infa.lt

Valdančiųjų liberalų-konservatorių bandymai įtraukti visuomenę į eilinę pinigų taškkymo ir niekur nevedančią strategiją „Lietuva 2050” – nesiliauja. Siūlome jūsų dėmesiui didelio liberalo „rūpesčio” kitais vizijos pristatymą.

Nepasitenkinimas liberalia Lietuvos demokratija, žemas socialinis pasitikėjimas ir abejingumas kitokiems žmonėms vertybių tyrimuose įvardijamos kaip didžiausios šalies visuomenės silpnybės. Į šiuos visuomenės trūkumus bus nutaikyta ir Vyriausybės rengta valstybės ateities vizija „Lietuva 2050“, kurią trečiadienį ėmė nagrinėti Seimo Ateities komitetas, rašo šio komiteto pirmininkas, liberalas Raimundas Lopata.

Kaip komiteto posėdyje pabrėžė Vilniaus universiteto Filosofijos fakulteto docentė dr. Rūta Žiliukaitė, atliekanti visuomenės vertybių kaitos tyrimus, pusė Lietuvos gyventojų nepatenkinti, kaip veikia [liberalų] demokratija.

Ir nors nepriklausomoje Lietuvoje visuomenė tapo pilietiškesnė, vis dėlto, ryški kita ilgalaikė tendencija – žemas socialinis pasitikėjimas, tai yra nepakankamas tikėjimas kitų žmonių geranoriškumu.

Turbūt reikėtų pasidžiaugti, kad įvardijo aiškius skaičius – 50% Lietuvos žmonių yra nepatenkinti dabartine liberalų tvarka, kurią jie vadina demokratija. Būtų labiau džiugu jei pristatytojai pateiktų aiškią tyrimų nuorodą, kur galėtume įsitikinti patys, jog nepatenkintų tėra tik 50 procentų.

Nes sprendžiant į atsiliepimų internete – tokių yra mažiausiai 70%. Tačiau, neturėdami tyrimo duomenų prieš akis, negalime užtikrintai to teigti.

Ar nepasitikėjimui yra pagrindo?

Atsakymas ko gero slypi pačių valdančiųjų politiniuose sprendimuose, kuriuos vadinti demokratija būtų pernelyg drąsu. Net atvira politika – nebūtų tinkamas žodis.

Geriausiai apibūdinti jų priimamus sprendimus galėtų tokios sąvokos, kaip: nekompetencija, atsakomybės vengimas, išsisukinėjimas ir melas. Ir tai atvirai neužmaskuotas melas.

Ypač tas tinka prisiminus pandeminį laikotarpį, kurį daugelis žmonių rašo kabutėse. Paminėsime ryškiausius momentus:

Be „galimybių paso” žmogus negalėjo dirbti ir užsidirbti pragyvenimui. Galimybių pasas buvo išduodamas trimis atvejais – persirgus Covid, susileidus Covid vakciną ar kas kelias dienas testuojantis. Testo kaina buvo žvėriška, ir gaunantys minimalų atlyginimą žmonės, tiesiog negalėjo sau to leisti – didžioji dalis atlyginimo būtų nuėjusi apmokant privalomus testus.

Ir jei žmogus nebuvo persirgęs COVID – jis tiesiog buvo priverstas eiti skiepytis, nors oficialiai skiepai nebuvo privalomi. Tačiau buvo sudarytos tokios neišgyvenimo sąlygos, kad jeims neliko pasirinkimo – arba mirti badu, arba skiepytis.

Šiandien tie, kurie stebisi, kad visuomenė nepasitiki „valdančiųjų geranoriškumu”, aiškina, kad „JOKIOS PRIEVARTOS NEBUVO”, esą visi skiepijosi laisva valia. Vaizdo įrašas tą puikiai demonstruoja – Seimo pirmininkė V.Čmilytė-Nielsen:

„Žemas socialinio pasitikėjimo lygis reiškia, kad mūsų visuomenėje labai didelė dalis žmonių mano, kad negalima pasitikėti dauguma mūsų visuomenės narių (valdančiųjų). (…) Mūsų pilietinė visuomenė yra labiau silpna negu vidutinė (…) Visuomenės nuomonės, tiesą sakant, skiriasi nuo Europos Sąjungos vertybių“, – teigė mokslininkė.

Tas tiesa, pasitikėti valdančiaisiais ar juos remiančia jų pačių apmokama mokesčių mokėtojų pinigais žiniasklaida bei kitais išlaikytiniais  – misija neįmanoma praregėjusioje visuomenėje. Taip pat ir tais mokslininkais, kurie rimtais veidais stūmė vakcinas kaip vienintelę panacėją nuo užsikrėtimo, nuo testavimosi, nuo mirties ir ligoninės.

Visa tai vėliau pasirodė esant paprastu ir tik mokslo vardu paremtu melu, kai paties mokslo ten buvo tik vardai ir titulai. Nereikėtų stebėtis, kad jie pirmiausiai ir nukentėjo. Pasitikėjimą reikia užsitarnauti tarnaujant žmonėms, o ne valdančiųjų išmokoms. Prarasti jį labai lengva.

Anot jos, visuomenėje ryški privatumo kultūra. „Iš esmės tai, kas tau rūpi – tai šeimos ir artimųjų gerovė. Gebėjimas mąstyti plačiau – sudėtingesnis iššūkis. <…> Jeigu žmogaus paklausite, ar jums rūpi neįgalių žmonių gyvenimas, labai retai rasite žmogų, kuris pasakys: ne, man visiškai nerūpi. Taip veikia normos. Bet jeigu jūs paklausite, ar jums rūpi imigrantų  gyvenimo sąlygos, dauguma pasakys: ne, man visiškai nerūpi“, – atkreipia dėmesį R. Žiliukaitė.

Liberalių „demokratų” skurdinama visuomenė ir negali elgtis kitaip.  Bet nekeista, kad valdžios apmokami mokslininkai to”nemato”. Altruistu, kuriam rūpi visų kitų žmonių bėdos, daugumoje atvejų gali būti tik viskuo apsirūpinęs žmogus. Tada jis gali skirti dėmesį kitiems, ir vis tiek tai bus pirmiausia savos visuomenės, o ne atvykėlių emigrantų žmonės.

Kaip rodo tyrimai, per 30 metų tolerancijos lygis visuomenėje išliko žemas, o socialinė distancija nuo kitų grupių – kito tikėjimo ar kitos tautybės – išlieka didelė. „Vizijoje „Lietuva 2050“ randu visko, ko nėra mūsų visuomenėje, visko, ko reikia, ir pagarbos kitam žmogui akcentas yra visuose skyriuose“, – pastebi R. Žiliukaitė.

Miela skaityti gerbiamos mokslininkės pastebėjimus, kuriuose nėra minimas gyvenimo lygio ir socialinių bei politinių sąlygų blogėjimas Lietuvoje visus 30 metų. Šitą dalyką valdžios apmokamas mokslas tiesiog išbraukia iš savo „tyrimų” klausimų, palikdamas tik „Lietuva 2050” viziją, kurioje gyvena nežinia kokių pajamų, laisvės indekso, pažiūrų laisvės ribojami žmonės.

Propaganda mokslininkų lygmeniu skamba itin juokinga gaida – kai tu supranti, jog tave bando apkvailinti itin nemokslišku būdu. Tiesiog teigdami tai, ko niekada nebuvo ir nėra dabartinių valdančiųjų siekiuose.

Anot Seimo Ateities komiteto pirmininko, Liberalų sąjūdžio frakcijos nario prof. Raimundo Lopatos, mokslininkų įvardijami vertybių pjūviai – tai kelio ženklai, kurių reikia politikams įgyvendinant strategiją „Lietuva 2050“.

Atkreipkime dėmesį į aukščiau esančios pastraipos pažymėtus žodžius „reikia politikams” – taip, artėja rinkimai – nuo taip ir neįgyvendintos „Lietuva 2030” vizijos šokama į „Lietuva 2050” viziją. Kurią turės įgyvendinti kiti.

Klausimas tik toks – ar atsiras norinčių tai daryti? – Ypač turint omenyje dabartinių valdančiųjų nekompetenciją visose srityse kurių jie tik ėmėsi. Pradedant Dveikatos apsauga ir Švietimu, ir baigiant Žemės ūkiu. Visur situacija tragiška, liudijanti artėjantį kolapsą.

Ar tokioje situacijoje gali būti net kalba apie kažkokį pasitikėjimą tų žmonių parengta programa?  Kai siautėja skandalas Švietimo sistemos „Gyvenimo įgūdžių” programos atžvilgiu?

Tai naivus valdančiųjų ir juos palaikančių (išlaikomų) mokslininkų požiūris – visuomenės dauguma tik laukia, kada šie „Lietuva 2050” vizijos autoriai paliks savo postus. Pasitikėjimo limitą jie jau išeikvojo 30 metų į priekį.

„Dabar šalyje gyvena apie 200 tūkst. užsieniečių, tačiau iki šiol neturime jokio mechanizmo, kaip juos integruoti, iš esmės netaikome integracijos priemonių. O tai ypač svarbu turint omeny mūsų kaip valstybės, kaip nacijos demografinę situaciją“, – sakė R. Lopata.

Na va ir prisipažino – imigrantams integruoti skiriami milijonai eurų lėšų, ir nuosavų, ir gautų iš ES. Tačiau kai galvose vėjai – tos lėšos ištaškomos pavėjui be rezultato. Ir to dalyko nepakeis jokios „Lietuva 2050” vizijos.

Pirmiausia reikia užpildyti turiniu tai, kas pas protingus žmones vadinama smegenimis.

Tačiau kai nėra to esminio komponento – telieka rengti, svarstyti, taškyti mokesčių mokėtojų pinigus strategijoms, kurios kartu su jų iškeliavimu į politinę nebūti – iškeliaus paskui – tiesiai į šiukšlių dėžę.