infa.lt

Dabartinis Vilnius – Iš kairės – Teisingumo ir Ekonomikos ministerijos | R.Karbauskio nuotr.

Mums kartoja – nereikia mokytis rusų kalbos, negalima klausyt rusiškos muzikos ir skaityt rusų literatūros.
Ir tuo pačiu rašo, kad „šioje kasoje aptarnaujama tik rusų kalba” (nors įstatymas tą ir draudžia).

Ukrainoje įvesta vienintelė valstybinė kalba – ukrainiečių. O visus (misterio Ze aplinkai tai netaikoma), kurie drįsta viešai kalbėti rusiškai, demokratinės Ukrainos demokratiški politikai apskelbia „vatnikais, kremliniais ir bendrai, priešo agentais”.

Tuo tarpu Lietuvoje, pirmą kartą jos „nepriklausomybės” istorijoje, įsteigtas televizijos kanalas ukrainiečiams, transliuojantis išimtinai rusų kalba.

Mums sako, kad į Lietuvą atplūdo 100 000 (nors realiai manau daugiau) žmonių, kurie yra būtent ukrainietės moterys ir ukrainiečiai vaikai.
Tačiau tiek parduotuvėse, tiek gatvėse girdisi beveik vien rusų kalba. Kuria kažkodėl su savo ukrainiečiais vaikais bendrauja ukrainietės mamos.

Mums beveik visos partijos sako, kad yra „Lietuvos patriotės”, dirbančios išimtinai tik Lietuvai ir dėl Lietuvos.
Tačiau „koalicijas sudarysime tik su tomis partijomis, kurios atsakys kieno yra Krymas”.

Viešose erdvėse naikinami paminklai ir kiti atminimo ženklai sovietinių laikų Lietuvos menininkams ir kūrėjams, esą jie atstovavo ir garbino išimtinai okupantus.

Apskelbiama, kad net pievos pakraštyje stovintis APK laikų tanko laužas yra okupantų kariuomenės garbinimas, nesuderinamas su meile ir pagarba Lietuvai.
Tačiau Vilniuje, Šventaragio Slėnyje, prie pagrindinės katalikų šventovės, garbingai pastatomas sudeginto rusų tanko laužas, kurį „nuo vandalų ir vatnikų” saugo garbės sargybos kuopa.

Visus rusus apskelbia terorizmo rėmėjais, amoraliais individais ir bendrai ne žmonėmis, o „orkais”.

Tačiau labai svarbiu (ir itin patriotišku, be abejo) Lietuvos politiku ramiai sau gali būti ne tik rusų tautybės (jau ne orkas, o) žmogus, ne tik palikuonis to, kas su rusišku tanku „atnešė Stalino saulę”, bet ir kurio tėtušis buvo KGB bendradarbiu …

Ne laikas kalbėti apie kylančias kainas, apie kovydinės aferos metu vykusius nusikaltimus prieš žmones, apie smunkančią ekonomiką ir didėjančią demografinę katastrofą, nes „juk vyksta karas Ukrainoje”.

Tačiau tas karas kažkodėl netrukdo legalizuoti narkotikų, brukti „partnerystės”, svaigsti dėl „taršių Golpų” ir „bezdančių karvių”…

Mums sako, kad Rusijoje nėra demokratijos, kad joje persekiojami kitaminčiai, kad susidorojama su tais, kurie nepritaria karui.

Tačiau tuo pačiu „demokratinėje” Lietuvoje persekiojami ir vadinami „Tėvynės išdavikais” tie, kurie atnešė gėlių prie TANKO, kurį pati šaika ir pastatė.

Mums sako, kad Baltarusijoje persekiojami tie, kurie nepritaria diktatoriaus Lukašenkos politikai.

Tačiau tuo tarpu pas mus, liberaliosios demokratijos tvirtovėje, raginama atimti pilietybes ir net deportuot tuos, kurie į valdžią renka tokius, kaip Matijošaitis Kaune, ar Šeršniovas Utenoje…

Mūsų valdžia ir beveik visos partijos (tiek sisteminės, tiek ne) save vadina Lietuvos patriotėmis, tačiau net jų logotipuose vyrauja ne lietuviški, o ukrainietiški motyvai…

Lietuvoje sudaužomos paminklinės lentos, pervadinamos gatvės apkaltinus tuos žmones, kuriuos pagerbia lentelės ar pavadinimai, draugyste su naciais.

Ir tuo pat metu net tie politikai, kurie tam tikromis dienomis galvas barstosi pelenais ir sako „niekada daugiau”, ramiausiai sau skanduoja UPA šūkį…

Nes esą tikras Lietuvos patriotas pirmiausia turi galvoti apie Europos Komisijos gyvenimo būdą ginantį misterį Ze, o ne apie kažkokį savo miestą.

Nes esą tikram Lietuvos patriotui turi rūpėti geografijos „pagal Bidoną” paskaitos, o ne savos valstybės ir tautos gerovė.

Nes esą tikram Lietuvos patriotui dera vadovautis tuo, kas yra naudinga globalistams (klimakso kaita, trans…, 72 lytys, Stambulo konvencija be paties Stambulo), o ne mūsų daug iškentėjusiai ir tebekečiančiai TAUTAI.

Pirmą kartą šis įrašas paskelbtas jo autoriaus asmeninėje Facebook paskyroje.