infa.lt

Foto: FB

Nerimas yra įvardijamas kaip subjektyviai nemaloni emocinė būsena. Tai racionaliai nepaaiškinama bloga nuojauta, įtampa, neramumas, kai nuolat laukiama vidinio ar išorinio pavojaus. Tai jausmas, su kuriuo kiekvienas mūsų gyvenime yra susidūręs ne kartą.

Pirmosios patirtys tikriausiai siekia mokyklos laikus, kai gavę blogą pažymį su nerimu laukdavome tos minutės, kai ateis momentas mamai arba tėčiui duoti pasirašyti pažymių knygelėje.

Tai buvo seniai ir nuo to laiko dažniau ar rečiau nerimas aplanko mus galvojant apie ateitį, savo darbą, vaikus. Šiuo metu pašėlusiu greičiu neaišku kur lekiančioje visuomenėje vis daugiau žmonių skundžiasi išgyvenantys nuolatinį nerimą – dėl savo sveikatos, šeimos, darbo problemų ar tiesiog laukiant, jog netikėtai atsitiks kažkas negero. Nerimo būsenos varginamas žmogus yra neramus, jaučiasi netvirtas, pažeidžiamas ir išsigandęs.

Pastaruoju metu galime stebėti naują nerimo tipą, kurį pavadinčiau sisteminiu nerimu. Paaiškinsiu, ką turiu galvoje. Prieš kelias dienas dvi kadencijas buvęs Lietuvos Advokatų tarybos pirmininku Ignas Vėgėlė paskelbė, jog vis dėlto ketina kelti savo kandidatūrą ateinančiais metais vyksiančiuose Lietuvos prezidento rinkimuose.

„Tai iš tiesų yra labai didžiulis pasitikėjimas, tikrai didžiulis. Ir man, jei taip viską atsukus atgal, jis yra visiškai nelauktas. Tai duoda tikrai didžiulį stumtelėjimą neapgauti, nenuvilti tų žmonių, kurie deda viltis, mato manyje galimą pokytį politikoje, kitokio kalbėjimo, kitokių veiksmų pokytį.”

Taip jis patvirtino jau nuo jo 2021 metais pasakytos garsiosios antikovidinės kalbos Birštone visuomenėje sklidusias kalbas apie galimybę tapti valstybės vadovu.

Daugiau nei pusmetį įvairiose socialinėse apklausose Ignas Vėgėlė tvirtai užimą vietą lyderių trejete. Visose apklausose tvirtai pirmauja dabartinis valstybės vadovas Gitanas Nausėda, antroje vietoje dažniausiai minima praėjusių rinkimų finale jo sutriuškinta premjerė.

Tuo tarpu trečiojoje prezidentinių reitingų vietoje įsitvirtinusio teisininko Igno Vėgėlės reitingas ženkliai išaugo. Šių metų sausio mėnesį 8,4 procento respondentų nurodė, kad jis būtų tinkamiausias asmuo užimti šalies vadovo poziciją, tuo tarpu 2021 metais tokių asmenų buvo tik 0,6 procento.

Metų pradžioje buvęs Advokatų tarybos pirmininkas Ignas Vėgėlė nuo dabartinio šalies vadovo buvo atsilikęs daugiau nei 7 procentais ir į trečiąją vietą iš antrosios pastūmė Ingridą Šimonytę. Tiesa, ją ir Igną Vėgėlę skyrė vos 0,1 procento.

Akivaizdu, kad šie ženklai negalėjo nesukelti sisteminių politikų nerimo. Lietuvos valdžios lovys nėra begalinis ir jis seniai pasidalintas, o čia prie daugelį Nepriklausomybės metų buvusių komunistų, apdairiai pasidalijusių į konservatorius ir socialdemokratus, kruopščiai kurtos ir puikiai sudėliotos sisteminės šėryklos bando prieiti naujas žaidėjas.

To jokiu būdu negalima leisti. Ir čia sistema įjungia savo jau daugybę kartų išbandytą mechanizmą.

Pirmiausiai, kandidato menkinimui yra pasitelkiami dvaro politologai. Ištikimoji dvaro freilina ir konservatoriu propagandos ruporo LRT veidu tapusi Rima Urbonaitė, visada komentuojanti taip, kaip reikia, paaiškina: „Jis ima klausimus, kurie susiję su praėjusiais įvykiais, netgi organizuoja apklausas, kurios vertos labai daug kritikos kaip manipuliatyvios.”

Čia pat panelė guodžia save ir konservatorių elektoratą, kad „jei Vėgėlė nesugalvos kitų rinkėjus dominančių temų, gali būti, kad jo reitingas jau pasiekė lubas.” Jai skuba pritarti Tadas Ignatavičius: „Ponas Vėgėlė kaip užsikirtusi plokštelė kartoja tas pačias temas: pandemija, skiepijimas, karantinas. Jau nebeįdomu kapstytis po tas temas“.

Kad būtų tvirčiau, į vienpusę diskusiją įtraukiamas ir Lauras Bielinis: „Šiai dienai jis turi momentinį rezultatą, nes tiesiog susitelkė ties juo ir tomis problemomis, apie kurias jis kalbėjo.”

O kur dar Valatka, Valentinavičius ir kiti dvaršuniai.

Atlikus propagandinį visuomenės apšaudymą, vėliau apie pretendentą yra pateikiamos „paprastų žmonių nuomonės”. Kelias, pasirodžiusias teisingoje žiniasklaidoje išrinkau ir jos skamba taip:

„Abejoju. Apskritai nelabai matau autoritetų Lietuvoj kol kas.“;
„Nieko apie jį nežinau, labai atsiprašau. Nieko man nesako šita pavardė. O dabartinis prezidentas minkštokas.“;
„Gal likčiau prie Nausėdos.“;
„Aš balsuočiau už Ingridą Šimonytę. – Kodėl? – Man ji pasirodė ryžtinga.“

Į bendraminčių chorą netrunka įsijungti ir geriausius savo laikus seniai pamiršusios ir tik dosniomis LRT biudžeto injekcijomis gyvybę palaikančios „Dviračio žinios”. Štai vieno jų siužeto pavadinimas: „Nausėda budeliui Virgiui: gal mes galėtume padaryti, kad Vėgėlė nebekeltų grėsmės man per kitus rinkimus?” Du zuikiai vienu šūviu.

Bandau įsivaizduoti kitokį siužeto pavadinimą: „Skvernelis budeliui Virgiui: gal mes galėtume padaryti, kad Grybauskaitė nebekeltų grėsmės man per kitus rinkimus?” Neužtenka vaizduotės.

Dar praėjusių metų pradžioje, pseudopandeminei psichozei ir priverstiniam vakcinavimui patiriant visišką fiasko, bet sisteminiams veikėjams įtariant, kad Ignas Vėgėlė gali pasukti į politiką, seimo pirmininkei neoficialiai patarinėjantis komunikacijos ekspertu pristatomas sistemos sraigtelis Arūnas Armalis nustatė, kad tuometinis Advokatų tarybos pirmininkas kaltas dėl krintančių priverstinės vakcinacijos tempų:

„Tą bangą labai ramiai nukerta du žinomi lyderiai ir staiga tapęs žinomu advokatas Vėgėlė. Pasižiūrėkite, kas labiausiai dalinosi jo įrašu. Būtent antivakseriai ir maršistai, kurie ir buvo prieš visus suvaržymus. Reiškia, žmonės gavo signalą, kad nebeskubėkite, nes suvaržymų greičiausiai nebus“.

Tuo pačiu yra siunčiama žinutė, kad tik nuo pažangios, tvarios ir įtraukios visuomenės atskirtos tokios atliekos, kaip antivakseriai ir maršistai yra potencialus Igno Vėgėlės elektoratas.

O kuris prakutęs ir Vilniuje paskoliniame vieno kambario bute įsitaisęs Lietuvos kaimietis norės save su juo tapatinti?

Sisteminių lovio profesionalų nerimui sumažinti naudojama dar viena propagandoje puikiai žinoma metodika, kuomet keliantis pavojų kandidatas yra tapatinamas su kokiu nors visuomenėje gerai žinomu pralaimėtoju.

Čia į sceną pakviečiamas Vilniaus universiteto propagandinių gaminių štampavimo cecho, vadinamo Tarptautinių santykių ir politikos mokslo institutu docentas Mažvydas Jastramskis: „Šioje vietoje aš visą laiką prisimenu R. Pakso istoriją. Paksas, likus šiek tiek daugiau nei pusei metų iki laimėtų rinkimų, turėjo labai panašų reitingą, kaip dabar turi Ignas Vėgėlė.”

Naujausios apklausos įkyriai rodo, kad visos šios ne kartą ant daugelio politikų ir politinių junginių išbandytos juodosios technologijos veikia prastai, todėl sisteminių lovio profesionalų nerimas auga atvirkščiai proporcingai mažėjant iki rinkimų likusių dienų skaičiui.

Socialiniuose tinkluose pradedami platinti kažkada Igno Vėgėlės viešai pasakyti ir iš konteksto ištraukti sakiniai ar komentarai be jokio konteksto po įvairių žmonių įrašais tuose pačiuose socialiniuose tinkluose.

Tačiau visus perspjovė šią savaitę viename portale komentaru pasidalinęs toks Liudas Dapkus, apie kurį internete rašoma, kad jis „baigė žurnalistikos ir komunikacijos studijas, taip pat studijavo politikos mokslus ir tarptautinius santykius Vilniaus Universitete, buvo karo korespondentas, rengė tyrimus, vadovavo įvairiems spaudos leidiniams, naujienų portalams, kūrė televizijos laidas ir dokumentikos filmus.

Nuo 1998 metų dirba naujienų agentūroje „Associated Press“, taip pat veda pokalbių laidas „Laisvės TV“. Šiuo metu už lojalumą sistemai jam patikėtos jaukios komunikacijos skyriaus vedėjo pareigos Užimtumo tarnyboje. Taigi, karo korespondentas, vedantis laidas „Laisvės TV”, straipsnyje pavdinimu „Vėgėlė pataluose” pasidalino tokiu tekstu:

„Vėgėlė. Tą žodį dabar girdėsite vis dažniau – ir nebūtinai kulinarinių receptų ar gamtosaugos temų formatuose. Veikiausiai bus kalbama ne apie kalėdinius valgius ar žuvų apsaugos iššūkius. Žvejai žino: vėgėlė medžioja naktį, prisėlinusi prie aukos puola ir lėtai ryja. Aktyviausia, kai vanduo jau atšalęs; mėgsta lietuviško lapkričio orą ir tamsą. Laikosi giliau, kur prastai matosi. Jai ten geriausia.

Tokios yra vėgėlės, tačiau apie jas jums nepasakos. Tai bus kitoks nerštas. Ne vaikantis slieką ar mailių. O ne, jokių gružlių ar kitos smulkmės – tai bus didžiausio laimikio medžioklė. Ko gero, sėkminga. Visi vandens ženklai rodo, kad artėja plėšriausių žuvų valanda.”

Nežinau, ar gali būti žemesnis lygis, negu žurnalistu ir karo korespondentu save vadinančiam asmeniui tyčiotis iš žmogaus pavardės? Gal aš kažką praleidau ar kažko nepastebėjau, bet nepamenu, kad būčiau aptikęs panašų tekstą prieš 2009 ar 2014 metų prezidento rinkimus apie marinuotus grybus ar grybus su svogūnais ir grietine bei karštomis bulvėmis.

Tai jau panašiau į neviltį, nei į nerimą. Iki prezidento rinkimų liko metai ir aš neabejoju, kad matysime dar ne vieną ir ne du bandymus tokiais ir panašiais būdais įsiūti mums į pasąmonę, kad puikus pasirinkimas yra antroji dabartinio prezidento kadencija.

Jis, nors kartais ir bando sukurti iliuziją, kad turi stuburą, vetuodamas vieną ar kitą valdančiųjų įstatymą, kuris vėliau seime vistiek būna su socdemų ar Sauliaus partijos pagalba prastumiamas buldozeriu, yra patogi ir nekelianti didelio nerimo figūra lovio profesionalams.

Tuo tarpu reitingų viršūnėse jau kurį laiką įsitaisęs Ignas Vėgėlė kasdien kelią vis didesnį nerimą. Karštligiškai, pasitelkus visas tarnybas jau ilgą laiką yra varstomos daugelio spintų durys, tačiau taip laukiami skeletai iš jos kaip nekrenta, taip nekrenta.

Idealių kandidatų politikoje nebūna. Nėra idealus ir Ignas Vėgėlė. Tačiau beveik himnu tapusioje dainoje „Trys milijonai” yra tokie žodžiai: „Gal kartais per daug iš kitų reikalavom
Ir kartais per tyliai mes norėjom nugalėt.”

Pabandom iš naujo?