infa.lt

Mokytojų palaikymo mitingas (2018 m gruodis) nuotrauka: infa.lt

Amerikiečio autoriaus, Džimo Holingsvorto  mintys apie savo šalies švietimo sistemą. Panašių pavyzdžių toli ieškoti nereikia – einame tuo pačiu keliu ir gana sparčiai, neužilgo prisivysime pilnai, o žinant Lietuvos valdžios atsidavimą savo darbui – net ir pralenksime. Susipažinkime su Amerikos patirtimi ir, galbūt, mums pavyks išvengti:

Tad kur mes nuklydome?

Pasiklydome, kai Nacionalinė švietimo asociacija nustojo būti profesine asociacija, siekiančia gerinti švietimą, ir tapo asociacija, kuri tiesiog lobavo, kad mokytojams būtų skiriama daugiau pinigų, rašo Jim Hollingsworth amerikiečių „American Thinker” portale.

Švietimas primena didžiuosius praeities filosofus. Aristotelis ir Platonas yra tik istoriniai pavyzdžiai žmonių, kurių tikslas buvo šviesti visus, kurie norėjo klausytis. Amerikos įkūrėjai buvo gerai susipažinę su šių didžiųjų vyrų darbais, o daugelis jų idėjų buvo įtrauktos į mūsų steigiamuosius dokumentus.

Net Tomas Džefersonas, kuris parašė Nepriklausomybės deklaraciją, buvo Virdžinijos universiteto architektas ir pirmasis lankytojų tarybos (valdymo organo) rektorius. Tai buvo 1819 m. kovą.

Istoriškai švietimas buvo tėvų darbas. Apaštalas Paulius, žydų fariziejus, buvo mokomas pagal žydų tradicijas, (Apd 22, 3). Vėliau, po to, kai buvo išgelbėtas kelyje į Damaską, jį mokė pats Jėzus. Iš tikrųjų apaštalas Paulius nelaikė savęs labai svarbiu mokytoju. Jis vadino save „mažiausiu iš apaštalų”, nes anksčiau persekiojo krikščionis.

Žydų tradicija aiškiai nurodė, kad ne kunigijos ar vyriausiojo valdininko, karaliaus (ar prezidento) pareiga, bet tėvų pareiga buvo auklėti savo vaikus. Žydų tėvai buvo mokomi, kad Dievo žodis turi būti svarbiausias jų mokyme, ir jie turėjo „stropiai mokyti savo vaikus” ir juos surišti „kaip priedus tarp akių”.

Krikščioniškoje tradicijoje apaštalas Paulius mokė, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė auklėjant savo vaikus, nes skaitome „Ir jūs, tėvai, neprovokuokite savo vaikų pykčiui, bet auklėkite juos Viešpaties auklėjimu ir pamokymais”.

Ankstyvojoje Amerikoje nebuvo valstybinių mokyklų, bet kiekvienas iš tėvų suprato, kad jis turi mokyti savo vaikus. Kiekvienas iš tėvų rimtai žiūrėjo į šią pareigą, todėl labai didelis procentas vaikų užaugo gerai skaitantys ir išsilavinę.

Tomas Džefersonas, mūsų trečiasis prezidentas, buvo gerai išsilavinęs, ir tai įrodo Nepriklausomybės deklaracijos parašymas. Jis turėjo neįprastą požiūrį į švietimą.

Tomas Džefersonas manė, kad tik išsilavinę piliečiai gali užtikrinti sėkmingą Amerikos savivaldos eksperimentą. Jis pasiūlė plačią, nemokamą, viešojo švietimo sistemą, kuri jo laikais buvo radikali, o įkūręs Virdžinijos universitetą iš dalies pasiekė didesnius savo tikslus.

Prezidentas Džonas F. Kenedis taip atsiliepė apie Tomo Džefersono talentą:

Per garsųjį tostą Baltuosiuose rūmuose vykusioje vakarienėje, skirtoje 49 Nobelio premijos laureatams pagerbti, Kenedis pasakė: „Manau, kad tai yra nepaprastas talentų ir žmogiškųjų žinių rinkinys, kada nors buvęs surinktas Baltuosiuose rūmuose, galbūt išskyrus tuos atvejus, kai Tomas Džefersonas vakarieniavo vienas.”

Dėl mūsų didingos istorijos vaikai natūraliai užaugo gerais skaitytojais ir piliečiais. Nepriklausomybės deklaracijos ir Konstitucijos supratimas buvo Amerikos švietimo pagrindas.

Tačiau ši tradicija labai pamažu buvo nustumta į šalį, truputį čia, truputį ten.

1857 m. buvo įkurta Nacionalinė švietimo asociacija; iš pradžių kaip Nacionalinė mokytojų asociacija. Ji turėjo labai garbingų tikslų.

Filadelfijoje susirinko šimtas pedagogų, kad sudarytų nacionalinę organizaciją. Jos misija – „kelti mokytojo profesijos prestižą ir skatinti mokytojo profesijos interesą bei populiarinti žmonių švietimą Jungtinėse Valstijose”. Ji buvo pavadinta Nacionaline mokytojų asociacija (NTA).

Vėliau Nacionalinė mokytojų asociacija tapo Nacionaline švietimo asociacija (NEA), ir nors ji daug metų veikė kaip profesinė organizacija, galiausiai virto sąjunga, kuri labiau akcentavo tai, kas padeda mokytojams, o ne tai, kas geriausiai atitinka vaikų interesus. Ji tapo didžiausia profesine sąjunga Jungtinėse Valstijose.

Vien tai nebūtų neigiamas veiksnys, tačiau NEA palaipsniui perėmė Demokratų partija ir jų liberali darbotvarkė – marksizmo forma.

Laikui bėgant ši darbotvarkė darėsi vis liberalesnė, kol šiandien vieninteliai dalykai, kurie jiems rūpi, atrodo, yra transseksualų teisingumas ir didesnis mokytojų darbo užmokestis.

Amerika buvo įkurta kaip krikščioniška nacija, ir dauguma mūsų valstijų baudžiamųjų įstatymų yra pagrįsti Biblijos nuostatomis. Tačiau pamažu iš mokyklų buvo pašalintos maldos ir Biblijos skaitymas, ir neliko jokių moralinių principų.

Tačiau byloje Pierce prieš Seserų draugiją Aukščiausiasis Teismas aiškiai nurodė, kad vaikų švietimo kontrolė priklauso tėvams.

Teismo nuomonę parašė asocijuotasis teisėjas Jamesas Clarkas McReynoldsas. Jis teigė, kad vaikai nėra „tik valstybės kūriniai” (268 U.S. 510, 535) ir kad tradicinis amerikietiškas laisvės sąvokos supratimas dėl savo prigimties neleidžia valstybei versti mokinius priimti mokymą tik valstybinėse mokyklose.

Jis teigė, kad ši atsakomybė priklauso vaiko tėvams ar globėjams ir kad galimybė pasirinkti yra „laisvė”, saugoma Keturioliktosios pataisos.

Situacija pamažu keitėsi ir priėjo iki to, kad šiandien tėvai, dalyvaujantys mokyklų tarybų posėdžiuose ir besiskundžiantys dėl dėstymo mokyklose, vadinami „vidaus teroristais”.

Nors NEA vaidmuo palaipsniui keitėsi, šeštojo dešimtmečio viduryje organizacija nustojo būti tik profesine pedagogų organizacija ir tapo visaverte mokytojų profsąjunga. Dabar ji yra didžiausia profsąjunga šalyje, o dauguma dalykų, kuriuos ji remia, yra gana radikalūs.

Štai įdomus straipsnis, kuriame parodoma, kaip mokytojų profsąjungos griauna viešąjį švietimą. Nors mokytojų sąjunga apsimeta esanti nepriklausoma, autorius tvirtina, kad ji tėra radikali Demokratų partijos atšaka.

Esant žemiausiam kada nors buvusiam mokymosi pasiekimų lygiui, vienintelis sąjungos atsakymas – duokite daugiau pinigų. Deja, tai tik pusė tiesos, ir daug kokybiško švietimo vyksta daug mažesnėmis sąnaudomis.

Skirtumą lemia ne lėšos, o medžiagos kokybė ir mokytojų darbo kokybė. Gaila, kad daugelis mokytojų kolegijų yra marksistinės, ir jose parengtiems mokytojams sunku įveikti šio mokymo įtaką.

Daug žmonių skundėsi valstybinėmis mokyklomis, bet kadangi tai buvo daugumoje vienišos motinos, jos nemanė, kad galėtų ką nors padaryti. Tiesa ta, kad jei esi pakankamai ryžtingas, rasi sprendimą. Pažįstu vieną šeimą, kurioje tėvas kasdien pasiimdavo sūnų su savimi į darbą. Daugelis motinų dirba namuose ir kartu su jomis yra jų vaikai.

Viena iš išeičių – motinų grupei susivienyti. Kiekviena motina mokytų vieną dieną, o paskui penkias dienas dirbtų. Taip per šešias dienas vyktų visavertis privatus ugdymas.

Jei norėsime išlikti laisvi, turėsime susigrąžinti švietimo sistemos kontrolę.

Straipsnio autorius, Džimas Holingsvortas yra baigęs Pensakolos krikščioniškąjį koledžą. Jis yra parašęs penkias knygas, leidykla jau parengė šeštąją.

infa.lt: Nuo rudens Lietuvoje įsigalios galimybė mokyti savo vaikus namuose – kiek tėvų tam ryšis patys?