infa.lt

Mindaugas Vilčinskas (centre) | Autoriaus pasidalinta nuotr.

Facebook autorius, Sigitas Babilius, socialiniame tinkle pasidalino mintimis apie visą Lietuvą išjudinusią istoriją, kuri prasidėjo šeimos tėvams atsisakius ES pilietybės ir dokumentų, po ko, maždaug po metų teismas priėmė sprendimą atimti vaikus iš šeimos ir patalpinti į globos namus, esą už mokyklos nelankymą. Toliau autoriaus tekstas:

Danijoje ir Švedijoje manoma, kad Žmogaus teisė turėti įsitikinimus gali reikšti Korano deginimą.

Lietuvoje valstybės institucijos nemano, kad Žmogus turi teisę nuspręsti ar jis nori savo vaikus leisti į valstybės sukurtą mokyklą/darželį. Taip pat institucijos Žmogų, kuris paskelbia, kad nepripažįsta valstybės ir jos teisės naudoti prievartą, laiko „neadekvačiu” ir planuoja nustatyti (kaip vakar sakė prokuroras) Žmogaus gebėjimą orientuotis laike ir erdvėje.

Koks konfliktas įvykęs ir koks valstybės institucijų pretenzijos šiai šeimai galime spręsti tik iš to, ką institucijos kalba viešai. Kadangi atvejis labai jautrus – kalba eina ne tik apie Konstituciją ir Žmogaus teises, bet ir apie suaugusius ir vaikus – Žmones – valstybės institucijų pareiškimai turi būti labai tikslūs ir aiškus. Nes apie šį atveji ne tik filmai galės bus statomi, bet ir sprendžiasi žmonių likimai.

Taigi pažiūrėkime ką sako institucijos – kodėl šią šeimą užgriuvo valstybės prievartos lavina.

Šiandien BNS rašo:
„Vaikai iš šeimos buvo paimti birželį. Kaip skelbta, vaikai nelankė mokyklos, nesilankė pas gydytojus, šeima nepriėmė siūlomos pagalbos.”

Kauno miesto savivaldybės Socialinių paslaugų skyriaus Paslaugų šeimai ir vaikui poskyrio vedėja Giedrė Vareikienė patikslina:
„Šeima kategoriškai atsisakė bendradarbiavimo su darbuotojais, neįsileido į namus, demonstravo savitą požiūrį į šeimą, įvardindami, kad jie yra „bendruomenė“, akcentavo savo įsitikinimus, už susitikimus su specialistais reikalavo sumokėti, neigė esantys asmenys, turintys vardus ir pavardes. Nei vaikų tėtis, nei mama nesiekė bendrauti su socialines paslaugas teikiančiais specialistais, apsvarstyti šeimos sunkumus ir ieškoti jų sprendimo būdų“.

„Buvo ne vienas pranešimas dėl galimų vaiko teisių pažeidimų. Vienas, pats pirmas buvo gautas iš policijos dėl galimo smurto artimoje aplinkoje, kiti pranešimai iš socialinių paslaugų centro, iš mokyklos. Taigi, tai buvo eilė pranešimų ir žmonėms, specialistams, bendravusiems su šeima, kilo nerimas dėl vaikų situacijos šeimoje. Tas procesas truko metus, kol išanalizavome situaciją, surinkome tam tikrą informaciją, kuri tikrai patvirtina, kad vaikams yra reali grėsmė“, – spaudos konferencijoje sakė I. Skuodienė, pridurdama, kad pranešimas dėl smurto buvo gautas ne dėl smurto prieš vaikus.

Liepos 20 dieną tv3.lt rašo:
Teismo sprendimu vaiko gerovės centre „Pastogė“ Vilčinskų vaikai apgyvendinti birželio 1 d. Čia jiems suteikta globa. Teismo sprendimu vaikai paimti (atimti) iš M. Vilčinsko, nes šis neleido jų į mokyklą. Vyro nuomone, privalomasis vaikų ugdymas yra dresavimas, o mokyklose „mokytojai uosto kokainą, muša vaikus, varo depresiją ir reklamuoja naudotis socialiniu tinklu „Tik Tok“.

M. Vilčinskas yra atsisakęs Lietuvos Respublikos pilietybės, todėl nei jis, nei jo vaikai neturi galiojančių dokumentų. Vaikų pagrobimu įtariamas vyras save vadina „gyvu, laisvu“ žmogumi. Europos Sąjungą jis laiko komercine organizacija, taip pat teigia, kad jo šeima nėra Lietuvos Respublikos nuosavybė.

Taigi mes turime atvejį, kai Žmogus turi ĮSITIKINIMUS. Jie mums gali atrodyti neteisinti, kvaili, vatnikiški, bet Konstitucija aiškiai sako:

• Žmogaus teisės ir laisvės yra prigimtinės.
• Žmogaus laisvė neliečiama.
• Niekas negali būti savavališkai sulaikytas arba laikomas suimtas.
• Žmogaus asmuo neliečiamas
• Žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas.
• Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.
• Žmogus turi teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti.
• Laisvė reikšti įsitikinimus, gauti ir skleisti informaciją negali būti ribojama kitaip, kaip tik įstatymu, jei tai būtina apsaugoti žmogaus sveikatai, garbei ir orumui, privačiam gyvenimui, dorovei ar ginti konstitucinei santvarkai.
• Minties, tikėjimo ir sąžinės laisvė yra nevaržoma.
• Kiekvienas žmogus turi teisę laisvai pasirinkti bet kurią religiją arba tikėjimą ir vienas ar su kitais, privačiai ar viešai ją išpažinti, atlikinėti religines apeigas, praktikuoti tikėjimą ir mokyti jo.
• Valstybė globoja šeimas, auginančias ir auklėjančias vaikus namuose, įstatymo nustatyta tvarka teikia joms paramą.

Taigi iš valstybės institucijų pateiktos informacijos susidaro įspūdis, kad Šeima ir konkretūs žmonės turi įsitikinimus, kuriuos reiškia. Šeimos nariai yra ATSISAKĘ Lietuvos Respublikos pilietybės.

Šeimos nariai yra apsisprendę ugdyti vaikus namuose ir neleisti jų valstybės sukurtą sistemą.

Dėl tokio sprendimo valstybės institucijos atima APYLINKĖS teismo sprendimu iš šeimos vaikus, nes neva jiems dėl mokyklos nelankymo kyla nepataisomų grėsmių. Ir APRIBOJA vaikų laisvę patalpindamos juos GLOBOS NAMUS. Ta prasme už tariamus pažeidimus yra ribojama vaikų laisvė ir teisės būti su tėvais.

Apylinkės teismas, kuriame paprastai nutarimus rašo 4 kurso studentės – teisėjų padėjėjos nusprendžia ATIMTI vaikus iš tėvų dėl jų įsitikinimų!

Šis atvejis yra ne apie „vatnikus, Celofanų draugus”. Šis atvejis yra apie Žmogaus teises, laisvę ir Konstituciją. Apmaudu, kad valstybė tik naudoja prievartą – tupai, kaip sovietinis mentas.

Apmaudu, kad Laisvės partija, kuri valdo šalį, žodį „laisvė” supranta siaurai – kaip šūkį, o ne universalią vertybę, kurią turi visada ir visur ginti.

Apmaudu, kad „progresyvioji dalis visuomenės” žino, jog šeima gali būti ir du vyrai su vaikais, tačiau nepagalvoja, kad šeima gali būti ir tai, kas nenori leisti savo vaikų į valstybinę mokyklą. Kad šeima gali gyventi laisvai – be valstybės kišimosi į jos reikalus.

Pirmą kartą šis tekstas buvo paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.