infa.lt

infa.lt montažas

Galbūt rimčiausias klimato kaitos poveikis Amerikoje kol kas yra susijęs su jos poveikiu jaunimui. Koledžų studentai, anksčiau optimistiškai nusiteikę ir optimistiškai žiūrėję į ateitį – ar bent jau į savo asmeninę – dabar vis pesimistiškiau ir net niūriau žiūri į ateitį, rašo Peter A. Coclanis „American Conservative” portale.

Nesunku suprasti, kodėl. Žiniasklaidoje ir niūriose bien pensants profesorių paskaitose pateikiamuose klimato scenarijuose, ateities baimė, prieš vystymąsi nukreiptos ideologijos – be kita ko, „degrowth” ir „ungrowth” – ir saugumo idėjos tapo numatytuoju pasirinkimu keturmetėje mokykloje.

Šią pamoką pernelyg gerai išmokau, kai šį pavasarį garbės klasėje skaičiau paskaitą apie žemės ūkio ateitį. Teigiau, kad, be kita ko, per šimtmetį turėsime rasti būdų, kaip efektyviau užauginti daugiau geresnės kokybės maisto produktų.

Šios paskaitos temos klaidą dar labiau pagilinau teigdamas, kad mokslo, naujų technologijų ir žemės ūkio verslo verslumo pažanga bus labai svarbi sprendžiant šias užduotis.

Sprendžiant iš mokinių reakcijos, būčiau buvęs geriau priimtas, jei būčiau pasisakęs už XXI amžiaus „kuklų pasiūlymą” ir pasiūlęs ateityje atsikratyti perteklinių vaikų, pridedant dar vieną „baltymą” prie pasirinkimų, kuriuos madingose maitinimo įstaigose deklamuoja „padavėjai”.

Klimatas labai keičiasi, kaip dažnai būdavo ir praeityje. Tikėtina, kad daugelį dabartinių pokyčių lemia žmogaus veiksmai; jei būsiu priverstas, galiu netgi pritarti naujam pavadinimui, kuris vis dažniau vartojamas mūsų naujai istorijos epochai įvardyti: antropocenas. Tačiau dėl kelių priežasčių nesu pernelyg išsigandęs, o tuo labiau išsigandęs dėl klimato grėsmių ateityje.

Pirma, kaip dažnai pabrėžia Bjornas Lomborgas, yra kitų, kur kas aktualesnių ir, be abejo, rimtesnių problemų. B. Lomborgas daugiausia dėmesio skiria įvairioms ligoms ir nuolatiniam skurdui, tačiau gyventojų senėjimas ir artėjantis gyventojų skaičiaus mažėjimas taip pat kelia realių problemų. Turėtume daugiau dėmesio skirti šioms problemoms, o ne sukti galvas ir planuoti savo išnykimą dėl to, kad šiek tiek pakilo temperatūra.

Antra, esu ekonomikos istorikas ir atkreipiau dėmesį į tai, kaip žmonės paprastai reaguodavo į didelius iššūkius praeityje. Nors žymūs aplinkosaugos istorikai išskiria atvejus, kai (kai kurios) ikiindustrinės tautos nesugebėjo veiksmingai reaguoti į aplinkos stresą, išteklių trūkumą ir panašiai, moderniaisiais laikais žmonės beveik visada atsiliepdavo į raginimus.

Pavyzdžiui, pagalvokite, kokius atsakymus 1900 m., kai pasaulio gyventojų skaičius siekė 1,65 mlrd., būtų pateikę vyriausybiniai politikai, žurnalistai ir inteligentai, jei būtų paklausti, ar iki praėjusio šimtmečio pabaigos išmaitinsime 6 mlrd. žmonių, o 2023 m. – 8,3 mlrd. žmonių?

Greičiausiai – nepasitikinčius žvilgsnius, o po to – vieną ar du šūksnius „neįmanoma”. Tačiau dabar pagaminame pakankamai maisto, kad išmaitintume visus dabartinius pasaulio gyventojus, nors jų yra penkis kartus daugiau nei 1900 m., ir vis dar turime daug maisto, kurį galima perdirbti į etanolį, naudoti gyvuliams šerti ir, deja, kuris gali supūti, sugesti arba būti išmestas.

Kodėl? Todėl, kad žmogaus smegenys, tiksliau, visos žmogaus smegenys, yra didžiausias išteklius, kaip prieš 40 metų sakė Džulianas Simonas. Tai reiškia, kad mūsų didžiulis gebėjimas diegti naujoves ir prisitaikyti verčia mane optimistiškai žiūrėti į dabarties ir ateities iššūkius, tarp jų ir klimato kaitą.

Grįžtant prie maisto: XX a. ir pirmaisiais XXI a. dešimtmečiais mokslininkų, politikos formuotojų, žemės ūkio verslo specialistų, žemės ūkio organizacijų ir pavienių ūkininkų pastangos iš esmės pakeitė gamybos galimybes.

Pavyzdžiui, išrastas vadinamasis Haberio ir Boscho procesas, kurio metu azotas ir vandenilis sujungiami į amoniaką. Naudojant amoniaką kaip trąšą (sintetinį azotą), pavyko gerokai padidinti derlių, ypač pokario metais. Žymus technologijų istorikas Vaclavas Smilas sintetines azoto trąšas pavadino svarbiausiu XX a. išradimu, kuris labai padėjo išmaitinti augančią pasaulio žmonijos populiaciją.

Tačiau tai tik vienas iš pavyzdžių, nes svarbų vaidmenį atliko ir kitos biologinės, mechaninės ir organizacinės inovacijos – nuo traktorių iki žaliosios revoliucijos, nuo įvairių rizikos mažinimo ir pajamų mažėjimo švelninimo mechanizmų (ateities sandorių rinkos, pasėlių draudimas) iki glifosato pagrindu pagamintų herbicidų ir G.M. pasėlių.

Kas žino, gal sekančia ateis ląstelinė ar bakterijų sukuriama mėsa.

Žmonės yra kūrybingi problemų sprendėjai, kurie, kalbant apie aprūpinimą maistu, kadaise garsiuosius rankomis mojuojančius niurgzlius, kurie septintajame dešimtmetyje prognozavo masinį badą – Dennisą Meadowsą, brolius Paddockus, Paulą Ehrlichą ir į juos panašius – išstūmė į istorijos šiukšlyną arba, tiksliau, į komposto krūvą.

Be abejo, kad ir kokie sėkmingi būtų buvę žmogaus sprendimai dėl „maisto krizės”, jie nebuvo be problemų ir visada turi būti laikomi laikinais, tačiau jie suteikia istoriškai pagrįsto optimizmo dėl mūsų galimybių, susijusių su klimato kaita.

Žmogaus polinkis į naujoves ir prisitaikymą, ypač kai jį palaiko ir stiprina įsipareigojimai mokslinių tyrimų srityje, gerai suplanuotos rinkos paskatos, pagarba asmens laisvei ir įvairiems keliams, man teikia daugiau nei vilties, kad gerai maitinami ir vis labiau turtėjantys maždaug 10,4 mlrd. žmonių, kurie, kaip prognozuojama, gyvens Žemėje 2100 m., gali atsigręžti atgal ir nustebti, dėl ko kilo visas tas triukšmas dėl klimato kaitos.

Straipsnio autorius, Peteris A. Coclanis yra Alberto R. Newsome’o nusipelnęs istorijos profesorius ir Šiaurės Karolinos universiteto Čapel Hile Pasaulinio tyrimų instituto direktorius. Jis daugiausia dirba ekonomikos, demografijos ir verslo istorijos srityje ir yra paskelbęs daug publikacijų šiose srityse.