infa.lt

© AP Photo, Martin Meissner

Pirma dalis

1911 metais prancūzų paleontologas Marselinas Bulis (Marecllin Boule) publikavo pirmąjį mokslinį neandertaliečio aprašymą. Ir, pripažinkime, šį neandertalietį vargu ar galime vadinti fiziškai patraukliu, – pradeda savo straipsnį VOX.

Jei tikėtume tuo, kas parašyta Bulio darbe „Senukas iš La Šanel-o-Sen“, tas padaras buvo gan atstumiantis: susikūprinęs, panašus į žvėrį, bukaprotis primityvus žmogus, pasmerktas pralaimėjimui žaidime, vadinamame „išgyvena stipriausi“.

Nuo to momento, kai buvo publikuotas Bulio darbas, mūsų požiūris į neandertaliečius smarkiai pasikeitė: iš urvinio žmogaus karikatūros jie virto nuostabiai protingais padarais. Mes sužinojome, jog jie gaminosi ginklus. Gamino papuošalus. Retkarčiais jie netgi laidojo numirėlius. Mes sužinojome, jog visai gali būti, kad jie buvo stipresni už mus, ir galbūt tokie pat protingi.

Visiškai gali būti, kad neandertaliečiai buvo fiziškai patrauklūs. Bent jau, kaip neseniai paaiškėjo, žmonės turėjo su jais lytinių kontaktų.

Mokslininkų, neseniai iššifravusių neandertaliečio genomą, atradimai rodo, jog mes, žmonės, daugelį tūkstantmečių turėjome lytinių kontaktų su neandertaliečiais. Manoma, kad tokie santykiai buvo ypač reti ir atsitiktiniai. Bet jų reikšmė didžiulė: beveik visi šiuolaikiniai žmonės (išskyrus grynai afrikinės kilmės žmones) turi 1-4 % neandertalietiškų genų kiekvienoje savo kūno ląstelėje.

Tai – pritrenkianti žinia. Žmonės egzistuoja apie 200 tūkstančių metų. Bet mokslininkams pavyko ištirti tik paskutinius 6 tūkstančius jų egzistavimo metus. Genetika pradeda pamažu užpildyti spragas. Ir mūsų istorija darosi vis įdomesnė.

„Tai panašu į serialo „Sostų karai“ peržiūrą, – sako man Džonas Hoksas (John Hawks), Viskonsino universiteto antropologas. – Atsiranda siužetas, apie kurį anksčiau nieko nežinojome. Tie žmonės santykiavo tarpusavyje, ir tie santykiai tęsėsi daugybę tūkstantmečių. Jei viską apibendrintume, gautųsi nuostabi istorija“.

Taigi, taip – žmonės ir neandertaliečiai turėjo lytinių santykių. Tačiau tai nėra įdomiausia – tai ne tas klausimas, kuris mane domina labiausiai.

Man daug įdomiau yra sužinoti, ar galėjo žmonės ir neandertaliečiai įsimylėti vienas kitą.

Pažintis su neandertaliečiais

Ar galime neandertalietį vadinti patraukliu, remiantis šiuolaikiniais standartais? Nusprendžiau pats rasti atsakymą į šį klausimą.

Vieną karštą liepos mėnesio dieną Smitsono Nacionalinio gamtos istorijos muziejaus vestibiulyje aš sutikau su Džordžo Vašingtono universiteto paleontologą Bernardą Vudą (Bernard Wood).

Vudas – malonus žilaplaukis barzdotas vyras juodais, apvalių stiklų akiniais ir turintis lengvą dantų sukandimo anomaliją. Aš buvau sužavėtas, kai supratau, kad jo balsas labai panašus į Deivido Atenboro (David Attenborough).

Mes pasukome į Žmogaus kilmės salę, kur eksponuojamos dešimčių žmonių bei žmogiškų padarų skeletai ir kaukolės. Jų tuščios akiduobės beprasmiu žvilgsniu žvelgia į kažkur, versdamos mus įsivaizduoti, kokie buvo jų kūnai, charakteriai, vargai ir džiaugsmai. Aš netgi ėmiau įsivaizduoti, kaip jie, galbūt, keldavo akis į dangų ir stebėdavo žvaigždes – taip pat grožėdamiesi, kaip ir mes.

Egzistuoja visuotinai paplitusi klaidinga nuomonė, jog neandertaliečiai buvo mūsų protėviai, kad mes kilome iš jų. Iš tikro yra ne taip. Teigiama, kad neandertaliečiai ir šiuolaikiniai žmonės, maždaug prieš 500 tūkstančių metų kilo iš jų bendrų protėvių. Neandertaliečių protėviai persikėlė į Europą dar prieš mus ir ten toliau evoliucionavo.

Evoliucija asocijuojasi su visur paplitusia iliustracija, kurioje pavaizduota, kaip beždžionė pamažu stojasi ant dviejų kojų, netenka kailio ir tampa žmogumi.

Tačiau evoliucijos procesas vyksta ne tiesia linija. Tai painus, išsišakojęs kelias, turintis žymiai daugiau aklaviečių, nei gyvybingų atšakų. Gamta panaši į džiazo muzikantą, grojantį daugybę tos pačios temos variacijų, kad išrinktų tą, kuri jam atrodo labiausiai vykusi. Neandertaliečiai buvo viena iš tų aklaviečių – variacija, kuri neprigijo.

Aš paklausiau Vudo, ar galima sakyti, kad, jeigu žmonės išgyveno, o neandertaliečiai – ne, tai mes, žmonės, esame labiau „išsivystę“ už neandertaliečius? „Ką turite omenyje, sakydami „išsivystę“?“, – paklausė jis, rodydamas į kaukolę, priklausiusią padarui, vadinamam Paranthropus boisei – hominidui, kuris buvo labiau panašus į beždžionę, negu į neandertalietį.

„Šie žmogiškieji padarai išgyveno milijoną metų“, – tarė jis, turėdamas omenyje Paranthropus. Jo teigimu, kai prieš maždaug 4 tūkstančius metų neandertaliečiai išnyko, jie jau buvo egzistavę Žemėje ilgiau, nei egzistuojame mes dabar. Ir pridūrė, jog teisę laikyti save pranašesniais už neandertaliečius mes turėsime tik po 750 tūkstančių metų.

Mes su Vudu praėjome pro vitriną, kurioje eksponuojamos palaikai neandertaliečio vyro, mirusio maždaug prieš 45 tūkstančius metų šiandieninio Irako teritorijoje, – mirties momentu jam buvo apie 40-50 metų. Guli jis stikliniame sarkofage Lenino poza, tačiau didelė dalis jo kaulų jau virto dulkėmis. Mes pasisukame ir matome skulptūrą, kuri vaizduoja tai, koks iš tikro galėjo būti šis neandertalietis.

Jo ūgis – maždaug 165 centimetrai, rausvo atspalvio oda, barzdotas, plaukai surišti – taip, kaip madinga šiandien.

„Neandertaliečiai nebuvo tokie aukšti kaip mes, ir galūnės jų trumpesnės už mūsų, jų sąnariai didesni, labiau storesni ir apskritai stipresni kaulai“, – pasakoja Vudas. Tada ima vardinti jų skiriamuosius bruožus: stora apskrita kaukolė, atsikišę antakiai ir labai maža kakta.

„Tikėtina, jog tam, kad galėtų vystytų aktyvią veiklą, jie per dieną suvartodavo 600-700 kalorijų daugiau, nei šiuolaikiniai žmonės“, kaip aiškina Vudas – tai nuostabu tuomet, kai aplinkui gausu maisto, tačiau kai jo trūksta, tai jau katastrofa. Tarp žmogiškų padarų neandertaliečiai buvo kaip pikapai, varomi dujomis. Mes, žmonės – elektromobiliai.

O kaip gi reikalai su fiziniu patrauklumu? Įmanomas, jei esate žvairaakis.

Vis dėl to, senovės žmonės kažką juose įžvelgdavo.

„Yra daugybė būdų rūšims nustatyti, – aiškina Vudas. – Bet yra vienas būdas, kurį aš laikau ypatingai intuityviu ir praktišku: jį galime pavadinti „potencialių partnerių atpažinimo sistema“. Jūs turite lytinių santykiu su tuo, su kuo yra patogu, ką jūs pažįstate. Tuomet neandertaliečių ir žmonių „potencialių partnerių atpažinimo sistemos“ turėjo persikirsti taip, kad žmonės buvo linkę turėti lytinių santykių su neandertaliečiais“.

Bet, „ar galėjo žmonės žiūrėti į neandertalietį ir sakyti: „Hm, neblogai“? Visiškai įmanoma, sako Vudas.

O kaip dėl romantiškos meilės? „Atsakysiu atvirai – nežinau“.

Viskas, kas yra žinomas apie žmonių ir neandertaliečių seksualinius santykius

Mes tiksliai žinome, kad žmonės ir neandertaliečiai turėjo lytinių santykių, dėka švedų mokslininko Svantės Pabo (Svante Pääbo), kuris “tam tikra prasme išrado paleogenetiką“, kaip rašė Elizabeta Kolbert (Elizabeth Kolbert) savo puikiame straipsnyje, publikuotame 2011 metais žurnale New Yorker.

Kai žūsta žinduolis – žmogus, neandertalietis ar gauruotas mamutas – mikrobai ir jo paties kūno fermentai ima greitai ardyti audinius. Kad mokslininkai galėtų išgauti genetinę informaciją iš gyvūno, gyvenusio prieš tūkstantį metų, liekanų, tos liekanos turi būti apsaugotos nuo šilumos, drėgmės poveikio ir irimo procesų. Ir netgi tuomet „DNR, išlikusios kauluose, negalime vadinti visiškai nepažeista“, – elektroniniame laiške rašo biologė Betė Šapiro (Beth Shapiro), besispecializuojanti senovės DNR išgavimo srityje.

Be to, tie genomai, kuriuos randa mokslininkai, niekada nebūna visiškai pilni. Jie suskaldyti į daugybę fragmentų. „DNR išgavimas panašus į bandymus surinkti dėlionę, susidedančią iš milžiniško detalių skaičiaus, – aiškina Šapiro. – Turite visas dalis priešais save, tačiau jos yra sumaišytos. Maža to, šiose dalyse dažnai būna įsimaišę kitų organizmų genetiniai fragmentai, tokių kaip bakterijos ar netgi pačių mokslininkų ląstelės“.

1997 metais Pabo komandai pirmąkart pavyko išgauti neandertaliečio DNR iš mažyčio žastikaulio fragmento, kurio amžius – 40 tūkstančių metų. Šis atradimas pastūmėjo pradėti projektą, skirtą išgauti neandertaliečio genomui – pasinaudojus liekanomis iššifruoti visus neandertaliečių genus. 2014 metais ši mokslininkų komanda žurnale Nature publikavo nuodugnų straipsnį su pilnu neandertaliečių genomo aprašymu (sudaryto pagal tyrimų medžiagą, kuriuoje buvo naudojami moters, gyvenusios Sibire prieš 50 tūkstančių metų, kojos piršto likučiai).

Kai Pabo vadovaujamai komandai pavyko surinkti neandertaliečio genomo dėlionę, jie ėmė pastebėti labai keistą dalyką: kai kurie genai buvo labai panašūs į žmogaus genus – daug panašesni, nei turėtų, įskaitant tai, kiek laiko praėjo nuo to momento, kai dvi atšakos, kilusios iš vieno protėvio, atsiskyrė.

„Nemanau, jog kas nors rimtai svarstė (bent jau genetikoje) apie tai, kad galėjo įvykti hibridizacija (genetiškai skirtingų formų sukryžminimas)“, – sako Džošas Eikis (Josh Akey), genomą tyrinėjantis Vašingtono universitete; jis yra ir Pabo darbų bendraautorius. Tačiau nauji duomenys rodo būtent tai. Tie genai labai panašūs vienas į kitą todėl, kad jau po atsiskyrimo į atskiras rūšis žmonės ir neandertaliečiai pradėjo jais keistis.

Įsikibę šios idėjos mokslininkai iškėlė klausimą – kada ir kur žmonės galėjo turėti lytinių kontaktų su neandertaliečiais. Tai yra, pradėjo naują žmonijos istorijos etapą.

Mes visi žinome, jog DNR sudėtyje yra gyvybės instrukcija. Tačiau DNR – tai dar ir savotiškas metraštis. Įprastai mutacijos genome atsiranda kokioje nors bendruomenėje ir konkrečiame pasaulio kampelyje, o vėliau perduodamos sekančioms kartoms. Daugelis tų mutacijų neturi jokios įtakos mūsų sveikatai ar biologinėms charakteristikoms, tačiau jos yra savotiškas serijinis numeris žmogaus vystymosi procese. Galima ištirti daugybę mutacijų atskiro žmogaus genuose ir nustatyti, kuriuose rajonuose gyveno jo protėviai.

„Žinant, kiek tokių mutacijų susikaupė tuose segmentuose, kurie yra panašūs į neandertaliečio genomo segmentus bei įskaitant greitį, per kurį susikaupia mutacijos žmogaus genome, galime apytiksliai nustatyti, kiek laiko galėjo vykti tas tarprūšinio susikryžminimo procesas, – aiškina Cold Spring Harbos laboratorijos genetikas Adamas Sipelis (Adam Siepel). – Atlikus tokius paskaičiavimus gaunasi, jog tai turėjo vykti maždaug prieš 50-60 tūkstančių metų, o tai sutampa su visais kitais duomenimis“. Būtent tada mūsų protėviai pirmąkart išėjo už Afrikos ribų.

Šie duomenys atrodo ypač įtikinamai todėl, kad tik žmonės, kurių protėviai gyveno Afrikoje, piečiau Sacharos, savo genome neturi neandertaliečių genų. Tai patvirtina dar vieną mokslininkų išvadą: neandertaliečiai niekada negyveno Afrikoje.

Sipelis atrado dar ankstesnio tarprūšinio kryžminimo epizodo požymį nei tie, kurie vyko prieš 50 tūkstančių metų. 2014 metais publikuotame pilname neandertaliečio genome jis atrado keletą žmogaus genų, kurių amžius yra maždaug 100 tūkstančių metų. „Vietoje to, kad šiuolaikinių žmonių genome rastume neandertaliečių genų segmentų, mes radome žmogaus segmentų viename iš neandertaliečio genomų“, – pažymėjo jis.

Visa tai rodo, kad tarprūšinių kontaktų faktai mūsų istorijoje nebuvo vienetiniai. (Be to, šie duomenys įneša atitinkamas pataisas paplitusioje teorijoje, kad žmonės išėjo iš Afrikos prieš maždaug 50-60 tūkstančių metų. Žmogaus DNR į neandertaliečio negomą pakliuvo maždaug prieš 100 tūkstančių metų, todėl žmonės, manytina, Europoje atsirado gerokai anksčiau. Paprasčiausiai tie žmonės neišgyveno.)

Kaip dažnai ir kiek apskritai buvo tokių tarprūšinių poravimųsi? „Mes bandėme apskaičiuoti, bet tai padaryti yra ypatingai sunku“, – sako Eikis. Jų skaičius turėtų priklausyti nuo žmonių ir neandertaliečių populiacijos dydžio, o tai taipogi sunku nustatyti iš liekanų. „Jų skaičius gali varijuoti nuo keleto šimtų iki kelių tūkstančių, šiuo metu mes šito tiesiog negalime pasakyti“, – pridūrė jis.

Antra dalis čia

parengė: Darius Dimbelis