infa.lt

fotoL Sarah Meyssonnier, Reuters

Kovo 7 d. streiką grasinama paversti neterminuotu

Prancūzijos profesinės sąjungos antradienio rytą pradės streiką, kuriuo siekiama „įjungti respublikos pauzę”. Jų taikinys – pensijų reforma, ypač jos 7 straipsnis, kuriuo pensinis amžius didinamas nuo 62 iki 64 metų. Diskusijos vyksta Senate, gatvėse ir net vyriausybėje. Apie tai pasakoja „Kommersant”.

Dėl pensijų reformos diskutuoja įstatymų leidėjai, ją keikia dirbantieji, o valdžios institucijos ją remia iš paskutiniųjų. Kova vyksta iš karto keturiais frontais. Pirmiausia, Senate, kur įstatymo projektas buvo pristatytas kovo 2 d.

Antra, Prancūzijos transporto, švietimo ir miestų tarnybose, kurios kovo 7 d. dirbs ne daugiau kaip 30% savo pajėgumo. Trečia, gatvėse, į kurias, kaip tikimasi, išeis daugiau kaip 1 mln. žmonių. Ir galiausiai, net pačioje vyriausybėje, kur ne visi patenkinti darbo ministro Olivier Dusopt taktika.

Aukštuosiuose parlamento rūmuose įstatymo svarstymas tęsiasi. Senatoriai juda ir greitai (užsibūna iki vėlumos ir nakvoja), ir kartu neskuba, atidžiai svarstydami vieną įstatymo straipsnį (iš turimų dvidešimties) po kito. Pirmąjį svarstymą jie turi užbaigti iki kovo 12 d. Apie jo priėmimą „visu paketu” neina net kalba.

Kol kas pavyko susitarti dėl straipsnio, kuriuo siekiama palaipsniui panaikinti specialius pensijų planus ne tik viešojo transporto darbuotojams, elektrikams ir dujininkams, bet ir kitų profesijų atstovams, kuriems vis dar taikomos senosios privilegijos, pavyzdžiui, notarams ir Prancūzijos valstybinio banko funkcionieriams.

Kai kurie Senato nariai taip pat pareiškė, kad būtų teisinga panaikinti privilegijas, kuriomis naudojasi patys senatoriai, kurių padėtis yra daug geresnė nei paprastų valstybės tarnautojų.

Ar žmonių išrinkti atstovai atsisakys patogių sąlygų – didelis klausimas. Tačiau balsavimas dėl 7 straipsnio – pensinio amžiaus – žada tapti dideliu susidūrimu. Senato kairieji bando atidėti jo svarstymą periodui po kovo 7 d. Jie nori, kad senatoriai pamatytų, kokį pykčio protrūkį sukels šio straipsnio patvirtinimas.

Profsąjungos, savo ruožtu, šiandien bandys įgyvendinti savo grasinimą „įjungto Prancūzijoje pauzę”. Į darbą neis transporto darbuotojai, mokytojai, savivaldybių darbuotojai.

Geležinkelininkų profsąjungos stabdys traukinius, daugelyje linijų jie bus visiškai atšaukti, kai kuriose (įskaitant tarptautines) – iš dalies. Kai kurios metro linijos bus uždarytos, kitos dirbs tik piko valandomis ir sutrumpintu režimu.

Oro uostai atšauks 20-30% skrydžių. Vienos iš geležinkelio darbuotojų profsąjungų UNSA Ferroviaire vadovas Didier Mathis grasina „dešimties dienų iš eilės streiku ir mažiausiai dviejų savaitgalių prastova Paryžiuje”.

Prie transporto darbuotojų prisijungs ir energetikos pramonės atstovai. Jie jau nutraukė elektros energijos tiekimą ir grasina dirbtinai sukelti degalų trūkumą sustabdydami arba blokuodami naftos perdirbimo gamyklas.

Prancūzai su nerimu laukia valytojų ir šiukšlių surinkėjų streikų. Mokytojai ruošiasi uždaryti mokyklas, o jiems pritaria mokiniai ir studentai. Jeanas-Lucas Mélanchonas, kairiųjų lyderis ir LFI (L’intransigence France) vadovas, jau kreipėsi į jo klausantį jaunimą: „Blokuokite viską, ką tik galite!”

Tylą darbo vietose kompensuoja triukšmas gatvėse. Iš viso manoma, kad įvairiuose Prancūzijos miestuose vyksiančiose 320 demonstracijų dalyvaus 1,1-1,4 mln. žmonių. Vien Paryžiuje policija tikisi sulaukti nuo 60 000 iki 90 000 demonstrantų, kuriuos subūrė aštuonių pagrindinių profesinių sąjungų koalicija.

Žinoma, pačios profsąjungos suskaičiuos daugiau ir prieštaraus statistiniams duomenims, kurie paprastai skiriasi iki penkių kartų. Praėjusį kartą skaičiaus skirtumas buvo dar didesnis – 300 000 ir 37 000.

Paprastai profesinių sąjungų demonstracijos būna tvarkingesnės už laukines eitynes, kuriomis savo laiku pasižymėjo geltonosios liemenės. Demonstrantai eina patvirtintais maršrutais ir stengiasi nenukrypti į plėšikavimus ir pogromus.

Tačiau policija jau įspėjo, kad profsąjungų narių gretose gali atsirasti buvusių geltonųjų liemenių ir kitų radikalų, kurie mėgsta darbininkų eitynes paversti įspūdingais susirėmimais su policija.

Valdžios institucijos ruošiasi atremti streikininkų puolimą, priekaištaudamos, kad žala pirmiausia bus padaryta patiems prancūzams. „Baltųjų apykaklių darbuotojai” tą dieną lengvai pereis prie nuotolinio darbo, verslininkai atšauks dalykinius susitikimus ir sės į savo automobilius su vairuotojais, tačiau „paprasti žmonės” negalės apsieiti be metro ir elektrinių traukinių.

Akivaizdu, kad tokie įkalbinėjimai neveikia ir neprisideda prie Elizabeth Bourne vyriausybės populiarumo, tačiau ji neketina atsitraukti. Į spaudą prasiskverbė gandai, kad ponia premjerė nepatenkinta tuo, kaip veda kovą pagrindinis reformos architektas, darbo ministras Olivjė Dusoptas.

Esą jis nesugeba įtraukti profesinių sąjungų į dialogą ir bent jau laimėti laiko tolesniam įstatymų leidėjų procesui. Pats ministras šiuos gandus laiko nepagrįstais, tačiau dabar jis neabejotinai tapo viena labiausiai nekenčiamų ministrų kabineto figūrų.

Tuo tarpu visuomenės palaikymo reformai kaip nebuvo, taip ir nėra. Šeštadienį savaitraščio „Le Journal du Dimanche” užsakymu atliktos Ifop apklausos duomenimis, reformai pritaria tik 32% prancūzų, o labiausiai pensijų reformai nepritaria įtakingas valstybės tarnautojų „klanas” (85%).

Kartu apklaustieji netiki, kad gatvės diktatūra pakeis įstatymo diktatūrą. Nepaisant reformos atmetimo, tik 34% prancūzų mano, kad streikai ir demonstracijos prives prie jos panaikinimo.