infa.lt

freegreatpicture.com nuotrauka

Toliau vykdoma iškastinio kuro gavybos plėtra, bankams intensyviai ją finansuojant. Finansų ir iškastinio kuro gavybos sektoriuose joks „žaliasis kursas” neegzistuoja, iš ko galima daryti prielaidą, kad didžiųjų iškastinio kuro-energijos gavybos korporacijų veikla vyksta su perspektyva į tokią ateitį, kurioje viskas bus, kaip buvę.

Tačiau išlieka klausimas – kur ir kam bus naudojama naujai išgaunami nafta ir dujos, kurių parodomai atsisakoma pramonėje, aiškinant, kad energijos gavybai turi būti naudojami atsinaujinantys, tvarūs ir ekologiški energijos šaltiniai, tokie kaip vėjo, saulės ir atsinaujinančių šaltinių energetikos gavyba.

Šioje vietoje nesueina galai teorijoje su praktika.

Pavyzdžiui, JAV prezidentas Joe Bidenas užsimojo iki 2032 metų atnaujinti visą šalies automobilių parką, kuriame du trečdalius turės sudaryti elektromobiliai.

Lietuvos valdantieji žada statyti milžinišką vėjo jėgainių parką Baltijos jūroje, o Vokietija atsisakė branduolinės energetikos, uždariusi savo paskutinės branduolines jėgaines.

Visame Vakarų bloke vyksta panašūs procesai, nors Europa, turinti grandiozinius planus žaliosios energetikos atžvilgiu ir žadanti nuo 2035 metų atsisakyti vidaus degimo varikliais varomų automobilių, pereinant prie elektrinių, neturi realių resursų tai įgyvendinti. T.y. neturi pagrindinio elemento reikalingo akumuliatorių gamybai – ličio. Litis ir jo pagrindinė gavyba šiai dienai randasi už ES ribų. Jo pagrindinę gavybą ir perdirbimą pasaulyje šiai dienai didžiąja dalimi kontroliuoja Kinija, kurios dalis pasaulinėje rinkoje sudaro apie 60 procentų.

Akivaizdu, kad iki 2035-ųjų situacija pasikeis nedaug, teliko 12 metų, per kuriuos reikėtų surasti investuotoją, išgavėją, perdirbėją, gamyklų ir technologinio proceso projektuotojus ir perspektyvius ličio telkinius, kurie galėtų aprūpinti Europos pramonę dešimtmečiams į priekį.

Iš viso to šiandien matome tik pradines užuomazgas, neliudijančias optimistinės perspektyvos. Tačiau ES planuose viskas atrodo gražiai – griaukime senąją energetikos infrastruktūrą ir apsirūpinkime tvaria energija ir švariu transportu. Šūkiai ir lozungai.

O kas vyksta už širmos, kurios nemato plačioji pasaulio visuomenė, ir kuria dengiasi tie, kurie priima sprendimus dėl pasaulio vystymosi krypčių?

Tai, kas be jokių lozungų, šūkių ir viešumo ir toliau vyksta finansų, naftos ir dujų gavybos sektoriuose – liudija, kad šių energijos resursų, kurie esą taps nereikalingi įsigaliojus „žaliojo” kurso darbotvarkei, plėtra – mažėti nežada, greičiau atvirkščiai – ji plečiasi, apimdama vis naujus gavybos sektorius pasaulyje.

Pažiūrėkime į skaičius:

2022 m. bankai iškastinio kuro sektoriui paskolino 684 mlrd. dolerių, o tai neatitinka Paryžiaus susitarimo, rašo Davidas Tongas, kurį cituoja „Euractiv” leidinys. Davidas Tongas yra „Oil Change International” pasaulinės pramonės kampanijos vadovas.

„Daugiau nei 600 aplinkosaugos organizacijų visame pasaulyje patvirtintoje ataskaitoje „Banking on Climate Chaos” analizuojamos 60 didžiausių bankų ir 100 didžiausių iškastinį kurą naudojančių bendrovių investicijos ir atskleidžiama, kad nors 49 iš šių bankų įsipareigojo užtikrinti nulinį išmetamųjų teršalų kiekį, tie patys 49 bankai skyrė 81% finansavimo 100 bendrovių, kurios 2022 m. labiausiai išplės iškastinio kuro gamybą”, rašo leidinys.

Įdomūs skaičiai:

„2022 m. bankai iškastinio kuro sektoriui paskolino 684 mlrd. dolerių, nors šis sektorius uždirbo 4 trilijonus dolerių pelno.”

Iš to galima daryti prielaidą, kad šis sektorius, gavęs milžinišką pelną, investavo jo didelę lėšų dalį ir papildomai savo verslo plėtrai dar pasiskolino iš bankų.

Citata iš „Euractiv” straipsnio (nuoroda aukščiau):

„Tarptautinė energetikos agentūra (TEA) taip pat nustatė, kad pagal jos pirmą kartą parengtą 1,5 ºC atitinkantį scenarijų, pavadintą „Grynasis nulinis išmetamųjų teršalų kiekis” (angl. Net Zero Emissions, NZE), nėra vietos naujai naftos ir dujų plėtrai ar investicijoms.

Tai reiškia, kad kiekvienas projektas, dėl kurio 2022 m. buvo priimtas galutinis investicinis sprendimas, neatitinka Paryžiaus susitarimo.”

Kitaip tariant – globalus kapitalas, kurio valdytojai yra ir tikrieji pasaulio valdytojai, elgiasi visiškai priešingai politinei kryčiai Vakarų šalyse. Jis investuoja į perspektyvias jo požiūriu ateities kryptis, nekreipdamas dėmesio į tai, ką ten nusprendžia atskirų valstybių ar net viso ES bloko politikai.

Jis valdo situaciją ir sukuria reikalingą (jam) naratyvą, šiuo atveju klimato kaitos, kuris padeda jam siekti nuosavų tikslų.

Telieka klausimas – kokie tie tikslai?

Ekonomiškai sugriauti valstybes, jų rankomis sunaikinant patikimą apsirūpinimą energija, o po to atšaukti „klimato kaita” naratyvą, paskelbiant, kad „mokslas atrado, jog viskas yra kitaip”, grįžtant prie senos apsirūpinimo energija schemos, kurioje dominuoja iškastinis kuras? Ir kurioje globalus kapitalas bei iškastinių energijos resursų gavybos savininkai lyderiai?

Į šį klausimą atsakys tik laikas, tačiau oficialios JAV Kongreso narių deklaracijos liudija, jog didelė jų dalis investuoja į iškastinio kuro gavybą ir turi nemažai šių kompanijų akcijų, kurių periodiškai priperka.

Taip pat klausimų kelia ir ES sprendimas po 2035 m. leisti gaminti prabangius automobilius su vidaus degimo varikliais – „esą jų nėra daug”.

Toliau kelios papildomos citatos iš „Euractiv” straipsnio:

„JAV bankų bendra iškastinio kuro finansavimo dalis tebėra didžiausia iš visų šalių. Nuo Paryžiaus susitarimo jie finansavo 32% iš 5,4 trilijono JAV dolerių, investuotų į iškastinio kuro bendroves, ir šiek tiek padidino anglies gavybos finansavimą.”

„Ispanijos bankas „Santander” pirmauja finansuojant Amazonės biome 2022 m. iškastinį kurą išgaunančias įmones, finansuodamas didžiausią dalį iš visų 769 mln. dolerių, kuriais šiuos projektus finansavo visi bankai.”

„Europos bankai BNP Paribas, Crédit Agricole ir Japonijos bankas SMBC Group yra 2022 m. naftą ir dujas atviroje jūroje išgaunančių įmonių finansuotojų sąrašo viršuje. Jų finansavimas 2022 m. sudarė 2,2 mlrd.”

„Kinijos bankai „ICBC Agricultural Bank of China” ir „China Construction Bank” pagrindinėms šio sektoriaus bendrovėms skyrė 2,9 mlrd. dolerių finansavimą arktinei naftai ir dujoms.”

Jei žadama atsisakyti iškastinio kuro – kam visa tai ir su kokia perspektyva?

Mąstykime ir darykime išvadas.

Ypač klausydami to, ką kalba „Klimato kaita” naratyvo propaguotojai.

Panašu, kad jie iš tiesų nesiorientuoja situacijoje. Arba turi aiškų interesą, vykdant kol kas tik nuspėjamus globalaus kapitalo tikslus.

Kovydo istorija ir vakcinų propaganda galėtų būti pavyzdžiu tam, iki ko jie gali kristi.