infa.lt

Žmogiškosios niekšybės pragaras

antra dalis, pirma dalis čia

„Kai Lesbo salą praeitą vasarą perpildė pabėgėliai, pagaliau ji pateko į visų TV kompanijų svarbiausių naujienų sąrašą, – pasakoja anglas Erikas Kempsonas. – Iš karto ėmė plūsti visokio plauko savanoriai. Jie darėsi asmenukes iškankintų moterų ir vaikų fone, ir daugiau jų nebematėme. Po to jie publikuodavo nuotraukas Facebook ir šaukė: duokite mums pinigų, mes dirbame pasiraitę rankoves! Tai buvo tikri sukčiai. Vėliau, per savo naujus draugus feisbuke, kurie iš tikro rėmė pabėgėlius pinigais, aš sužinojau, jog tuos žmones jau matė Bangladeše ir Pakistane – šitaip jie ne tik išsireikalauja pinigų, bet ir kaupia savo CV, kurie vėliau padės jiems pakliūti į plyštančias nuo dotacijų organizacijas: JTO ir Raudonąjį kryžių.

Anglų pora, Erikas ir Filipa Kempsonai Lesbo saloje, savanoriai padedantys pabėgėliams | Darja Aslamova nuotrauka

„Buvo ir tikrų, kilnių savanorių, – sako Filipė, Eriko žmona. – Jie išleido visus savo pinigus, dirbo ištisą parą, miegojo po tris valandas ir NIEKADA nesifotografavo asmenukei. Kai kurie jų tiesiog bankrutavo. Po kelių mėnesių darbo jiems neliko už ką grįžti namo. Todėl mes surinkome jiems pinigų bilietams“.

„Į salą atvyko 120 nevyriausybinių organizacijų ir tik kokia dešimtis jų iš tikrųjų dirbo, – tęsia Erikas. – Įsivaizduokite kaip aš supykau, kuomet ryte nuėjęs į pakrantę, kur jau stovėjo palapinės pabėgėliams, kurias mes pastatėme kartu su draugais, aš pamačiau nepažįstamus žmones, kurie ant palapinių klijavo JTO lipdukus bei vėliavėles. Pasirodo, į salą panoro atvykti JTO Vyriausiasis pabėgėlių reikalų komisaras. Aš paklausiau: ar tai jūsų palapinės? Ar jūs už jas mokėjote pinigus? Ne, bet suprantate, Vyriausiasis komisaras… Mes nudraskėme visus jų lipdukus ir vėliavas. Po komisaro vizito JTO pagaliau pabėgėliams atsiuntė pledus su didžiule plastikine reklama. Plastikas čežėjo ir nedavė žmonėms miegoti. Jie pabandė jį nuplėšyti, tačiau tik sudraskė pledus.

Pabėgėliai užėmė geležinkelio stotį netoli uždaryto Graikijos-Makedonijos pasienio | Reuters nuotrauka

Yra daugybė labdaros organizacijų, kurios užsiima kuo tik nori, tik ne labdara. Tokios kaip amerikiečių „Tarptautinis gelbėjimo komitetas“ (IRC). O, tai žvalgybos elitas. O kokie jų rėmėjai! Henris Kisindžeris, Kondoliza Rais, Kolinas Pauelas, Kofis Ananas, Medlena Olbrait. Organizacija aktyviai šnipinėja, ir jokiu būdu nieko negelbėja. Bent jau čia. Pas mane irgi buvo atėjusi jų viršininkė, ilgai pasakojo apie tai, kaip jie gelbėja žmones Afrikoje. Aš jos paklausiau: „Jūs baigėte?“. „Taip“. „Tai štai: viskas, ką pasakojate yra skiedalai (bullshit – vert. past)“. „Kaip jūs drįstate taip su manimi kalbėti?!“ „Jūs esate mano namuose, geriate mano kavą, tai jūs pas mane atėjote, ne aš pas jus. Jūs samdote žmones, turinčius juodą širdį. Jie netinkami darbui. Ir aš iki šiol negaliu suprasti, ką jie apskritai čia veikia“. Girdėjau, jog IRC turėjo problemų ir Ukrainoje“.

„Erikai, ar po to, kai paviešinote internete tuos netikrus savanorius, nebijote dėl savo saugumo?“ – paklausiau aš.

„Aš kasdien gaunu grasinimų man ir mano šeimai. „Tokių“ nebijau. Šuo, kuris loja, nekanda. Pavojingesni tie, kurie tyli. Vienas „labdaros organizacijų“ bosas kartą man prasitarė, jog „išspręs mano problemą“. Tai yra, jis išspręs MANE kaip problemą. Tegu pabando.

Praeitą rudenį čia buvo atvykęs Europos parlamento narys, norėdamas „surinkti įrodymų apie sunkią pabėgėlių padėtį“. Mus pakvietė vakarienei. Tas įmitęs ir sotus deputatas, pakol „tirs padėtį“, ruošėsi Lesbo saloje praleisti tris nuostabius mėnesius, pietaudamas geriausiuose restoranuose, gyvendamas penkių žvaigždučių viešbutyje ir gaudamas papildomą užmokestį už tai, jog dirba „padidintos rizikos zonoje“. Aš jo paklausiau: „Jūs ką, nežiūrite televizoriaus? Ar laikraščių neskaitote? Ar nežinote, kaip veikia internetas? Kokių „įrodymų“ jums dar reikia? Jūs norite tik papramogauti už ES pinigus. Man koktu į jus žiūrėti“. Aš atsikėliau nuo stalo ir išėjau.

Bet didžiausi gudručiai yra biurokratai iš „Gydytojai be sienų“.

„NEDUOKITE JIEMS NĖ DOLERIO!“

„O, su „Gydytojais be sienų“ aš turiu savų sąskaitų. Tai vyko Graikijos-Makedonijos pasienyje, kuris pabėgėliams buvo aklinai uždarytas. Dešimt tūkstančių žmonių sėdėjo mažytėse palapinėse ant blokuoto geležinkelio bėgių. Daugelis jų buvo visiškai netekę jokio susidomėjimo tuo, kas vyksta aplinkui. Gyvenimas jiems buvo sustojęs.

Savanorė, arabų kilmės mergina iš Londono atvedė mane į didelę šeimą, kurioje visi be perstojo raudojo ir rovėsi plaukus. Kaip iš blogo vertimo supratau (mergina ne ypatingai gerai suprato vietos dialektą), per savaitę šeimoje mirė du mažamečiai vaikai ir niekas nežino, kur juos išvežė.

Tuščia „Gydytojų be sienų“ palapinė „Solidarumo“ stovykloje sergantiems ir sužeistiems pabėgėliams | Darja Aslamova nuotrauka

Aš ryžtingai patraukiau link „Gydytojų be sienų“ palapinės, iš kurios išėjo agresyviai nusiteikusi vidutinio amžiaus moteris ir nepasisveikinusi paklausė, ko noriu. Aš prisistačiau, pateikiau pažymėjimą ir ji tučtuojau pasiuntė mane į namuką ant ratų. Aš pasibeldžiau, durys prasivėrė ir su įtarimu manęs paklausė, kas aš. Aš paaiškinau, jog esu žurnalistė ir man rūpi įprasti klausimai: kiek stovykloje ligonių, kokia sanitarinė padėtis, kiek mirusių. „Ar turite leidimą pokalbiui?“, – paklausė manęs pro durų tarpą. „O kam jis, tarp kitko, man reikalingas? Jūs turite ką slėpti?, – nustebau ir taip pastūmiau namuko duris, kad vaikinui teko atsitraukti. – Štai mano pažymėjimas, kur angliškai parašyta, jog visos visuomeninės ir valstybinės organizacijos turi suteikti man pagalbą kaip žurnalistei. Atsakykite man į elementarius klausimus. Beje, ar jūs gydytojas?“ „Ne, aš administratorius“, – atsakė mano pašnekovas per prievartą ir puolė skambinti telefonu. Po ilgų derybų su nematomu viršininku jis pasakė, jog galiu palikti savo telefono numerį ir el. pašo adresą ir su manimi būtinai susisieks. (Iki šiol taip ir nesusisiekė!). Buvo keturiasdešimt laipsnių karščio ir aš paprašiau vandens. „Mes vandens neturime“, – grubiai atšovė administratorius (ant stalo stovėjo vandens butelių pakuotė!) ir tiesiog išstūmė mane iš namuko.

Kitą kartą su „Gydytojais be sienų“ susidūriau Lesbo saloje pabėgėlių vaikų, netekusių tėvų stovykloje. Vaikų taip ir nepamačiau. Nė vieno! Šį kartą mane pasitiko maloni mergina, kuri liūdnai pareiškė, jog su vaikais susitikti be vadovybės leidimo negalima. Juk vargšus vaikučius taip lengva traumuoti! „Gerai, – spyriausi aš. – Bet atsakykite man į paprastą klausimą: kiek čia yra vaikų ir iš kur jie?“. „Vėl gi, negaliu. Tai – konfidenciali informacija!“ „Kaip tai?! – buvau įniršusi. – Jūs ką, tuo vaikus NUSIPIRKOT? Tai ne JŪSŲ vaikai! Jūs – visuomeninė organizacija, o aš esu žurnalistė! Ir žmonės turi teisę žinoti, ką darote su vaikais šioje stovykloje“. „Žinoma, kartais mes surengiame ekskursiją žurnalistams“, – atsiprašinėdama pasakė mergina. „Man nereikia dirbtinai parengtų „ekskursijų“. Aš turiu teisę įeiti ir pažiūrėti“. Jūs palikite savo telefono numerį. Mes su jumis susisieksime“. Išlėkiau iš ten, kaip akis išdegusi.

Privačioje stovykloje „Solidarumas“, skirtoje sunkiai sergantiems pabėgėliams (kai kurie jų sužeisti, kaip sirė iš Alepo Samah, vaikščiojanti su ramentais) savanoris iš Škotijos Viljamas man pasakė, jog jiems ypatingai trūksta gydytojų pagalbos. „Tai štai kur jie!“, – nustebusi sušukau, rodydama į milžinišką palapinę su užrašu „Gydytojai be sienų“. „Na taip, ji čia jau pusmetį stovi, – linkčioja galva Viljamas. – Atvažiavo, pastatė palapinę taip, kad iš karto būtų matoma nuo kelio, ir pasiplovė. Tiek tuos gydytojus ir tematėme!“.

„O, šitai jie mėgsta! Visur palapines statyti! – garsiai juokiasi anglas Erikas Kempsonas. – Ir visgi aš tuos niekšus pagavau. Jie pareiškė, kad kontroliuoja pabėgėlių stovyklą Kara Tepe. Ten buvo siaubingai purvina. Aš pasiėmiau žurnalistę su vaizdo kamera ir su savanoriais atvykome į stovyklą, kad išvalytume tualetus ir teritoriją. 11 valandą ryto į palapinę su užrašu „Gydytojai be sienų“ įlėkė dviese ir kaip mat užsidarė. Mes pabeldėme. „Eikit šalin!“ – šaukia jie. „Nagi atidarykite, aš žurnalistė! – supyko mergina. – Ir apskritai, čia pas jus eilė ligonių laukia!“. Tuomet jie išlindo. „Čia pas jus antisanitarinės sąlygos, – pasakiau aš. – Nenorite patys tvarkytis, tai išdalinkite šluotas, kastuvus, dezinfekcijos priemones pabėgėliams ir jie patys viską sutvarkys. O kur gi jūsų gydytojai? Kažkodėl mes jų nematome dirbančių!“. Po to, kai šį vaizdo įrašą publikavau YouTube, pas mane atvyko jų viršininkas ir pareiškė: „Jūs – melagis!“. O aš jam atsakiau: „Aš turiu vaizdo įrašą, o jūs neturite nieko, tik garsiai reiškiamus teiginius. Jūs esate sukčiai“.

Apgaulė, sukčiavimas, milžiniškos aukų sumos, kurios nežinia kam naudojamos. Ir tai – tik pusė bėdos. „Gydytojai be sienų“ palieka įtartinus pėdsakus.

Liudininkų nepalikti

12 tūkstančių dingusių oficialiai registruotų pabėgėlių vaikų. Sirai, parduodantys savo inkstus, kad perplauktų jūrą. Slapti bordeliai, kuriuose randami nežinomos kilmės vaikai. Protingi, šaltakraujai gydytojai-žudikai. Ligoninės, kuriose vykdomos neteisėtos operacijos. Įžymios labdaros organizacijos, turinčios puikiausią reputaciją, kurių dėka organus galima transportuoti į bet kurį pasaulio kraštą. Ir nė vieno liudininko. Visi jie negyvi.

Filipė Kempson, geraširdė anglė iš Lesbo salos, liūdnai nukreipia akis į jūrą, kur gali pasirodyti eilinis laivas su pabėgėliais.

„Didžioji Britanija jau pareiškė, jog neieškos dingusių vaikų: neva, tai ne jų piliečiai, – sako ji. – Man gėda už savo šalį. Valdžios atstovai tokiais pareiškimais įjungia žalią šviesą visiems žmonių kontrabandininkams bei organų prekeiviams. Vien išardant Kalė pabėgėlių stovyklą dingo 129 užregistruoti vaikai – per vieną dieną! Ar galite tai įsivaizduoti?“

parengė: Darius Dimbelis