infa.lt

Nante: demonstrantai bandė gintis nuo ašarinių dujų skėčiais ir pripučiamais žaislais
Foto: Stephane Mahe, Reuters

Prancūzijos valdžios institucijos antradienį įvertino smurtinius susirėmimus, kurie gegužės 1-ąją, Tarptautinę darbininkų dieną, vyko Paryžiaus ir kitų šalies miestų gatvėse, pasakoja „Kommersant” korespondentas Prancūzijoje.

Oficialiais duomenimis, buvo sužeisti 406 policininkai ir žandarai, suimta apie 200 demonstrantų ir 540 riaušininkų. Protestuotojai išėjo į gatves keršydami vyriausybei ir prezidentui už apeinant parlamentą prastumtą pensijų reformą.

Protestai prieš pensijų reformą buvo prasmingi dar prieš ją priimant. Tačiau nuo balandžio 15 d. ji įgavo įstatymo, kurį galima atšaukti tik iš naujo atsukus visą istoriją – nuo svarstymo parlamente iki prezidento parašo, statusą.

Toks bandymas tikriausiai bus atliktas birželio mėnesį, tačiau tikimybė, kad jis bus sėkmingas, yra nedidelė. Valdant prezidentui Emmanueliui Macronui tai mažai tikėtina. Kas nutiks po to, galima tik spėlioti.

Žinoma, teoriškai išlieka galimybė surengti referendumą dėl reformos, apie kurį išdidžiai kalba profsąjungų lyderiai, tačiau tai labai mažai tikėtina.

Dėl to protestuotojų nuotaikos pasikeitė. Jie nebeturi jokių akivaizdžių tikslų, tik pasipiktinimą ir keršto troškimą dėl to, kad į jų nuomonę nebuvo atsižvelgta.

Ir šis pyktis nukreiptas be jokio protingo apskaičiavimo – į gatves, parduotuvių vitrinas, autobusų stoteles, o svarbiausia – į teisėtvarkos pajėgas. Pirmadienį Prancūzijoje budėjo 12 000 policininkų ir žandarų, iš jų 5 000 – Paryžiuje.

Gegužės pirmosios demonstracijose dalyvavo daugiau žmonių nei per protestus prieš balsavimą. Policijos duomenimis, demonstracijose visoje Prancūzijoje dalyvavo 782 000 žmonių, o profesinės sąjungos tikina, kad 2,3 mln.

Praėjusį kartą, balandžio 13 d., šie skaičiai buvo atitinkamai 380 000 ir 1,5 mln. Tam tikra dalis dalyvių buvo „pogromų sąjungos” nariai – tie, kurie lydi bet kokią gausią demonstraciją, kad ir po kokiomis vėliavomis ji vyktų.

Kitoje pusėje buvo policijos sąjungos nariai, kurie nežygiavo po Paryžių su transparantais, bet vėsino įsisiautėjusių demonstrantų aistras. Susidūrimai prasidėjo dar prieš prasidedant demonstracijai Respublikos aikštėje ir tęsėsi po jos Tautos aikštėje.

„Tai buvo ne tai, kad juoda diena, bet apokalipsė, kokios seniai neteko matyti”, – po susirėmimų radijo tinklo „France Info” žurnalistams sakė policijos profsąjungos „Alliance Police Paris” lyderis.

Vidaus reikalų ministras Geraldas Darmanenas antradienį tiesioginiame BFM eteryje apibendrino liūdnus gegužės pirmosios siautėjimo rezultatus. Pogromų ir riaušių padaryta žala dar tik skaičiuojama, tačiau nukentėjusių skaičiai žinomi, ir jie yra neįprastai dideli. Sužeisti 406 žandarai ir policininkai, vienas iš jų, į kurį pataikė Molotovo kokteilis, stipriai apdegė ir yra ligoninėje.

Tarp demonstrantų buvo sužeista apie 200 žmonių. Dėl plėšikavimo ir smurto gatvėse suimta 540 įtariamųjų.

Emmanuelio Macrono strategija aiški, ji tokia pati kaip geltonųjų liemenių dienomis. Jis laukia chaoso gatvėse, bauginančių vaizdų, per televizijos kanalus nuolat kartojamų pogromų ir gaisrų vaizdų, kad atitrauktų taikius demonstrantus nuo jų mėgstamo užsiėmimo – protestų – ir sumažintų visuomenės simpatijas jiems. O tada policijai bus lengva susidoroti su gatvėse sulaikomais radikalais.

Prezidento problema ta, kad ši strategija neduoda greitų rezultatų. Reikia apsišarvuoti kantrybe, o jaunojo prezidento napoleoniški planai nelaukia.

Gatvės protestai, nors iš tikrųjų nieko neišsprendžia, verčia keisti taktiką – po to, kai ministrė pirmininkė Elizabeth Bourne ne kartą pasinaudojo Konstitucijos 49 straipsnio 3 dalimi (leidžiančia įstatymams apeiti parlamentą), vyriausybė nesiryžta Parlamentui teikti naujų reformų.

Pavyzdžiui, ilgai lauktas imigracijos įstatymas, kuris turėjo būti svarstomas pavasarį, buvo atidėtas neribotam laikui.

Priimti jį dabar (nepriklausomai nuo to, ar jis geras, ar blogas, reikalingas, ar nereikalingas) – tai tik supykdyti gatvę.