalijų ir vėlesnių sankcijų Baltarusijai) yra akivaizdus – perduoti Baltarusiją Rusijos kontrolei.

Kad skaidrių ir demokratiškų rinkimų pasekoje ji būtų galėjusi tapusi Vakarų dalimi – tokios fantastinės versijos nedrįso išsakyti niekas Vakaruose. Nes aktyvesni kandidatai buvo arba prorusiški, arba prorusiški. Kitokių tiesiog nebuvo.

Kam buvo naudinga tokia užsienio politika? Atsakymas vienareikšmis – tikrai ne Lietuvai. O Putinas santūriai džiaugėsi. Jis gavo tai, ko visą laiką siekė. Ir išoriškai niekuo prie to neprisidėjęs.

Viską už jį atliko Lietuvos valdantieji.

Kyla rimtas klausimas – ar iš kvailumo ar su Putino parama ir palaiminimu?

Čia išdėsčiau tik įvykius kaip juos mačiau, atvedusius Lietuvą prie Vakarų buferinės zonos su Rusija statuso.

Kas yra buferis ?

Techniškai tai ta mašinos, prietaiso ar geografinė dalis, kuri pirmoji priima stipriausias pirmojo smūgio pasekmes.

Dabartinių automobilių buferių (bamperių) po tiesioginio stipraus susidūrimo niekas neberemontuoja – jie gerai sugeria smūgį, tuo maksimaliai padėdami išsaugoti sėdinčio už vairo gyvybę. Tačiau jie patys jau išmetami kaip nebetinkami sekančiam panaudojimui.

Dabartinio karo kontekste, pagal tai, ką matome Ukrainoje, nebūtų ką remontuoti ir Lietuvoje. Nes ji, kaip ir likusios Baltijos šalys yra buferis to automobilio, kuris dideliu greičiu lekia į kliūtį, neįveikiamą nei jo masei, nei dydžiui.

Nuolatinis Rusijos erzinimas, neduodantis anei jokios praktinės naudos ir nedarantis jokios įtakos karo Ukrainoje rezultatams, yra tiesiog kvailas, mano nuomone.

Ką gali pakeisti draudimas Rusijos piliečiams atvykti į Lietuvą (ES) su savo automobiliais?

Tik dar kartą rusams parodyti, jog ES kovoja ne prieš Putiną, o prieš visą rusų tautą. Prieš eilinius turistus. Karinės invazijos pradžios metu, buvo nuolat pabrėžiama, kad kova vyksta būtent prieš Putino režimą, o ne prieš rusų tautą. Dabar šios kalbos nutilo, nes nebeatitinka tikrovės.

Tai pat ir visi Kaliningrado tranzito ribojimai, kai net ES sankcijose nurodyta, jog iš Rusijos į Rusiją galima vežti nekarinės paskirties prekes.

Visa tai naudinga tik Putinui, kuris dar kartą savo piliečiams prikišamai nurodo į ES dviveidiškumą ir pabrėžia, kad Rusija, savo ruožtu, to nedarys, neatsilieps veidrodiniu tokiu pat sprendimu prieš ES piliečius.

Ko iš tiesų siekia Lietuvos valdžia?

Didesnio Lietuvos saugumo, darydama viską, kad to saugumo sumažėtų ir mobilizuodama Rusijos piliečius aplink Putiną?

Vietoj to, kad parodytų kaip gerai Vakaruose, kad Vakarai juos priima kitaip nei jų prezidentą, kad jie siektų tokio paties gyvenimo.

Viskas visiškai priešingai bet kokiai logikai. Kaimyninių valstybių net piliečiai sąmoningai nustatomi prieš Lietuvą.

Čia tam, kad karo atveju jie nejaustų jokių sentimentų mums? Kad galėtų žudyti mus nejausdami jokio sąžinės graužimo?

Apgins Vakarai?

Vienas kinų karo meno išminčius Sun Tzu savo knygoje „Karo menas“ yra parašęs (nepažodžiui) – laimėtas kartas – „tai išvengtas karas”.

Deja, tokia išmintimi dabartiniai Vakarų politikai nebesivadovauja. Ir žmonių gyvybės jiems tik statistiniais skaičiai bei „žmogiškieji resursai“ ir „namų ūkiai“.

Karas dėl taikos – tai oksimoronas, kurį labiausiai pajaučia tie, kas tiesiogiai dalyvauja karo veiksmuose fronte arba patenka prieš savo valią į karo veiksmų zoną – eiliniai gyventojai..

Šiuo oksimoronu dabar remiasi beveik kiekvienas už karo pratęsimą pasisakantis politikas, kurio nei vaikai, nei artimieji, nei jis pats nedalyvauja tuose karo veiksmuose už kuriuos pasisako.

Jie net neaukoja savo nuosavų pinigų – G.Landsbergis paklaustas ar perveda pinigų, o jei taip tai kiek – atsakė, kad remia kitaip.

Panašiai kalba ir Putinas – mus apsupo NATO – mes turime ginti savo valstybę.

Niekas nekalba apie taiką – laiko tai silpnumo ženklu. Bet jei tai išgelbės tūkstančių žmonių gyvybes – gal galima pabūti ir silpnam? Vardan kilnaus tikslo.

O ir ar iš tiesų esame pakankamai stiprūs tęsti karą iki begalybės? Tiek, kiek reikės, kaip skelbiama politinėse deklaracijose? Abejotina, žinant realius skaičius, kad Rusija pagamina šaudmenis 7x pigiau ir 8x daugiau, nei visi Vakarai kartu sudėjus. Tai oficiali informacija, kurią skelbia CNN remdamasi Estijos URM duomenimis.

Taika, taip, bet ne dabar, Putinas jai nepasiruošęs. Putinas: aš visada pasisakiau už taiką, galim derėtis, bet Vakarai nenori.

Zelenskis: kol Putinas valdžioje – mes su juo nesiderėsime. Pas mus tai įtvirtinta įstatymu (paties Zelenskio pateiktu).

Išankstinis nusistatymas prieš TAIKĄ visose kare dalyvaujančiose pusėse.

Kokį statusą turi Baltijos šalys ir Lenkija NATO bei Vašingtone? Jokio. Net su Lenkija Vašingtonas dėl nieko nesitaria. Parduoda jai ginklus, laiko ją svarbia strategiškai, tačiau nelaiko savarankiška žaidėja su kuria būtų verta dėl ko nors tartis. Apie tai prisipažįsta vienas Lenkijos dienraščių „Rzeczpospolita” savo medžiagoje. Vašingtonas apie mūsų visų ateitį dabar tariasi tik su Berlynu, Paryžiumi ir Londonu. Visiems kitiems – mes jus ginsime. Nesirūpinkite. Tiek, kiek reikės.

Kas tai?

Vardan kieno saugumo? Kieno interesai slypi po nuolatiniu karo eskalavimu?

Ir čia prisimenu Orvelo knygos „1984“ „naujakalbės“ fragmentus: „Karas – tai taika“, „Melas – tai tiesa“ ir pan. Juk mes jau beveik gyvename tose sąlygose, kurias aprašė Džordžas Orvelas savo knygoje.

Ir kai mums sakoma, kad rūpinamasi mūsų saugumu ir viskas daroma dėl mūsų saugumo – gal laikas jau į visa tai pažiūrėti kitaip, pritaikant Džordžo Orvelo oksimoronus? Tada labiau suprastume apie ką kalbama.

„Karo grėsmė – tai ateinanti taika“, „Augantis skurdas – tai gerovės augimas“, „Kylančios kainos – tai kainų kritimas“ ir t.t. ir pan.

Visa tai matome ir girdime kasdien, tačiau tai ką matome tikrovėje, ir tai, ką skaitome oficialiuose pranešimuose apie kylančius vidutinius atlyginimus ir Mačiulio krentančias kainas – absoliučiai skiriasi.

Tai rodo, kad prasidėję COVID-1984 metu, šiandien jie jau įpusėjo. Ir tik dėka tos „naujakalbės“ dauguma nesupranta, kad gyvename buferinėje zonoje (visomis prasmėmis), kurios išlikimo tikimybė susidūrimo atveju minimali.

Todėl ir vyksta viskas kaip kokiame košmare be ateities, su požiūriu – po mūsų, nors ir tvanas.

Buferis visais atvejais nukenčia labiausiai, kad išsaugotų vairininką.

O kas gi vairininkas?

Tai juk atsakymą žinote.