infa.lt

Foto: pbslearningmedia.org

Tobulėjant teleskopams, astronomai atras vis daugiau tinkamų gyvybei planetų, tačiau gyvybė jose gali būti dar neatsiradusi. Ar nevertėtų į juos siųsti kometų su žemiškos gyvybės sėklomis? Kaip tai padaryti ir ar reikėtų tai daryti – į šiuos klausimus žurnalo „Astrobiology” puslapiuose atsako JAV mokslininkai.

Teorija, kad gyvybė plinta visoje Visatoje, vadinama panspermija. Masyvūs meteoritų smūgiai į Žemės ar kitų planetų, kuriose jau yra gyvybės formų ar jų atsiradimo elementų, paviršių gali išmesti nuolaužas į kosmosą.

Išsisklaidydami jie galiausiai gali patekti į gyvenamą planetą. Turint omenyje tokių susidūrimų skaičių vien Saulės sistemoje, panspermijos idėja tampa tikėtina, rašo „Universe Today”.

Tačiau visi šie procesai yra natūralūs, o protingos civilizacijos gyvybę gali sėti ir sąmoningai. Pavyzdžiui, žmonijos civilizacija. Viena iš galimybių – siųsti kosminius laivus su Žemėje esančiais organizmais į potencialiai gyvenamas planetas, tačiau tai brangu ir nepatikima. Yra ir kitas būdas – tarpžvaigždinės kometos.

Ši idėja tapo daugiau nei fantazija po to, kai 2017 m. buvo atrastas tarpžvaigždinis objektas Oumuamua, skridęs per Saulės sistemą. Po dvejų metų astronomai pastebėjo Borisovo kometą.

Šie atradimai paskatino galingesnių teleskopų atsiradimą. Neabejotinai yra daugybė tarpžvaigždinių kometų, tik mes jų dar nematėme.

„Tarpžvaigždinės kometos suteikia galimybę nebrangiai vykdyti panspermiją dideliu mastu, atsižvelgiant į galimų zondų skaičių ir aprėpties plotą”, – rašoma straipsnyje. Pavyzdžiui, „Comet Borisov” puikiai tinka šiam tikslui. Ji yra pakankamai didelė (prielaida, kad 16 km skersmens), kad apsaugotų organizmus nuo radiacijos. O masės praradimas keliaujant per žvaigždžių sistemą yra patogus mechanizmas sėkloms paskleisti.

Norint tokią kometą paversti kosmine sodininke, reikia surinkti geriausiai kelionėms ir gyvenamajai aplinkai tinkančias gyvybės formas. Metaną gaminančios bakterijos geriausiai tiktų tokiuose mėnuliuose kaip Enceladas.

Taip pat prasminga imti daugialąsčius organizmus, pavyzdžiui, „lėtaeigius” (vertimas iš italų – il tardigrado, lotyniškai – Tardigrada). Galbūt taip pat reikėtų apsvarstyti galimybę genetiškai modifikuoti organizmus.

Pagrindinis klausimas, kurį kelia autoriai, yra ne „ar galime?”, o „ar turėtume skleisti gyvybę kitose planetose ir mėnuliuose?”. Kas, jei taip elgdamiesi kišamės į natūralius gyvybės atsiradimo procesus, iš tiesų nežinodami, kur tai nuves. O kas, jei ten, kur nukeliaus iš Žemės atvežtos sėklos, jau yra gyvybė, bet mes apie tai nežinome?