infa.lt

Gelbėjimosi liemenių „kapinės“ Lesbo saloje: daugelis liemenių falsifikatai, nors ir kainavo ne mažiau 100 eurų.

pirma dalis

„Komsomolskaja pravda“ specialioji korespondentė Darja Aslamova apsilankė Lesbo salos migrantų stovykloje ir išsiaiškino, kas ir kaip pelnosi iš žmonių tragedijos. Jie plaukioja skaidriose Viduržemio jūros platybėse, maži žmogučiai, vaškiniais veidais ir tvirtai sučiauptomis lūpomis. Bangos sūpuoja juos tartum žydras lopšys. Sūrus vanduo graužia jų odą, o žuvys – kūnus. Stipri srovė išmeta mažuosius paskenduolius į graikų salas, tiesiog ant akmenų.

Praeitas ruduo ir žiema Lesbo salos gyventojams buvo tikras košmaras. Nuo čia iki Turkijos kranto tik šeši su puse kilometro. Pabėgėlių kūnų – ir vaikų, ir suaugusiųjų – nebuvo kur laidoti. Saloje paprasčiausiai nėra vietos laidojimui dėl žemės stygiaus, todėl kapai kainuoja brangiai. Kartą konteineris su 120 kūnų išbuvo karštyje dvi savaites. Galiausiai kalnuose buvo rastos senos apleistos kapinės, netgi į jas vedantis takas jau buvo apaugęs. Ten visus ir suvertė į bevardį kapą, sužymėję numeriais. Nei vardų, nei tautybės. Galbūt, kada nors šiems nelaimėliams pastatys paminklą: „Tiems, kurie pasiekė savo tikslą. Ilsėkitės ramybėje“.

Tačiau graikų smuklėse sklinda baisūs gandai. Girti žvejai kumščiais tranko medinius stalus ir prisiekinėja: Taip, taip! Mes matėme! Savo akimis! Vaikus ir suaugusius su užsiūtais pilvais! Juos išmėsinėjo organams ten, Turkijoje, o vėliau kontrabandininkai kūnus išmesdavo neutraliuose vandenyse tikėdamiesi, kad žuvys ir sūrus vanduo užbaigs šį juodą darbą.

„Kodėl gi policija čia, Lesbe, nepradėjo tyrimo? – skeptiškai klausiu aš (korespondentė). – Ach, ką tu supranti? – šaukia žvejys (žmonės čia labai emocingi) vardu Stavrosas. – Tu neįsivaizduoji, kas čia dėjosi.

Nuo vasaros pabaigos į krantą kasdien išsilaipindavo tūkstančiai žmonių. Dalis jų – sergantys ir sužeisti. Mūsų saloje ir vietiniams trūksta gydytojų, o čia toks antplūdis! Niekas nebuvo tam pasiruošęs. Valdžia turėjo rūpintis gyvaisiais, o ne paskenduoliais, ir tais, kurie mirė jau saloje. Buvo pragariškai karšta, kūnai iro. Kokios dar ekspertizės. Kuo greičiau po žemėmis ir pamiršt. O štai aš pamiršti negaliu. Vienam berniukui buvo išpjautos akys. Būtent IŠPJAUTOS. Jie sako, jog žuvys suvalgė. Cha! Aš jau trisdešimt metų žvejoju. Žuvys – ne chirurgai. Kaip manai, kur galima panaudoti akis? Rainelės persodinimui? Nežinojau. Maniau, jas išpjauna, kad neatpažintų. Aš visko prisižiūrėjau, bet tas berniukas iki šiol man sapnuojasi“.

PELNINGIAUSIAS VERSLAS PASAULYJE

Praeitą gruodį turkų policija suėmė Izraelio pilietį (gimusį Ukrainoje) Borisą Vokerį (tikra pavardė Volfmanas), kuris iš pabėgėlių sirų pirko organus. Organus išimdavo privačiose turkų klinikose. Paaiškėjo, jog Volfmano jau seniai ieško Interpolas – ne tik už prekybą organais, tačiau ir už nelegalios transplantacijos organizavimą Kosove, Azerbaidžane ir Šri Lankoje 2008-2014 metais. Šis pogrindinis verslas jam nešė puikų pelną: nuo 70 iki 100 tūkstančių eurų už vieną organą!

Neseniai amerikiečių „Newsweek“ paskelbė baisus skaičius: 18 000 pabėgėlių sirų Turkijoje ir Libane pardavė savo inkstus tam, kad galėtų vykti į Europą. Ir tai – tik oficialūs duomenys!

Apie suaugusius yra informacijos, o štai apie vaikus – tyla. (Vaikų organai patys brangiausi. Mylintis tėvai parduos ir atiduos viską, kad išgelbėtų vaiko gyvybę).

„Nelegali organų prekyba – uždaras ratas, – paaiškino man graikas gydytojas Dimitris Ksenakis. – Visi suinteresuoti tylėti. Negyvas donoras jau nieko nepasakys. Tylės ir gydytojai žudikai, ir tarpininkai, ir recipientai, nenorintys apskritai nieko žinoti. Anksčiau organų prekyba buvo įmanoma tik trečiojo pasaulio šalyse. Pavyzdžiui, Indija jau seniai tapo šalimi, kur klesti „turizmas dėl organų“. Blogiausia, kad šis verslas yra neįmanomas be palaiminimo iš aukščiau.

Kalbu ne apie vietos valdžią. Išpjautas inkstas išlieka gyvas 48 valandas, kepenys ir kasa dar trumpiau. Tai yra, nuo to momento, kai išpjaunamas organas, laikas skaičiuojamas valandomis. Kas turi galimybę pergabenti organus lėktuvu, pavyzdžiui, iš Somalio ar Kenijos į bet kurį pasaulio tašką be muitinės apžiūros ?“

„Ką jūs turite omenyje?“

Mano pašnekovas kukliai šypsosi…

„Aš nenori prarasti licenzijos ir būti tampomas po teismus. Ieškokite patys“.

Kur yra pradingę vaikai?

Šių metų sausio 31 dieną Interpolas sukrėtė pasaulį paskelbdamas siaubingus skaičius: Europos teritorijoje dingo 10 000 pabėgėlių vaikų. Po poros mėnesių skaičius patikslintas iki 12 000. Kalbama tik apie UŽREGISTRUOTUS (!) vaikus. O tai tik ledkalnio viršūnė.

Nuo liepos iki rugsėjo aš, kartu su pabėgėliais, kaip reporterė pražygiavau daug kelių. Savo akimis mačiau, kaip tūkstančiai agresyvių jaunų vyrų migrantų šturmu ėmė pasienio postus ar tiesiog ėjo miškais. Daugelis jų ant rankų nešėsi mažus vaikus, televizijos kamerų akivaizdoje verkiančius iš baimės ir nuovargio. Visi migrantai neturėjo pasų, kurie neva sudegė bombardavimų metu, ir, suprantama, niekas neturėjo vaikų dokumentų.

Tais pirmaisiais antplūdžio mėnesiais NIEKAS neregistravo nei suaugusių migrantų, nei vaikų. Remiantis šiuo faktu galime spėti, jog dingusių vaikų skaičius – ne mažiau 25-30 tūkstančių! Vien tik turtingoje ir disciplinuotoje Švedijoje dingo 1000 registruotų (!) vaikų.

Beje, niekas jų neieško. Aš paklausiau Interpolo kaip žurnalistė, su kuo iš tyrėjų galėčiau apie tai kalbėtis. Atsakymas – tyla.

„Mažas vaikas – tai kaip kokia nors viza ir apsauga, – pasakojo man makedonietė žurnalistė Milena, su kuria susipažinau Idomenės pabėgėlių stovykloje. – Aš dažnai dirbu Graikijos-Makedonijos pasienyje ir mačiau, kaip vyrai su vaikais ant rankų puola policininkus žinodami, jog niekas nedrįs trenkti vaikui. Ir esu visiškai tikra, jog tai – ne JŲ vaikai. Jau nekalbant apie išorinį panašumą: tamsaus gymio, dar visai jauni vaikinai ir mėlynakiai, šviesios odos berniukai. Esmė ne čia. Nė vienas tėvas nekiš savo vaiko po ašarinėmis dujomis ir nepuls į minią, rizikuodamas, kad jo atžalą tiesiog sutryps!

Kol veikė Balkanų maršrutas, serbų policininkai rado miške kelis mažamečius vaikus, sergančius, išsigandusius, negalinčius net ištarti savo vardo. Greičiausiai, juos metė tuomet, kai jie susirgo ir tapo našta tariamiems tėvams. Pabėgėliui, stiprus sveikas vaikas – kapitalas. Jei gražus – parduos į bordelį. Jei ne – išdarinės organams, kaip paršiuką mėsos skyriuje. Šalia Kosovas ir Albanija, turintys didelę šių operacijų patirtį nuo Jugoslavijos bombardavimo laikų. Ir niekas neieškos šio vaiko – jis netgi dokumentų neturi“.

Kas šie vaikai?

Juos nupirko. „Islamo valstybė” nuo pat savo atsiradimo turguose aktyviai prekiauja moterimis ir vaikais. Brangiausiai kainuoja mergaitės ir berniukai iki 9 metų, kuriuos parduoda į seksualinę vergiją. Labiausiai nukentėjo jazidai. Kadangi teroristai saulės garbintojus jazidus laiko nelemtais pagonimis, tai ir elgiasi su jais ypač žiauriai. Netoliese Mosulo esančioje Lalešo jazidų šventykloje, seniausioje pasaulyje, dar prieš du metus esu mačiusi išsigelbėjusius nuo teroristų pabėgėlius. Bet tarp jų beveik nebuvo vaikų. Jei suaugusiems ir pavyko pabėgti, tai beveik visi jazidų vaikai arba žuvo, arba pakliuvo į vergovę.

Katalikė Marija, pabėgusi iš Mosulo – su ja susipažinau Irake, krikščioniškame Erbilio rajone Ankavoje, tyliu balsu man pasakojo, kaip jai pasisekė. Kol miestas buvo užimtas, ji spėjo savo vienintelę dukterį išsiųsti pas gimines į Erbilį. Ji su vyru pasiliko, netikėdami, jog Irako armija per kelias valandas tiesiog atiduos milžinišką miestą. Dalį krikščionių, iki paskutinio siūlelio apiplėšę, susodino į autobusą (Marijai teko išsisegti auksinius auskarus, o vyras bijojo praverti burną, kad nepasirodytų auksiniai dantys). Ir štai tuomet autobuse prasidėjo tragedija. Teroristai vienai motinai iš rankų išplėšė penkerių metų dukrą, iš kitos, grasindami automatais, atėmė dešimtmetį sūnų. Niekam iš krikščionių neleido išsivežti gražių mažamečių vaikų.

Tarp įvežtų į Europą vaikų taipogi daug našlaičių, netekusių tėvų bombardavimų metu. Ar netgi tų, kurie patys pasimetė karinių veiksmų chaose. JTO skaičiavimais, vien Sirijos pilietinio karo zonoje atsidūrė 5 600 000 vaikų.

Kelte, plaukiančiame į Lesbo salą, aš susipažinau su stiuardu. (Pavadinkime jį Kostu, kitaip jis neteks darbo). Per 10 mėnesių jis matė dešimtis tūkstančių pabėgėlių vykstančių į Europos kontinentą. Kai pasakoju jam, kaip ES valdžia tikisi šią milijoninę žmonių masę integruoti, jis ima kvatotis.

„Šiems eurobiurokratams reikia užeiti į mūsų ištaigingą keltą, kur viskas paauksuota ir išklota kilimais, – sako jis. – Mes pasibaisėjome, kai pamatėme kaip pabėgėliai iš Afrikos, Pakistano ir Afganistano, atsiprašant, kakojo pakampėse. Kai pakliuvo mums su įkalčiais, vienas jų, neblogai kalbantis angliškai paaiškino, jog mes – NECIVILIZUOTI žmonės ir mūsų tualetai neteisingi. Musulmonai negali vaikščioti į tokius tualetus, juolab, kad ten nėra ąsočių su vandeniu apsiplovimui. Todėl jie mieliau apdirbo kilimus“.

Kai prakalbu apie dingusius vaikus, Kostas surimtėja:

„Man 50 metų ir tėvu aš tapau vėlai. Turiu jauną žmoną ir trejų metų dukterį. Galbūt dėl to esu toks sentimentalus. Kartą kelte pamačiau negrą su auksaplaukiu mėlynakiu berniuku ant rankų. Paklausiau jo: „Kuo tu vardu, ir kas tas vaikas?“ Jis man griežtai atšovė: „Aš esu Džordžas Melani, o čia mano sūnus. Ko tau reikia?“ Man iš pykčio net akyse aptemo.

Aš palaukiau sutemų, kai keleiviai užsnūdo krėsluose ir prispaudžiau jį į kampą. Aš tarnavau spec-dalinyje, ir, prisipažinsiu, smarkiai jį sumušiau. Jis prisipažino, jog jo vardas Achmedas, o vaiką pirko pabėgėlių stovykloje Turkijoje už 1000 dolerių. Jis tikėjosi pelningai parduoti berniuką Europoje. Mes pranešėme kranto tarnybai ir uoste Achmedo jau laukė policija. Kas vėliau nutiko tam vaikui aš nežinau“. Prekyba vaikais

„O KĄ MUMS BELIKO DARYTI?! MES JUK ŽMONĖS!“

Sirijos pabėgėliai prie Lesbo salos. 2015 rugsėjo 14 diena. | Reuters nuotrauka

Erikas ir Filipė Kempsonai – anglų porelė ir jų duktė – prieš šešiolika metų atvyko į Lesbo salą ir tiesiog ją įsimylėjo. Jie išsinuomavo mažą namelį ant jūros kranto ir pasiliko čia gyventi. Turtų jie neturi. Erikas – puikus menininkas, iš alyvmedžio daro tikrus meno šedevrus. Filipė taip pat visų galų meistrė. Turistai noriai pirko jų suvenyrus, gyvenimas ramiai tekėjo savo vaga. Iki praeitų metų vasario.

„Pabėgėlių ir prieš tai buvo daug, bet mes stengėmės nekreipti dėmesio, – pasakoja Erikas. – Tačiau 2015 metų vasarį srautas smarkiai padidėjo. Žmonės vyko čia sušalę, sergantys, nelaimingi, o pas mus aplinkui nė vieno gydytojo. Jų valtys dužo į akmenis. Žinote kodėl? Už dviejų kilometrų nuo kranto, kontrabandininkai, nenorėdami, kad juos sučiuptų graikų policija, nulauždavo užvedimo raktą spynelėje, peršokdavo į savo draugų motorlaivį ir pasprukdavo. Pilna žmonių valtis didžiausiu greičiu plaukdavo į krantą, o pasimetę keleiviai nežinojo, kur pasukti vairą. Todėl daugybė valčių su žmonėmis atsitrenkdavo į akmenis. Aš keldavausi švintant ir signalizuodavau valtims, kur joms patogiau priplaukti.

Kartą mačiau siaubingą dalyką! Didžiulė valtis, kurioje buvo apie 300 žmonių, užplaukė ant akmenų ir per keletą sekundžių paskendo! Tai vyko kaip kine. Štai valtis yra, o štai ir nebėra!

Mes puolėme į vandenį gelbėti nelaimėlių. Mano septyniolikmetė duktė vos nepaskendo, bandydama ištraukti vaiką, kai į ją įsikibo kažkoks afganas ir nusitempė ją į dugną. Bet jai pavyko ištrūkti ir išplaukti su vaiku į krantą. Tą dieną žuvo šešiasdešimt žmonių“.

„O kur visos tos valtys atsiduria po to?“

„O, mes turime visą kolekciją gan neblogų valčių. Valdžia gabena jas į kalnus ir netgi planuoja sudeginti“.

„Pabėgėliai Idomenės stovykloje man pasakojo, jog bandė nusipirkti valtį už 5000 dolerių, – sakau aš. – Tai pigiau, nei kiekvienam mokėti po 1500 dolerių už 6 kilometrų ilgio pasivaikščiojimą iki Lesbo salos. Bet vėliau apsigalvojo. Kontrabandininkai dirba kartu su turkų policija. Kai tik pabėgėliai nusipirkdavo valtį ir savarankiškai imdavo plaukti link Graikijos, juos pasivydavo turkų pakrantės policija ir paskandindavo valtį tiesiog jūroje!“

„Tikiu, kad taip ir yra. Kontrabandininkai ir policija Turkijoje – viena mafija, – sutinka Erikas. – Baisiausias košmaras prasidėjo vasarą. Per parą atplaukdavo po 200 valčių. Pamenu vieną spalio dieną, kuomet atplaukė 800 (!) valčių ir ant kranto išsilaipino 12 000 žmonių!“.

Žmonės ėjo ir ėjo iš jūros tiesiai prie Eriko ir Filipės namų durų; panašūs į vaiduoklius, karštligiškai degančiomis akimis, plaukais, pilnais smėlio, pūslėtomis ir supjaustytomis kojomis. Jie prašė vandens, maisto, vaistų, gydytojų sužeistiesiems ir vaikams.

„Mes dirbome 24 valandas per parą ir tiesiog nustojome miegoti, – tęsia Erikas. – Mes viską nufilmavome ir paskelbėme YouTube bei Facebook, jog reikalingi savanoriai, reikia pagalbos! Mums nereikia pinigų. Apmokėkite mūsų sąskaitas už maistą ir vaistus gretimose parduotuvėse. Kartą kažkoks geras žmogus užmokėjo už 3500 butelių vandens. Žmonės atsiliepė. Atvyko pirmieji savanoriai. Atsirado pirmosios palapinės, kurias mes pastatėme tiesiog mūsų kieme, o vėliau pakrantėje.

Mes leisdavome moterims ir vaikams nusiprausti ir pailsėti 24 valandas. Po to jų laukė 3 dienų kelionė su vaikais ant rankų iki pagrindinio Lesbo uosto. Valdžia, norėdama nubausti pabėgėlius, uždraudė jiems sėstis į autobusą ar samdytis taksi. Tai buvo siaubinga! Bet nė vienas pabėgėlis nedrįso grįžti į Turkiją, kur juos visaip kankino ir žemino. Mes pasiekėme tokį emocinės ir fizinės įtampos lygį, jog džiaugėmės bet kokiu, pačiu negabiausiu savanoriu. Viena mus stebino: kur gi Raudonasis kryžius, kur JTO, kur „Gydytojai be sienų“? Kur visos tos organizacijos, gaunančios milijonines dotacijas iš valstybių ir privačių rėmėjų? Mes buvome naivūs. Mums teko sužinoti daugybę purvinų dalykų apie labdaros pasaulį“.

Antra dalis

parengė: Darius Dimbelis

Gerbiami skaitytojai, jeigu pageidaujate, – jūs galite paremti infa.lt tinklapį SMS žinute.